Derekas Kaudris, dirbantis senelius vežiojančioje transporto įmonėje „Worcester Wheels“, sakė, kad nusprendė Rouzmeri aplankyti, kai ji neprisistatė įprastai kelionei į kirpyklą. Jis ją rado pusiau be sąmonės gulinčią ant žemės, žemėmis ištepta burna, ir tuoj pat iškvietė greitąją pagalbą – tuomet jau medikai ją išvežė į artimiausią Vorčesterio ligoninę.
Du anūkus turinti Rouzmeri buvo stiprios dehidratacijos būsenos, susilaužiusi riešą trijose vietose, o medikai teigia, kad Derekas neabejotinai išgelbėjo jai gyvybę. Po 10 dienų ligoninėje ji toliau sveiksta namuose su slaugytojų ir savo 60 metų amžiaus sūnaus Ričardo pagalba.
Iki pensijos fizioterapeute dirbusi Rouzmeri sako atsimenanti, kaip atsibudo gulėdama veidu į grindis, ant žemių krūvos, žemėmis ištepta burna. Ričardo manymu, jo mama instinktyviai valgė žemę iš greta esančio vazono, norėdama išsigelbėti.
Du vaikus turinti Rouzmeri sakė: „Paskutinis dalykas, kurį atsimenu – kaip sekmadienio vakarą telefonu kalbėjausi su savo dukra Caroline, kuri gyvena Kanadoje. Toliau atsimenu tik antradienį, kai jau buvau ligoninėje. Bet atsimenu, kaip pabudau gulėdama veidu į grindis, ant žemių krūvos, o man ant burnos ir veido visur buvo žemės. Turbūt atrodžiau siaubingai.
Jie mano skrandyje rado žemių, todėl turbūt desperatiškai bandydama išgyventi kažkiek jų suvalgiau. Tas augalas buvo mano sūnaus dovana, todėl jaučiuosi jam labai dėkinga. Žemių buvo visur man ant veido, burnos, net panagėse, todėl turbūt visai neprastai juo pasistiprinau.
Neatsimenu, kaip nukritau ir susižeidžiau. Žinau tik tiek, kad jei Derekas nebūtų dėl manęs sunerimęs ir manimi pasirūpinęs, jau būčiau mirusi. Jis išgelbėjo man gyvybę, jis yra mano riteris spindinčiais šarvais – niekada iki galo jam už tai neatsidėkosiu.
Dabar esu namuose, sveikstu su Ričardo pagalba. Vis dar sunkiai laikausi ant kojų, bet jaučiuosi daug geriau ir mažiau naudojuosi savo vaikštyne. Du kartus per dieną pas mane ateina slaugytojai – labai dėkoju visiems medikams, bet labiausiai esu dėkinga Derekui."
Velse gyvenantis moters sūnus Ričardas pridūrė: „Buvo labai baisu ir labai dėkojame Derekui, kad ją rado. Aš pas ją buvau dar tą patį savaitgalį ir šiuo metu kraustausi iš vienų namų į kitus, todėl namie neturėjau vietos keliems augalams, kuriuos kaip tik ir atvežiau mamai, įskaitant draceną.
Ji neseniai buvo persodinta, kitaip būtų buvusi labai sausa – manome, kad ji turbūt valgė tų žemių norėdama gauti bent kiek maistinių medžiagų ir vandens, nes ji buvo visai dehidratavusi. Bet kadangi ji nieko neatsimena, nežinome, kokios tiksliai buvo jos intencijos, bet manau, kad tai buvo instinktyvus veiksmas. Kai nuo mirties tave teskiria šešios valandos, įsivaizduoju, kad griebtumeisi bet ko.
Tai tikrai neįtikėtina istorija, bet manau, kad jos pagrindinis herojus yra Derekas, o ne mano vazoninis augalas."
75 metų amžiaus vairuotojas Derekas sakė: „Buvo neįprasta, kad ponia Frank susitartų dėl jos paėmimo iš namų, bet neprisistatytų, todėl nusprendžiau pas ją užsukti. Nebuvo jokio atsako, todėl pasibeldžiau pas kaimynus ir paklausiau, ar kas nors turi atsarginį raktą. Galiausiai radau vieną kaimyną, kuris jį turėjo, ir pas ją į namus nuėjome kartu su juo. Ponią Frank radome gulinčią ant grindų miegamajame – ji buvo beveik be sąmonės. Iškviečiau greitąją ir medikai ją išvežė į ligoninę. Nemanau, kad padariau kokį nors didelį žygdarbį, bet kas būtų padaręs tą patį. Tik labai džiaugiuosi, kad ponia Frank jaučiasi geriau."
„Worcester Wheels“ vadybininkas Dormstonas Kukas pridūrė: „Labai džiaugiamės, kad ponia Frank sveiksta ir labai didžiuojamės Dereku dėl jo drąsos ir pasišventimo darbui. Žmonės, kuriuos vežiojame, yra daugiau nei keleiviai – jie tampa mūsų draugais ir mūsų vairuotojai juos pažįsta, žino, kaip atrodo jų kasdienis gyvenimas. Kai nutinka kas nors neįprasto, paprastai jie atkreipia dėmesį, kaip nutiko ir šį kartą su Dereku.“