Čia pateikiami penki tikrai baisūs, keisti, netikėti ir gana greiti būdai iškeliauti anapilin, ir jų šiurpūs moksliniai paaiškinimai. Todėl, jeigu esate silpnesnių nervų, dabar pats laikas grįžti atgal.
Daugiausia čia pateikiamų mirčių nebuvo skausmingos – tačiau būtų tikrai nemalonu netyčia tapti jų liudininku.
1. Dingusios senovės Romos kaukolės
Mirti patekus į piroklastinį srautą – įkaitintą vulkaninės medžiagos, nuolaužų ir dujų mišinį, greitai keliaujantį ugnikalnio šlaitu žemyn – arba į mažiau nuolaužų turinčią, tačiau iš karštų dujų sudarytą piroklastinę bangą, nebūtų labai malonu. Nors tokia mirtis daugeliui primena apie 79-aisiais mūsų eros metais įvykusį įsiveržimą Pompėjoje arba Herkulaniume, šis pavojus išlieka ir šiandien.
Keliaujantis maždaug 80 km/h ar net didesniu greičiu, šis dujų, lavos ir nuolaužų mišinys įkaista net iki 1 000 ℃ ir nesirinkdamas sunaikina viską savo kelyje.
Kai šis pragariškas srautas keliauja pastatų stogais ir miestų gatvėmis, jis iškarto sudegina visus, kuriuos praryja. Oda iš karto sudega ir aukos miršta nuo nepakeliamo šiluminio šoko, amžiams sustingusios „boksininko“ pozoje, dėl staigaus raumenų susitraukimo. Visi (ne)laimingieji, kuriems pavyko išgyventi karščio bangą tikriausiai mirė apsinuodiję nuodingomis vulkaninėmis dujomis ir pelenais.
Tačiau yra dar viena tikrai žiauri detalė, apie kurią kalbama retai. Herkulaniume ir Oplontyje, miestuose netoli Pompėjos, kelių aukų kaukolės buvo sutrupėjusios. Manoma, kad dėl neįsivaizduojamo aplinkos karščio jų smegenyse esantys skysčiai ir smegenys užvirė, ir vos po kelių akimirkų, jų galvos sprogo.
2. Nardomojo varpo nelaimė
1983 m. lapkričio 5 diena „BP“ priklausiusioje pusiau panirusioje naftos platformoje „Byford Dolphin“ Šiaurės jūroje prasidėjo įprastai. Keli narai nardomuoju varpu, kapsule, skirta nardytojams nusileisti į pavojingus gylius, dirbo prie Frigės gamtinių dujų telkinio. Kadangi neriant gilyn nardomasis varpas yra veikiamas vis didesnio išorinio slėgio, oras jo viduje yra labai suspaustas, taigi slėgis varpo viduje yra labai didelis.
Kad narai galėtų saugiai išeiti iš varpo, du darbuotojai ant denio atlieka griežtą saugumo procedūrą, kurios metu varpas yra prijungiamas prie kelių žemo slėgio kamerų ir talpyklų.
Nelaimės dieną varpas buvo iškeltas atgal į vandens paviršių, ir bent jau iš pradžių, viskas atrodė normaliai. Narai jau buvo palikę varpą ir ėjo link slėgio sumažinimo kameros ją ir varpą jungiančiu sandariu perėjimu. Kiti du narai jau buvo kitame kameros skyriuje.
Kaip teigia „History Channel“, jie jau norėjo uždaryti duris tarp perėjimo ir kameros, kai įvyko kai kas netikėto. Neaišku, ar dėl per greito nardymo varpo atidarymo, ar dėl įrangos gedimo, varpo vožtuvas staiga atsidarė ir kadangi slėgis varpe buvo devynis kartu didesnis, nei kitose patalpose, įvyko sprogstamoji dekompresija. Keturi narai ir vienas iš prižiūrėtojų, dirbusių išorėje, iš karto žuvo.
1988 m. kruopščiai parengtame įvykio aprašyme teigiama, kad trys narai mirė akimirksniu, nes sumažėjus oro ir skysčių slėgiui, jie greitai išsiplėtė ir suplėšė narų vidaus organus.
Arčiausiai durų buvęs naras buvo išmestas pro nedidelį 60 cm tarpą tarp perėjimo durų ir kameros. Jo kūnas buvo suplėšytas į gabalėlius, kurie išsibarstė po visą platformą.
„Ketvirtojo naro palaikai mums buvo atvežti keturiuose plastikiniuose maišeliuose“, – rašoma tyrime, aiškinant kaip buvo sunaikintos skirtingos kūno dalys, tarp jų ir smegenys, kvėpavimo takai ir visa kita. Keista, tačiau naro kepenys buvo rastos ant denio: „Nepažeistos, lyg būtų kruopščiai išimtos.“
Pabaigai, jeigu jūs vis dar čia – dėl staigaus slėgio sumažėjimo, narų kraujas užvirė, organizme buvę riebalai pasidarė netirpūs ir pradėjo sunktis iš jų kūnų.
3. Žaibo smūgis viduje/namuose/patalpoje
Tikimybė mirti nuo žaibo, ar net būti jo nutrenktam, yra ypač maža, pavyzdžiui, Amerikoje per metus taip žūva vienas iš 1 083 000. Yra daug didesnė tikimybė mirti nukritus nuo laiptų, taigi, jeigu atvirai, gravitacijos reiktų saugotis labiau.
Mirties nuo žaibo namuose tikimybė yra dar mažesnė. Tačiau 2017 m. paskelbtame „Popular Science“ straipsnyje yra paaiškinama, kaip būtent nuo to mirė vienas vyras.
Jo dienos buvo suskaičiuotos, kai audros metu jis dirbo prie metalinio stulpo ir dviejų metalinių ožių malkoms pjauti. Žaibas trenkė į stulpą, per vyro kojas pateko į kūną, perėjo per jo širdį ir išėjo pro dešinės rankos nykštį.
Net ant 70 proc. vyro kūno buvo pirmo, antro ir trečio laipsnio nudegimai, o straipsnyje pabrėžiama, kad: „Kūnas pasižymėjo neįprastu nelankstumu, kurio nebuvo įmanoma įveikti net rankine jėga, taigi vien lavono sustingimas yra sunkiai paaiškinamas.“
4. Ištirpimas vulkaniniame karštyje
Jeloustono nacionalinis parkas yra įsikūręs virš žymiausio pasaulyje superugnikalnio, tačiau, žinoma, tai nėra viskas, ką jis gali pasiūlyti. Taip, šis ugnikalnis dabar yra snaudžiantis, tačiau jo geoterminė geizerių sistema ir karštosios versmės vis dar aktyvios.
Šie geoterminiai telkiniai yra arba šiek tiek šarminiai, arba ypač rūgštiniai, ir visuomet aukštos, beveik virimo temperatūros. Lipti į juos yra tikrai nepatartina, tačiau retkarčiais atsiranda tokių nutrūktgalvių, kuriems drąsa yra svarbiau už sveiką protą.
Neseniai į vieną tokį telkinį Norriso geizerių baseine įkrito vyras. Telkinyje buvęs karštas ir ypač rūgštus vanduo užtikrino tikrai neįprastą pražūtį. Manoma, kad pirmiausia jis patyrė viso kūno trečio laipsnio nudegimą, kurio metu buvo pažeisti visi trys odos sluoksniai, ji pajuodavo, sukietėjo ir sutrūkinėjo. Sudegė ir vyro poodiniai riebalai.
Keista, tačiau tai neturėjo sukelti daug skausmo, nes nudegus jo nervų galūnėms, jis nieko nebejautė. Tada jis tikriausiai patyrė šiluminį smūgį ir kraujo išsiliejimą, nors lieka neaišku, kokia buvo tiksli jo mirties priežastis.
Mažiau nei per parą jo kūnas, netgi jo skeletas, buvo visiškai ištirpęs ir jokių palaikų rasta nebuvo. Tebūnie tai perspėjimas: karštosios versmės jus ištirpdys kaip cukraus gabalėlį karštame kavos puodelyje.
5. Mirtis nuo bumslango įkandimo
Nors šis žodis skamba lyg koks ginklas ar eliksyro ingredientas iš magiškojo Hario Poterio pasaulio, bumslangas yra nuodinga gyvatė. Nors jos nėra agresyvios, jausdamos pavojų, jos gali jus užpulti. Prakirtusios aukos odą, jos išskiria nuodus, keliaujančius po visą kūną.
Tikimybė mirti nuo bumslango įkandimo yra maža dėl šių gyvačių baikštumo ir priešnuodžių paplitimo. Deja, tokia lemtis ištiko herpetologą (varliagyvių ir roplių tyrinėtoją) Karlą P. Schmidtą, kuris 1957 m. rugsėjo mėnesį parsivežė vieną gyvatę tyrimams į Čikagos gamtos istorijos muziejų.
Remiantis nelaimės rekonstrukcija „Science Friday“ vaizdo įraše, apžiūros metu gyvatė jam įkando į kairės rankos nykštį. Mokslininkas aprašė patirtą nuodų poveikį ir kitą dieną mirė.
Remiantis jo užrašais, tai buvo kankinanti mirtis: viskas prasidėjo nuo stipraus pykinimo, tuomet jį pradėjo krėsti šaltis, prasidėjo smarkus drebulys, sparčiai kilo jo kūno temperatūra. Iš jo burnos pradėjo bėgti kraujas, vakare jo atsirado ir šlapime, vyras daug vėmė.
Kraujavimas nesustojo ir kraujas pradėjo bėgti iš jo nosies ir akių, netrukus vyras nebereagavo į jokius aplinkos dirgiklius. Kraujui išsiliejus į smegenis, vyras mirė nuo kvėpavimo takų paralyžiaus.
Dėl bumslango nuodų kraujas nustoja krešėti ir gyvatės aukos miršta nuo nukraujavimo.
