Žmonių žiaurumas kartais yra mums sunkiai suvokiamas. Nesvarbu ar tai tėvai žudo savo vaikus, ar sutuoktiniai vienas kitą, ar vaikai savo tėvus. Netgi ko gero pats dažniausias žiaurumo pavyzdys yra tylus savo nusenusių tėvų kankinimas ir stengimasis, kad kuo greičiau iškeliautų į aną pasaulį. Atrodytų ką blogo mums padarė mūsų tėvai, kad mes taip su jais elgiamės. Tad pasirodo, mes dauguma turime savyje glūdintį žvėrį, kuris vis nori išsivaduoti ir pasitaikius galimybei prasiveržia. Ir tai kaip pastebėjau neturi jokios įtakos tam mūsų įgytas išsilavinimas, mūsų turtinis statusas, mūsų užimamos pareigos. Ko gero gal daugiausiai tam turi iš kokios mes esame šeimos. Koks buvo mūsų tėvų auklėjimas, kokios buvo mūsų šeimos vertybės. Juk kiekvienas mažas vaikas tarsi tusčia dėžė surenkanti viską kas tik pasitaiko po kojomis. Jis viską perimą iš savo tėvų, vėliau mokyklos draugų. Tad žmogžudžiais negimstama, bet jais tampama. Nors polinkis žudyti pas visus yra. Tik pas vienus silpnas, o pas kitus labai išreikštas.

KAM, DĖL KO, KOKS TIKSLAS rašyti apie tokį, galimai, žiaurų dvikojį, mums svetimos šalies žmogėną?! Čia pavyzdys kaip gyventi, muštis, žudyti?!