Būsimo liūdnai pagarsėjusios sektos „Šeima“ vaikystės buvo kraupi. Motina, uždarbiavusi prostitucija ir piktnaudžiavusi alkoholiu, pagimdė sūnų būdama 16-os, o kuomet jam tebuvo 2,5 metų, pateko į kalėjimą penkeriems metams. Savo biologinio tėvo Charlesas niekada nematė, auklėti jį teko dėdei su teta – pirmasis, jeigu taip galima sakyti, „pajuto tokią simpatiją vaikui“, kad kartais išsiųsdavo berniuką į mokyklą aprengtą suknele. Nedaug gyvenimas jam tepasikeitė ir po motinos išėjimo į laisvę: nenorėdama gaišti laiko jau primirštam sūnui, motina ėmėsi ieškoti jam kitų tėvų, o vėliau, taip ir neatradus norinčių, išsiuntė Charlesą mokytis į katalikišką berniukų mokyklą.
Jaunystėje jis aptiko savyje talentą nuvarinėti automobilius, tiesa, pareigūnai jam sutrukdė užsiimti tokia veikla: Mansonas buvo suimtas ir patalpintas už grotų. Ten jį išprievartavo. Tikėtina, kad būtent šis gyvenimo epizodas buvo galutinis lūžis jo gyvenime. Paauglys, kurį psichologai charakterizavo kaip „agresyviai antisocialų“, galutinai pasinėrė į kriminalinį pasaulį, pradėjęs netik grobti automobilius, tačiau ir plėšti, o netrukus, kuomet dar sykį atsidūrė nepilnamečių pataisų kolonijoje, jau ir pats išprievartavo vieną iš savo bendraamžių.
Galų gale – iki pat „Šeimos“ įkūrimo – Ch. Mansonas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido būtent už grotų: atsidūręs laisvėje jis ir vėl imdavosi neteisėtos veiklos, taip ir nesugebėdamas ištrūkti iš nusikalstamumo liūno. Reiktų pažymėti, kad kalėdamas Charlesas nešvaistė laiko veltui – aktyviai muzikavo, mat laikė save vertu pasaulinės šlovės ir pripažinimo, domėjosi alternatyviomis religijomis, o taip pat ugdė savyje jau ir taip išgyventi gatvėje padėjusį manipuliacijos ir įtikinėjimo talentą. Ch. Mansono viena iš mėgstamiausių knygų – Dale’o Carnegue „Kaip įsigyti draugų ir daryti žmonėms įtaką“.
Antrojoje 7-ojo dešimtmečio pusėje jis ir vėl atsidūrė laisvėje, kur greitai įsiliejo į hipių kultūrą. Pasinaudojęs savo charizma ir gebėjimu įtikinėti žmones jis netruko suburti bendraminčių šutvę.
„Šeimos“ nariais dažniausiai tapdavo jaunos merginos ir vaikinai, kurių vaikystė – kaip ir paties Ch. Mansono – nepasižymėjo didele laime, kurie ieškojo tokių pačių nelaimėlių, kad pasidalintų su jais savo skausmu ir šioje aplinkoje patys pasijustų reikalingi. Daugelis jų dar iki pažinties su Ch. Mansonu ėjo ne pačiu dorovingiausiu gyvenimo keliu ir buvo nuolatiniai policijos nuovadų lankytojai.
Tapęs gana įspūdingos bendruomenės (apie 100 žmonių, dauguma jų – jaunos merginos, reguliariai tenkinusios savo „guru“ lytinius poreikius) lyderiu, Ch. Mansonas pradėjo aktyviai „pastoriauti“ savo rančoje Los Andželo apylinkėse. Savo sekėjams jis pasakojo apie artėjantį „tarprasinį karą“, kuriame, Charleso nuomone, nugalės baltieji. Maža to, žmonija tuomet turėtų kreiptis būtent į „Šeimos“ atstovus, kad šie padėtų jiems viską suvaldyti ir tuomet jau jie visi taps pasaulio valdovais.
Narkotikai, alkoholis ir prastas išsilavinimas tikrai nepadėjo jo sekėjams kritiškai pažvelgti į šiuos mokymus. Tačiau Ch. Mansonas nenorėjo sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kol nutiks tai, ką jis pats išpranašavo. Anot Ch. Mansono, žmoniją reikėjo šiek tiek pastūmėti – ir realizuoti savo pragarišką planą 1969 metais jis sumanė pasekėjų rankomis.
„Šeimos“ aukomis (pats sektos lyderis tariamai nieko nežudė, tik koordinavo smogikų veiksmus), anot teismo išaiškinimo, tapo mažiausiai 9 žmonės, įskaitant žymaus režisieriaus Romano Polanskio žmoną – Holivudo aktorę Sharon Tate. Pastarąją Mansono pasiųsti smogikai nužudė ypač žiauriai – aktorė buvo 9 mėnesį nėščia. Iki gimdymo buvo likusios vos kelios savaitės.
Tačiau net ir visą Holivudą sukrėtusi masinė žmogžudystė galėjo leisti jam toliau organizuoti nusikaltimus, jeigu ne vienas atsitiktinumas. Į policijos rankas pateko viena iš Mansono pasekėjų – eilinė sektos „avelė“, kuri atsidūrusi dėl smulkaus nusikaltimo už grotų savo kameros draugei pasigyrė savo draugų darbeliais. Ši netylėjo ir pranešė pareigūnams, kurie negalėjo patikėti, kad iš pažiūros nepavojinga gauja hipių, nors ir keistuolių, galėjo įvykdyti tokius nusikaltimus.
Ch. Mansoną ir jo „Šeimos“ narius sulaikė. Jam ir keliems artimiausiems parankiniams buvo paskelbta mirties bausmė, kuri taip ir nebuvo įvykdyta dėl pasikeitusių valstijos įstatymų. Visą savo likusį gyvenimą (o tai yra beveik 50 metų) Ch. Mansonas praleido už grotų. Jis prašėsi išleidžiamas į laisvę, tačiau teismas visuomet atmesdavo tokius prašymus.
Ch. Mansonas ir pop kultūra
Yra teorija, kad Sh. Tate nužudymas nebuvo Ch. Mansono planuose: savo hipių kariauną jis siuntė į Polanskio namus manydamas, kad ten muzikos prodiuseris Terry Melcheris, metais anksčiau kritikavęs nusikaltėlio muziką ir atsisakęs išleisti jo albumą. Manoma, kad šis smūgis (Charlesas buvo įsitikinęs savo genialiu muzikalumu) galutinai išvedė jį iš kantrybės, ir jis nusprendė keršyti „Holivudo kiaulėms“. Charlesas Mansonas nebuvo visiškas atsiskyrėlis ar atstumtasis, su T. Melcheriu jį asmeniškai supažindino „The Beach Boys“ būgnininkas Dennisas Wilsonas. Šis netgi kažkurį laiką leido „Šeimai“ gyventi jo namuose, padengė sektos poreikius ir klausėsi Ch. Mansono pamokslų.
Plačioji visuomenė Ch. Mansono charizmą ir įtakos galią išvydo teisme. „Šeimos“ lyderis, kurio nusikaltimus be didesnio vargo nustatė tyrėjai, netikėtai pradėjo aiškinti visus įvykdytus nusikaltimus kaip ištvirkusios visuomenės, kuri „peni žudikus meno kūriniais“, išdavą. Rodosi, kad tuo jis pataikė į jautrią vietą, nes atsirado daug jam simpatizavusių žmonių, kuriems patiko idėja, kad muzika gali priversti žmogų vykdyti nusikaltimus.
Akimirksniu mažai kam žinomas nusikaltėlis tapo superžvaigžde. Ilgainiui, savo milijoninės gerbėjų armijos dėka, Mansonas tapo tikru Amerikos (o ir už jos ribų) pop kultūros fenomenu. Populiarumą įgyti jam padėjo ir dar teismo metu išleistas albumas „Lie: The Love and Terror Cult“, kuriam dainas jis sukūrė dar iki arešto. Netrukus perdirbtus šio albumo kūrinius išleido tokios grupės kaip „The Beach Boys“, „The Lemonheads“ ir „Guns N’ Roses“.
Maža to, ekstravagantiškasis atlikėjas Brianas Hugh Warneris scenos pseudonimą „Marilyn Manson“ pasirinko sujungęs aktorės Marilyn Monroe vardą ir „Šeimos“ lyderio pavardę. Grupė „Kasabian“ pasivadino Lindos Kasabian, merginos iš „Šeimos“, kuri budėjo prie Polanskio namo vartų žudynių metu, garbei. Jos vardas taip pat yra minimas tokių atlikėjų kaip Ozzy Osbourne, Lana del Ray, Eminem, System of Down ir kitų dainose.
Apie Ch. Mansoną buvo parašyta begalė knygų – net ne visos jos buvo dokumentinės ar biografinės. Pavyzdžiui, „Šeimos“ lyderis yra paminėtas žymaus rašytojo Neilo Geimano kūrinyje „Prūdas su auksinėmis žuvelėmis“ bei Hunterio Thompsono romane „Baimė ir neapykanta Las Vegase“.
Jis taip pat tapo nesuskaičiuojamo kiekio filmų ir serialų herojumi. Dokumentinis filmas „Manson“ 1973-iaisiais buvo nominuotas Oskarui, užuominos apie patį sektos lyderį ar jo „Šeimą“ yra Oliverio Stone’o filme „Natural Born Killers“, kultiniame seriale „South Park“ ar neseniai pasirodžiusioje Quentino Tarantino juostoje „Once Upon a Time ... in Hollywood“.
Ch. Mansonas buvo didžiulis ketveriukės iš Liverpulio „The Beatles“ gerbėjas ir kai kuriose jų dainose įžvelgė „paslėptą prasmę“, manydamas, kad per kultinių muzikantų kuriamus tekstus su juo „kalbasi kažkas iš aukščiau“. Sklando gandas, kad būtent „Helter Skelter“ jis ir „išgirdo“ rasių karų teoriją. Šią teoriją gali bent iš dalies patvirtinti tai, kad „Šeimos“ smogikai ant aukų namų sienų palikdavo būtent šį užrašą (tiesa, su klaidomis), o jau teisme pats Charlesas pareiškė, kad būtent „Beatles“ kūrinys jį „įkvėpė žudymams“.
