Negana to, nors šuns veislė turi įtakos jo agresyvumui, ji yra vienas mažiau svarbių veiksnių, vertinant, ar šuo yra pavojingas.
Profesorius Hannesas Lohi iš Helsinkio universiteto apklausė tūkstančius šunų šeimininkų Suomijoje apie jų augintinių agresyvumą žmonėms. Anketoje agresyvumas buvo matuojamas pagal tai, ar šuo kandžiojasi ir kaip dažnai urzgia. Iš 9 270 tinkamų naudoti aprašymų, 1 791 (19,3 proc.) atitiko didelės agresijos kriterijus.
„Scientific Reports“ žurnale publikuotame straipsnyje teigiama, kad remiantis šeimininkų pateiktais atsakymais, galima gana tiksliai įvertinti ar jų šuo yra agresyvus. Tačiau kartu išlieka tikimybė, kad kai kurie šunų savininkai, kalbėdami apie blogą jų šunų elgesį, gali būti ne tokie atviri. Ypač tie, kurie augina pavojingomis veislėmis laikomus šunis, nes nenori pripažinti, kad jų augintinis atitinka šį stereotipą.
Darant prielaidą, kad H. Lohi surinkti duomenys yra tikslūs, galime pastebėti aiškias tendencijas. Visų pirma, sendamas šuo darosi vis labiau agresyvus, o patinai yra 72 proc. labiau linkę rodyti agresiją, palyginus su patelėmis.
Įtakos turi ir aplinkos veiksniai: keturkojai būna agresyvesni, kai jų šeimininkai anksčiau nėra laikę šuns. Tai rodo, kad laikui bėgant žmogaus įgūdžiai auklėjant ir valdant šunis tobulėja. „Vienturčiai“ šunys agresiją žmonėms rodo 23 proc. dažniau, palyginus su augintiniais, kurie gyvena kartu su kitais šunimis. Tiesa, autoriai nežino, ar taip yra todėl, kad žmonės nenori įsigyti kompaniono savo keturkojui, jeigu jie bijo, kad šis galėtų jį užpulti.
Nors nežinia, ar žmonės gali turėti Napoleono kompleksą, mokslininkai nustatė, kad šunys jį tikrai turi. Tyrimas atskleidė, kad mažesni šunys yra 49 proc. agresyvesni nei dideli šunys, ir 38 proc. labiau agresyvūs už vidutinio dydžio šunis. Skirtumas tarp vidutinio dydžio ir didelių šunų elgesio nėra statistiškai reikšmingas.
Galbūt taip yra todėl, kad maži šunys turi didesnę priežastį bijoti, o kaip pastebėjo H. Lohi, gyvūno baimė yra pats patikimiausias rodiklis, išduodantis, ar šuo bus agresyvus žmonėms.
„Viena galimų tokio elgesio priežasčių gali būti ligų keliamas skausmas. Sutrikus juslėms yra sunkiau pastebėti ateinančius žmones, o šuns reakcija į netikėtą situaciją dažnai būna agresija“, – sakė tyrimo bendraautorė Salla Mikkola.
Tiriant atskiras veisles, rezultatai buvo ne tokie aiškūs. Ankstesni tyrimai parodė, kad Čihuahua ir Džeko Raselo terjerai yra ypatingai agresyvūs šunys, tačiau H. Lohi teigia, kad atsižvelgus į jų dydį, jie yra mažiau agresyvūs nei daugelis kitų šunų. Tarp pačių agresyviausių veislių: ilgaplaukiai koliai, nykštukiniai pudeliai ir cvergšnauceriai.
Iš kitos pusės, panašu, kad labradorai ir auksaspalviai retriveriai yra nusipelnę savo taikios reputacijos – palyginus su kitomis veislėmis, tikimybė, kad jie bus agresyvūs yra pati mažiausia. Statfordšyro bulterjerai, kurių laikymas dėl vyraujančios nuomonės, kad jie yra pavojingi šunys, kai kuriose šalyse yra ribojimas, remiantis jų šeimininkų atsakymais, yra žemiau vidutinio agresyvumo lygio. Tiesa, jeigu jie nuspręstų pulti, gerai nesibaigtų.
H. Lohi šiuos rezultatus pateikia kaip įrankį, leisiantį pasirinkti mažiau agresyvų šunį (tiesa, darbe nėra atsakoma kaip spręsti su amžiumi susijusius elgesio pokyčius). Tačiau toks požiūris į savininkų pageidavimus galimai yra per daug optimistiškas. Kitas tyrimas parodė, kad jauni žmonės, linkę nesutarti su aplinkiniais, dažniau renkasi agresyvesnius šunis, ir tai tikriausiai nestebina.
