Jau vien pats faktas, kad T. Carlsonas viešai kaltina Vakarų žiniasklaidą tendencingumu ir „nenoru išklausyti kitos pusės“ rodo jo tendencingą požiūrį į situaciją. BBC žurnalistas Steve’as Rosenbergas išsyk sureagavo į tokius jo kaltinimus. Jo teigimu, BBC bent kelis kartus bandė susitarti su Kremliumi dėl interviu, tačiau jiems buvo atsakyta. Skirtingai negu „patogiam“ Kremliui T. Carlsonui, kuris JAV garsėja savo sąmokslo teorijų platinimu, tikėtina, dėl kurių jo paslaugų atsisakė net respublikonus palaikanti televizija „Fox News“.
Why I'm interviewing Vladimir Putin. pic.twitter.com/hqvXUZqvHX
— Tucker Carlson (@TuckerCarlson) February 6, 2024
Interesting to hear @TuckerCarlson claim that “no western journalist has bothered to interview” Putin since the invasion of Ukraine. We’ve lodged several requests with the Kremlin in the last 18 months. Always a ‘no’ for us. pic.twitter.com/bveGLH7hJt
REKLAMAREKLAMA— Steve Rosenberg (@BBCSteveR) February 6, 2024
„Pravda Heraščenka“ pažymima, jog T. Carlsonas nėra pirmasis Vakarų žurnalistas, kuris šlovino „rusų pasaulį“. Istorijoje yra puikiai žinomas britų kilmės amerikiečio Wolterio Duranty darbas tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Nepastebėjo Holodomoro
W. Duranty 1922-1936 m. vadovavo „The New York Times“ padaliniui Maskvoje. Jis savo akimis regėjo, kaip iškilo komunistinis totalitarinis režimas, buvo taikomos represijos, vykdoma kolektyvizacija ir kuriamas Josifo Stalino kultas. 1929 m. W. Duranty ėmė interviu iš sovietų lyderio ir pateikė jį kaip „efektyvų lyderį“.
Savo straipsniuose apie SSRS už kuriuos jis 1932 m. netgi sugebėjo gauti prestižinę Pulitzerio premiją, W. Duranty aiškino, jog Sibiro konclageriuose laikomiems žmonės „suteikiama galimybė“ atgimti ir įsilieti į sovietinę santvarką. Ūkininkus jis vadino privilegijuota fermerių klase, kurią V. Leninas „klaidingai sukūrė“.
Maža to, W. Duranty tvirtino, jog jokio Holodomoro Ukrainoje nėra. Tariamai jis pats važinėjo po Ukrainos kaimus, kur regėjo įmitusius vaikus ir prižiūrimus gyvulius.
Kuomet Sovietų Sąjungoje pradėjo dirbti britų žurnalistas Garethas Jonesas, atvirai papasakojęs apie vykdomą ukrainiečių genocidą, W. Duranty ėmėsi veiksmų, kad jo publikacijos neišvystų dienos šviesos, o vėliau – informacijai pasklidus – netgi parašė straipsnį pavadinimu „Rusai nepakankamai valgo, bet nebadauja“. Straipsnyje W. Duranty tradiciškai rėmėsi oficialiais Sovietų Sąjungos valdžios šaltiniais ir kritikavo G. Jonesą, kuris pats apsilankė badaujančiame Charkive.
Kitas britų žurnalistas Malcolmas Muggeridge’as, tuomet dirbęs „Manchester Guardian“ (dabartinių „The Guardian“ pirmtakai) Sovietų Sąjungoje, taip pat papasakojo apie holodomorą. Jis savo „kolegą“ iš „New York Times“ pavadino „pačiu didžiausiu melagiu, kokį tik yra sutikęs žurnalistikos srityje“.
J. Stalinas, savaime suprantama, gyrė amerikiečių žurnalistą ir vadino jį „bandančiu papasakoti teisybę apie mūsų šalį“.
Net ir prispaustas faktų į kampą teisino Staliną
Yra žinoma, jog W. Duranty puikiai suvokė tragišką situaciją Sovietų Sąjungoje. 1934-aisiais, privačių pokalbių Didžiosios Britanijos ambasadoje Maskvoje metu, jis pasakojo apie 10 mln. mirusių nuo bado žmonių per pastaruosius metus.
Britų žvalgyba ir amerikiečių inžinierius Zara Watkinas patvirtino, jog W. Duranty puikiai žinojo tikruosius faktus apie įvykius 1932-1934 m. tuometinėje Ukrainos teritorijoje, tačiau sąmoningai juos nuslėpė.
Savo 1944-aisiais išleistoje knygoje W. Duranty jau nebeneigė siaubingų mirčių skaičiaus, tačiau dėl visko kaltino „politbiurą“ ir teisino patį J. Staliną.
Iki šiol nėra tiksliai žinomos tikrosios jo tokių veiksmų priežastys. Egzistuoja įvairios teorijos: nuo ideologinių pažiūrų iki šantažo dėl seksualinių polinkių.
