Ihoris Zarudnevas, buvęs karys, aštuonerius metus tarnavęs Rytų Ukrainoje, o dabar Ukrainos pasienio apsaugos tarnybos Černivcių srityje viršininko pavaduotojas, žurnalistams sakė, kad mažai užjaučia tuos, kurių bandymai pabėgti baigėsi tragedija.
„Kai žmonės manęs klausia, kur buvote, kai Rusija įsiveržė, galiu jiems atsakyti. Aš buvau Donbase. Bet paklauskite šių vaikinų: „Ką jūs darėte?“. Jie neturi atsakymo. Suprantu, kodėl jie bėga, bet negaliu jų palaikyti“, – leidiniui pasakojo pareigūnas.
Pavojingas 40 km žygis
„The Times“ pasakoja 26 metų Andrijaus iš Zaporižios, kurio vardas straipsnyje pakeistas, istoriją. Vaikinas nusprendė leistis į žygį per Karpatų kalnus. Tiesa, iš pradžių jis susidūrė su sukčiumi, kuriam pervedus 15 000 eurų kriptovaliuta, šis iškart dingo.
Andrijaus dėdė rekomendavo maršrutą per Karpatus į Rumuniją, ir jis sumokėjo dar 15 000 eurų kitiems kontrabandininkams. Jie nuvežė Andrijų į kalnų kaimelį, kur vaikinas gyveno kelias dienas, kol vieną rytą jis ir dar du 20 ir 22 metų vaikinai buvo pažadinti 6 val. ryto.
Vaikinai buvo nuvežti į ramią kelio atkarpą, jiems liepta išlipti iš automobilio ir bėgti į statų kalną, kuriame patruliuoja pasieniečiai su dronais, šunimis ir sraigtasparniais. Vyrai turėjo vilkėti maskuojamąją aprangą. Prasidėjo Andrijaus 40 km žygis per kalnus. Jis avėjo sportbačius, su savimi turėjo sumuštinį ir butelį vandens.
Keturių žmonių grupė, lydima gido, kuris nustatė pašėlusį tempą, jau po dviejų valandų žygio sumažėjo iki trijų, kai vienas 22 metų bėglys mirtinai išbalo ir pradėjo vemti. Grupė jį paliko. Vėliau atkrito dar vienas 20-metis, pasimetęs iš nuovargio ir nebesugebėjęs rasti grupės.
Andrijus ir jo gidas, apsirūpinęs termovizoriumi ir radijo imtuvu, galiausiai susitiko su kita dešimties ukrainiečių vyrų grupe, kuri ėjo tuo pačiu pabėgimo keliu. Jie kartu praleido naktį, paeiliui budėdami prieš judėdami toliau. Kitą dieną, kai jiems pavyko kirsti sieną į Rumuniją, Andrijus išsitraukė telefoną ir įrašė paukščių giesmes. Jo žodžiais tariant, „buvo taip ramu“.
Neplanuoja grįžti į Ukrainą
Vos kirtę sieną ukrainiečiai pasidavė Rumunijos policijai, kuri laikoma tolerantiškesne už kolegas Vengrijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Moldovoje.
Dabar Andrijus turi Rumunijos vizą, leidžiančią 90 dienų keliauti po Šengeno erdvę. Jis planuoja persikelti į Barseloną ir neketina grįžti į Ukrainą. Jo nuomone, mobilizacija pažeidė jo teisę į laisvę. Jam sunku suprasti, kodėl jis turėtų aukoti savo gyvybę, kai Vakarų šalys, nesiryždamos siųsti ginklų į Kyjivą, nesugebėjo įvykdyti savo susitarimo dalies.
„Galite toliau kovoti, jei turite išteklių. Bet mes neturime nei ginklų, nei tankų, nei lėktuvų. Aš noriu taikos susitarimo. Aš nenoriu kariauti, mano draugai nenori kariauti“, – sakė jis leidiniui.
Tuo metu pasienietis I. Zarudnevas ruošiasi įtemptai vasarai, per kurią pabėgti gali dvigubai daugiau ukrainiečių vyrų nei žiemą.
„Kai čia atvykau, maniau, kad bus nuobodu. Bet du mėnesius neturėjau nė vienos laisvos dienos“, – sakė buvęs fronto karys.
---
Bet tai kaip žiauriai! Žmogus visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, buvo doras, ir tada ateina ir sako, kad turi eiti kovoti į frontą. Tai reiškia tik vieną - mirtį. Suprasčiau, jei tai būtų žaidimas: numiršti ir vėl pradedi iš naujo, bet čia taip nėra. Čia tave ištaškys į gabalus ir pamirš. Tuo tarpu Putinas, Zelenskis, Bidenas ramiai sėdi savo tvirtovėse. Jokia gyvybė nėra verta aukotis dėl kitų užmojų.
