Kintanti pusiausvyra sukėlė rimtas diskusijas dėl branduolinės politikos Jungtinėse Valstijose ir Pietų Korėjoje.
Pirmas klausimas: ar prasminga vykdyti denuklearizaciją – garsųjį CVID (visišką, patikrinamą, negrįžtamą išmontavimą) – kai šiaurė jau turi bombą. Tik nedaugelis naivių optimistų vis dar įsivaizduoja, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas gali būti perkalbėtas arba priverstas nusiginkluoti. Nors oficiali Vašingtono politika ryžtingai atsisako pripažinti Šiaurės Korėją kaip branduolinę valstybę, realybė, galiausiai, gali pakeisti tokią politiką.
Dar svarbiau tai, kad Pietų Korėjos valdžia nori gauti arba bent jau būti dengiama Amerikos branduolinių ginklų. Arba, kaip pasiūlė Pietų Korėjos prezidentas Yoonas Suk-yeolas, sukurti savo arsenalą. Daugelis Pietų Korėjos pareigūnų nori, kad pusiasalyje būtų dislokuota „strateginė įranga“ ir įvesta tam tikra „branduolinio dalijimosi“ forma, panaši į veikiančią Europoje. Pietų Korėjos cinikai arba realistai, kurie abejoja Vašingtono įsipareigojimų patvarumu ir pažadų nuoširdumu, nori turėti savo bombą. Atrodo, kad kai kurie JAV politikos formuotojai yra atviri tokiai galimybei.
Auganti Šiaurės Korėjos branduolinė galia kelia grėsmę Korėjos pusiasalio saugumui. 1953 m., kai buvo ratifikuota Abipusės gynybos sutartis, JAV įsipareigojo ginti pietine dalį. Pirmaisiais metais toks pažadas nereikalavo daug pastangų ir apsiribojo pagalba mūšio lauke. Nors Korėjos karas buvo žiaurus ir visa griaunantis, kaip ir ankstesniuose pasauliniuose konfliktuose, smurtas beveik nepalietė pačios Amerikos. Dar visai neseniai Šiaurės Korėja neturėjo būdo pasiekti JAV ar net jos teritorijų Ramiajame vandenyne. Vašingtonas galėtų nesunkiai pakoreguoti šią politiką savo naudai – pavyzdžiui, kaip įvyko 1953 m., kai JAV pasirinko nekovoti dėl pusiasalio suvienijimo, nepaisant tuometinio Pietų Korėjos prezidento Syngmano Rhee atsisakymo pasirašyti paliaubas.
Tačiau Seulo politikos formuotojai vis labiau nerimauja dėl tiek įprasto, tiek branduolinio ilgalaikio atgrasymo veiksmingumo. Pernai metais visuomenės dėmesį sukaustė Šiaurės Korėjos vykdomų branduolinių testų gausa – buvo atlikta daugiau nei 90 balistinių raketų testų. Pchenjanas labai stengėsi sujungti branduolines galvutes su tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis, taip sukeldamas pavojų Amerikos miestams. Ar Vašingtonas laikytųsi savo įsipareigojimų, jei Kim Jong Unas gebėtų atnešti „ugnį ir įniršį“ į žemyninę JAV?
Nors Ukraina nėra Jungtinių Valstijų sąjungininkė pagal sutartį, situacija šioje šalyje tik sustiprino šias baimes. Aiškus Joe Bideno administracijos susirūpinimas dėl galimo Rusijos eskalavimo išprovokavimo kelia klausimų dėl JAV reakcijos, jei Šiaurės Korėja įgautų panašų (nors ir daug mažesnį) branduolinį pajėgumą.
Yoonas Suk-yeolas aiškino: „Tai, ką mes vadiname išplėstiniu atgrasymu, taip pat buvo ir tai, kad JAV sakė mums nesijaudinti, nes ji viskuo pasirūpins. Tačiau dabar yra sunku tuo įtikinti mūsų žmones.“ Prezidentas taip pat teigė, kad Seulas galės prisiliesti prie Amerikos branduolinio arsenalo: „Nors branduoliniai ginklai priklauso JAV, tačiau planavimą, dalijimąsi informacija, pratybas ir mokymus JAV turėtų vykdyti kartu su Pietų Korėja.“
Tai pagrįstas susirūpinimas. Žinoma, Amerikos pareigūnai į jį atsakė išreikšdami savo gilų ir amžiną įsipareigojimą Pietų Korėjai. 2022 m. gegužę Baltieji rūmai priminė „tvirtą aljanso pagrindą“. Administracija taip pat pažymėjo prezidento vizitą Pietų Korėjoje, pareikšdama: „Prezidentas Joe Bidenas patvirtina JAV pratęstą atgrasymo įsipareigojimą ROK, naudojant visus JAV gynybos pajėgumus, įskaitant branduolinės, įprastinės ir raketinės gynybos pajėgumus.“
Tačiau nekonkrečios garantijos nėra labai naudingos. Ukrainiečiai prisimena neveiksmingą 1994 m. Budapešto memorandumą, kuriuo mainais už Kijevo turėtus sovietinius branduolinius ginklus Rusija, JAV bei Jungtinė Karalystė suteikė Ukrainai saugumo garantijas.
Įsivaizduokite būsimą konfliktą, kurio metu JAV ir Pietų Korėjos pajėgos būtų pasirengusios žygiuoti į šiaurę, kai šiaurė paskelbtų ultimatumą, grasindama į žemyninę JAV dalį paleisti branduolinę raketą, jei sąjungininkai nepasitrauks iš Šiaurės Korėjos teritorijos arba jeigu JAV visiškai nepaliks šio konflikto. Tikėtina, kad tokiu atveju Vašingtonas neaukotų daugybės savo milijoninių miestų dėl Pietų Korėjos. Taigi ką tokiu atveju darytų JAV prezidentas?
Štai kodėl Pietų Korėja palaiko tokią galingą ir nepriklausomą atgrasymo priemonę. Ji susilaukė daug visuomenės palaikymo, nors dauguma žmonių, tikriausiai, net nepagalvoja apie neišvengiamus sunkumus. Kai kurie pareigūnai, įskaitant į pensiją išėjusį generolą Leemą Ho-youngą ir Nacionalinės Asamblėjos politiką Cho Kyoung-tae, šiuo metu skatina šią idėją. Ir, kaip buvo minėta anksčiau, Yoonas Suk-yeolas tiesiog užsiminė apie tokią galimybę. Tačiau oficiali Seulo politika teikia pirmenybę, kad ginklai būtų tiekiami iš JAV, nors jų dislokavimas pusiasalyje dar negarantuotų kokios nors konkrečios administracijos noro juos panaudoti.
Vašingtonas atkakliai priešinasi Pietų Korėjos bombai. Viena iš priežasčių yra jo įsipareigojimas iš esmės stabdyti branduolinių ginklų platinimą. Be to, nors paprastai apie tai nėra kalbama garsiai, JAV taip pat siekia išsaugoti savo dominavimą Azijoje, išlaikydama branduolinį monopolį tarp savo sąjungininkių.
Tačiau ši politinė mįslė gali pakeisti kai kurių nuomonę. Pavyzdžiui, Michaelas Auslinas iš Hoover instituto gana anksti iškėlė šią problemą: „Nors mažai kas tiki, kad Kim Jong Unas surengtų neišprovokuotą branduolinį smūgį, dauguma patyrusių Korėjos stebėtojų mano, kad jis, be jokios abejonės, panaudotų savo arsenalą, kai taptų aišku, kad jo laukia pralaimėjimas bet kuriame prasidėjusiame kare. Didėjant šiai rizikai, Vašingtonui vis labiau norėsis iš naujo peržvelgti savo kelių dešimtmečių senumo susitarimą su Pietų Korėja. Grėsmė Amerikos civiliams būtų išdidinta iki groteskiškų mastų vien todėl, kad Vašingtonas ir toliau žadėtų padėti Pietų Korėjai.“
Ilgametis Ohajo kongresmenas Steve Chabotas neseniai Vašingtonui pateikė stulbinantį pasiūlymą: „Pradėti kalbas su Japonija ir Pietų Korėja dėl jų savarankiškų branduolinių ginklų programų.“ Jis pripažino, kad tikisi, jog šalims nereiks žengti šiuo keliu, tačiau „vien pokalbiai su pietų korėjiečiais atkreiptų Kinijos dėmesį ir galbūt jie pirmą kartą imtųsi aktyvių veiksmų, kad suvaržytų Šiaurės Korėją.“
Anksčiau kai kurie ekspertai siūlydavo tokią galimybę, kaip priežastį bent pradėti tokias diskusijas. Tačiau, atsižvelgiant į didėjantį Pchenjano arsenalą, laikotarpis, kai dar buvo įmanoma užkirsti kelią Šiaurės Korėjos branduoliniam apsiginklavimui, beveik neabejotinai praėjo. Net jei Pekinas to norėtų, tai būtų tarsi bandymas iš naujo atverti Pandoros skrynią. Bet kuriuo atveju, Kinija dabar yra daug labiau nei anksčiau susirūpinusi dėl stabilumo prie jos sienų ir daug mažiau suinteresuota daryti paslaugą JAV, kai Vašingtonas ėmėsi ekonominio ir karinio šalies suvaržymo politikos.
Tokiu atveju, S. Chaboto siūlomos derybos sukeltų akivaizdų klausimą: ar JAV sugebėtų toleruoti faktą, kad jos sąjungininkės gamina branduolinius ginklus? Pietų Korėjos sukurta bomba neabejotinai sukeltų daug diskusijų Japonijoje, ypač kai Kišidos vyriausybė įsipareigojo smarkiai padidinti karines išlaidas, kadangi šalies populiacija sparčiai traukiasi: prognozuojama, kad iki 2050 m. šalies populiacija sumažės 20 mln. žmonių (arba maždaug 17 proc.), todėl ginkluotosioms pajėgoms bus sunku surinkti pakankamai žmonių.
Atsisakius ilgalaikio atgrasymo strategijos Kim Jong Unas nebegalėtų laikyti žemyninės Amerikos įkaite. Tai turėtų potencialių pranašumų ir už Šiaurės Korėjos ribų. Pekinas susidurtų su kitokiu rizikos skaičiavimu, kai grasindamas savo karine jėga jis reikštų savo teritorines pretenzijas. Kai kurie netgi gali įsivaizduoti branduolinių ginklų perdavimą Taivanui. Tiesa, siekiant užkirsti kelią bet kokiam Kinijos bandymui užbėgti už akių amerikiečiams, Vašingtonui gali tekti apsispręsti tiesiogiai aprūpinti Taivaną ginklais.
Tačiau tokios politikos minusai taip pat yra akivaizdūs. Daugiau branduolinių ginklų reikštų papildomą nelaimingų atsitikimų, radiacijos nutekėjimo ir kitų grėsmių pavojų, be to, jie paaštrintų bet kokį prasidėjusi karą. Kinija gali reaguoti paspartindama savo branduolinę programą. Šiaurės Korėja būtų mažiau linkusi derėtis dėl bet kokių savo arsenalo apribojimų. Kiltų klausimų ir dėl kitų šalių: jei JAV nenori susiremti su branduoline Šiaurės Korėja, ar ši šalis rizikuotų karu su branduolinių ginklų turinčiu Iranu ar net Rusija? Savo branduolines galimybes apsvarstytų ir kitos JAV sąjungininkės.
Tačiau galimybė leisti, o galbūt net skatinti draugišką ginklų platinimą, negali būti atmesta, ypač dėl to, kad Pietų Korėja gali nuspręsti imtis veiksmų be Vašingtono pritarimo. Jei JAV nenorėjo taikyti sankcijų Izraeliui, atsisakė bausti Indiją ir Pakistaną ir nesugebėjo sustabdyti Šiaurės Korėjos, ar Amerika galėtų sustabdyti Seulą ir, galbūt, Tokiją? Ar vertėtų tai padaryti? Ar tai iš viso yra įmanoma? Juk vargu, kad JAV nutrauktų bendradarbiavimą ar įvestų sankcijas, ypač kai reikia suvaldyti Kiniją.
Daugelį metų leidimas sąjungininkėms pradėti vystyti savo branduolinį arsenalą buvo neįsivaizduojamas. Tačiau toks požiūris vyravo dar prieš Šiaurės Korėjai tampant reikšminga branduoline valstybe. Plataus atgrasymo politika Azijoje tada kėlė mažesnę riziką Amerikos žmonėms. Jei JAV politikos formuotojai nėra pasirengę dėl Pietų Korėjos rizikuoti viskuo, jie turi pagalvoti apie tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – Pietų Korėjoje pagamintą branduolinę bombą.
