„Pasaulis per pandemiją pasikeitė, tačiau žmogus ir jo vertybių sistema – nepakito. Laimėjo komandinė dvasia: žaidėjai, treneriai, administracija, sostinės sirgaliai, o mus visus telkė trofėjų alkis ir atsakomybė prieš visus“, – apibendrindama triumfo A lygoje priežastis įvardino klubo direktorė Vilma Venslovaitienė.
Apie šiemet klubui tekusius iššūkius ir įvairias sudėtingas situacijas, nelengvus sprendimus, komandos užkulisius ir planus „Žalgirio“ vadovė papasakojo klubo svetainei.
Kiek sunku buvo sugrįžti į A lygos viršūnę? Kokios, Jūsų nuomone, esminės priežastys nulėmė, jog „Žalgiris“ užėmė pirmąją vietą?
Natūralu, kad prieš tai tris sezonus netapus čempionu, tai buvo skaudus smūgis „Žalgiriui“. Šis klubas kelia aukščiausius tikslus ir kitokių negali turėti – dėl savo istorijos ir potencialo. Buvo sudėtingi treji metai ir titulų išties pasiilgome. Sugrįžti į nugalėtojų kelią buvo sudėtinga dėl kelių aspektų. Pirmiausia, pralaimėjimai atsiliepė klubo finansiniams resursams.
Pernai nepavyko įveikti ir pirmojo etapo Europos lygoje, todėl šiems metams biudžetas buvo minimalus. Ieškojome kaip sutaupyti, ko galime atsisakyti, visi ištekliai buvo orientuoti tik į pajėgios, galinčios mesti iššūkį varžovams, komandos formavimą. Tuo pačiu, buvo iškelti tikslai pasiekti maksimalų rezultatą. Todėl sezonas buvo labai įtemptas ir sudėtingas.
Džiaugiuosi, kad komandoje liko branduolys, kuris prisiėmė atsakomybę, prisidėjo trenerio ambicija įrodyti, todėl visi dirbo tik su viena mintimi – susigrąžinti titulus į Vilnių. Didelį vaidmenį suvaidino lyderių grupė su Sauliumi Mikoliūnu priešakyje ir Donovanu Slijngardu, Mantu Kukliu, Ivanu Tatomirovičiumi, Liviu Antaliu, Andrija Kaludžerovičiumi. Kapitono Sauliaus indėlis neįkainojamas, nes jis moka uždegti komandą, apjungti žaidėjus.
Rinkdami žaidėjus atsižvelgėme ne tik į jų kvalifikaciją ar potencialą, bet ir į asmeninius, socialinius ryšius, kad jie nors kiek žinotų vienas kitą. Pavyko suformuoti solidžią gynybos grandį, stiprų puolimą, nors jis sezono eigoje ir pasikeitė. Trenerių štabas teisingai įvertino žaidėjus, sugebėjo išnaudoti jų gebėjimus.
Šiemet iškovota ir Supertaurė, o taurės turnyre suklupta pusfinalyje. Kaip įvertintumėte pasirodymą visuose turnyruose?
Atsižvelgiant į sezono pradžią ir pabaigą, visą jo eigą, kai turėjome vytis varžovus, reikėtų vertinti labai gerai. Galbūt tai nuskambės arogantiškai, bet žiūrint į statistiką ir žaidimą lygoje buvome lyderiai – turėjome kovoti ir taurės finale. Pavyzdžiui, prieš taurės pusfinalį mūsų svarbūs žaidėjai turėjo intensyvų periodą rinktinėje. Grižę iš karto turėjo žaisti pusfinalyje ir – išskyrus Modestą Vorobjovą – beveik nesitreniravę, nuovargio fone.
Kėlėme tikslą patekti į trečią etapą Europos lygoje, tačiau susiklostė ir nepalankių aplinkybių, sėkmės faktorius buvo ne mūsų pusėje. Kaip visuomet gavome krepšelyje buvusį patį stipriausią varžovą ir išvyką. Burtai suvedė su Norvegijos čempionato lyderiu „Bodo Glimt“, kuris vadinamas šio sezono atradimu Europoje. Tai patvirtino ir tolimesnė akistata su AC „Milan“ klubu, ir tai, kad Italijos grandai įsigijo jų žaidėją, ir savaitgalį užsitikrintas Norvegijos čempiono titulas. Vis dar burtų sėkmės neprisijaukiname. Nepaisant to, Norvegijoje sužaidėme pakankamai gerai. Buvo ir sudėtingų mažai kam žinomų aplinkybių – kaip nelaimė Andrijos Kaludžerovičiaus šeimoje prieš rungtynes. Tokie dalykai paveikia psichologiškai.
Ruošiantis sezonui „Žalgirio“ treneriu buvo paskirtas ispanas Juanas Ferrando, bet jis dėl ligos į komandą taip ir neatvyko. Teko neplanuotai ieškoti kito trenerio, juo tapo Aliaksejus Baga. Kiek tai atsiliepė pasiruošimui?
Galima prisiminti, kad ir prieš metus praradome trenerį prieš pat sezono pradžią. Todėl 2020 metų sezonui pradėjome ruoštis – ieškoti trenerio – dar pernai. Ir sutartį pasirašėme gerokai prieš šį sezoną. Norėjome formuoti komandą kartu su treneriu, bet ir vėl gyvenimas įnešė savas korekcijas: treneris buvo fiziškai nepajėgus atvykti dėl netikėtos sunkios ir klastingos ligos. Supratome, kad iki gegužės laukti negalime, todėl atnaujinome trenerio paieškas.
Žinoma, jei tai būtų galima pavadinti paieškomis, nes buvo aišku, kad nebeturime laiko, todėl peržiūrėjus kandidatų sąrašą ir galimybes spręsti trenerio vakansijos klausimą nedelsiant, priėmėme daug netipiškų sprendimų. Pirmiausia, atidėjome pasiruošimą savaitei, o nenukentėtų pasiruošimo sezonui procesas, susitarėme su asistentu Victoru Basadre, kad pirmą įvadinę savaitę komandą treniruos jis.
Peržiūrėjome trenerių kandidatų sąrašą: A. Baga buvo laisvas. Jis buvo mūsų sąraše ir anksčiau, bet tada žinojome, kad jis turi daug pasiūlymų, ir netikėjome, kad galėsime konkuruoti. Šį kartą, po diskusijos su valdybos nariais, sėdome prie derybų stalo ir po savaitės pradėjome pasiruošimą sezonui su nauju treneriu.
Žinoma, tokia situacija atsiliepė ne tik komandos pasiruošimui, bet ir komplektacijai. Galima sakyti, kad turėjome tris komplektacijos etapus. Vieną, kai suradome J. Ferrando ir su juo derinome klausimus, kitą – jam neatvykus, – sprendėme patys, o viską užbaigėme kartu su A. Baga. Rizikų buvo daug, bet kartėlis ir ambicija atsitiesti po praeitų sezonų ir ypač po praeito – gera atmosfera klube, stūmė į priekį. Didelis iššūkis atėjus A. Bagai buvo Supertaurės rungtynės. Pergalė buvo geras impulsas komandai žygiuoti toliau.
Prieš sezoną komandą papildė skambus vardas – puolėjas Davidas N‘Gogas, bet jo neliko po antrojo turo. Vėliau atvyko A. Kaludžerovičius, bet jam pradžia irgi buvo sudėtinga. Kodėl ir kaip taip atsitiko?
Su Davidu kontraktą pasirašėme vieną paskutiniųjų, nes kaip visuomet puolėjo ieškojome ilgai. Tai viena svarbiausių pozicijų futbolo klubui. D. N‘Gogas išreiškė didelį norą žaisti. Nepaisant to, kad jis praėjusiame klube turėjo geresnes sąlygas, jis viską padarė, kad buvęs klubas jį išleistų į „Žalgirį“. Deja, po karantino jis nutarė baigti karjerą. Šį jo sprendimą labai vertiname ir gerbiame. Davidas pasielgė solidžiai ir sąžiningai, tiek dėl to, kad priėmė sprendimą nebelaukdamas, tiek ir dėl to, kad kompensavo klubui išlaidas. Esame dėkingi jam už sąžiningumą ir pagalbą iškovojant Supertaurę.
Teko ieškoti naujo puolėjo. Tarėmės su treneriais, valdybos nariais ir nutarėme, kad geriau laukti nei imti žaidėją, kurio adaptacija atrodė rizikinga. Negalėjome leisti sau tik „užsidėti paukščiuką“ – kad turime puolėją ir pasirašytą sutartį. Per 2019 m. sezoną padarėme daug selekcijos klaidų, todėl branginome finansinį resursą. Kai jau atrodė, kad visi variantai išbandyti, šovė mintis dėl A. Kaludžerovičiaus. Buvo galimybių jį pakviesti ir pernai, bet tada komanda buvo sukomplektuota, neturėjome laisvo biudžeto, turėjome Tomislavą Kišą. Šį kartą pailsėjęs po sezono pabaigos Andrija ir vėl patvirtino norą sugrįžti, padėti Žalgiriui susigrąžinti titulą, pakovoti Europoje.
Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jis dar būdamas Serbijoje susirgo koronavirusu. Minėjo, kad šiek tiek peršalo, todėl sutarėme, kad atvažiuos pasveikęs. Į Lietuvą jis atvyko praėjus 3 savaitėms po pirmųjų simptomų. Simptomų jau nebuvo, tačiau atlikus testą, mūsų nuostabai, jis buvo teigiamas.
Po izoliacijos jis prisijungė prie komandos, beveik iš karto žaidė – išėjo į aikštę po keitimo Panevėžyje. Po kelių rungtynių jis tapo vienų lyderių, įmušė svarbių įvarčių. Andrija sakė, kad tai jo skolos grąžinimas „Žalgiriui“ už tai, kad leidome išvykti prieš ketverius metus, kai turėjo kontraktą.
Labai džiaugiuosi, kad yra žaidėjų, kurie vertina tai ką randa „Žalgirio“ šeimoje, yra atsidavę ir gerbia klubą. Man tai vienas smagiausių dalykų. Galiu net vertinti, kad tai klubo pasiekimas per 10 metų – sukurti tokią atmosferą ir suburti tokius žaidėjus, kurie tai vertina, puoselėja. Dar smagiau – kad yra žaidėjų, kuriais gali pasitikėti, su jais eiti į „karą“.
Andrija, kaip ir kiti klubo žaidėjai, kuriems kontraktai baigėsi po sezono – paskutinėse rungtynėse kovėsi iš paskutiniųjų, atidavė širdį už „Žalgirį“, už aistruolius – kad tik klubas taptų čempionu. Neturėjau nei menkiausios abejonės, kad jie neatsiduos maksimaliai ar jau saugos save kitam klubui. Tai nuostabus jausmas futbolo klubo vadovui.
Sezonas buvo sudėtingas ir dėl priežasčių, nesusijusių su futbolu. Kurie momentai, situacijos sukėlė daugiausiai dilemų?
Apskritai, šiuos metus būtų galima pavadinti force majeure – pradedant trenerių pasikeitimu, D. N‘gogo išėjimu, traumomis, baigiant dėl pandemijos sujauktu tvarkaraščiu ir pasiruošimu Europos turnyrams. Viskas, kas buvo įmanoma sunkiausia, tas buvo šiais metais. Bent jau mums, siekusiems aukščiausių tikslų. Sprendimai, kurie buvo priimti, buvo labai sunkūs, bet būtini.
Pandemija buvo didelis smūgis. Niekas nežinojo kaip bus toliau, kaip reikia gyventi, kaip gyvensime ateityje. Nustebino „Sūduvos“ sprendimas per pirmąjį karantiną paleisti savo legionierius. Mes nusprendėme kitaip. Ypač žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, Lietuvoje tuomet pandeminė situacija buvo sąlyginai puiki, o išvykstant į kitas šalis žaidėjai labiau rizikavo patekti į viruso židinius.
Kitas dalykas – buvo neaišku kaip bus atidarytos sienos, kada pavyktų sugrįžti ir atnaujinti treniruotes. Dėl šio sprendimo visą karantiną buvo didelė psichologinė įtampa ir atsakomybė dėl žaidėjų sveikatos. Supratimas, kad jie gyvena atskirti nuo šeimų buvo labai slegiantis. Lengviau būtų buvę visus išleisti, bet nuėjome sunkesniu keliu. Daug bendravome su žaidėjais ir karantiną ištvėrėme kaip „Žalgirio“ šeima, dar labiau sustiprėję.
Atsiradus galimybei, komanda išėjo treniruotis. Sezoną atnaujinti norėjosi anksčiau, bet suprasdami situaciją kartu su klubais sutikome laukti „Sūduvos“ žaidėjų sugrįžimo, atnaujinti sezoną dviem savaitėmis vėliau. Jau tuomet minėjau, kad sezoną reikėtų stengtis užbaigti kuo anksčiau, per spalio mėnesį, nes gali būti antra viruso banga.
Šį sezoną taip pat neaplenkė traumos, karantino padaryta įtaka pertrauka atsiliepė žaidėjų sveikatai, ką beje, ir numatė futbolo medicinos ekspertai. Iki sezono vidurio neturėjome pastovios sudėties dėl traumų ar kortelių.
Esu labai dėkinga Vilniaus miesto savivaldybei už visokeriopą paramą. Dalį nuostolių taip pat kompensavo valstybė. Netekome didelės dalies pajamų iš bilietų – pvz. UEFA Europos lygos dvikovos buvo iš vienų rungtynių ir be žiūrovų. Susiveržėme diržus ir patys, karantino laikotarpiu teko susimažinti atlygį 20 proc. Atsisakėme to, kas nebūtina. Tai leido atlyginimus mokėti laiku, tik kartą jie vėlavo apie savaitę.
Situacija buvo labai įtempta, bet visi susiglaudėme, vienas kitą palaikėme. Ačiū klubo administracijai, kuri buvo kaip užnugaris ir leido susitelkti į rezultato siekimą, valdybos nariams už dalyvavimą sprendimų priėmime. Taip pat dėkoju visiems rėmėjams, kurie ilgus metus su mumis ir nepalieka, kuomet sunku.
Po karantino sezoną teko pradėti be žiūrovų stadione, vėliau ribojant jų skaičių, o baigti – taip pat be žiūrovų. Aistruolių stadione negalėjo būti ir per svarbiausias UEFA Europos lygos rungtynes. Kiek svarbus jų palaikymas komandai?
Esame laimingi turėdami savo aistruolius ir Vilniaus savivaldybės vadovus, kurie per Europos lygos rungtynes padarė viską, kad komanda nesijaustų viena. Tiek Europos turnyruose, tiek A lygoje lemiamose rungtynėse jautėme ir girdėjome tiek nuotolinį palaikymą, tiek prie stadiono.
Labiausiai jaudinantis epizodas buvo, kai „Pietų IV“ atstovai mus palaikė Norvegijoje, už tvoros net nematydami viso vaizdo aikštėje. Tai buvo kažkas tokio, kas įkvepia. Man asmeniškai tai suteikė jėgų, o komandai, manau, suteikė sparnus, visam likusiam sezono etapui. Palaikymą, kai žinai kad esi ne vienas ir reikalingas, komandą jaučia. Dėl to ir atsiduoda maksimaliai, dėl to išlikome stiprūs, vieningi, susitelkę ir pasiekėme pagrindinį tikslą.
Sezonas baigėsi dviem savaitėmis vėliau nei planuota dėl situacijos „Sūduvos“ komandoje. Ar buvo realu, Jūsų nuomone, sezoną pratęsti dar ilgiau, iki lapkričio pabaigos?
Yra objektyvūs faktoriai, aplinkybės ir Europos futbolo praktika. Kaip ne kartą savo žaidėjams kalbėjau – pamirškime kaip gyvenome, dabar viskas kitaip. Nereikia neigti realybės, reikia adaptuotis.
Teko domėtis, jog taikomi skirtingi modeliai – vieni atideda rungtynes 14 dienų, jei yra daugiau nei 6 susirgę žaidėjai, kitur – įskaitomas techninis pralaimėjimas, kitur reikia žaisti su B komanda. Esminis dalykas – rungtynės turi įvykti.
Mūsų komanda buvo sveika, todėl sezono neužbaigti prielaidų nebuvo. Kaip rodė skaičiai, pandemija ėjo į piką, virusas pradėjo nevaldomai plisti. Sunku prognozuoti, kaip viskas galėjo susiklostyti toliau. Jei bet kas iš mūsų komandos būtų užsikrėtęs, paskutines rungtynes būtų tekę žaisti gruodžio mėnesį ar nežinia kada, nes atsirado papildomų rizikų. 4 svarbūs mūsų žaidėjai buvo pakviesti į vyrų rinktinę. Neveltui FIFA nustatė taisykles, kad klubas gali neišleisti žaidėjų.
Galų gale, čempionatas susideda ne iš vienų rungtynių. Suprantama, niekam nelinkiu tokios situacijos ir gaila, kad tai atsitiko, bet tai yra dabartinė realybė.
Turime susitaikyti ir stengtis, kiek įmanoma, sumažinti rizikas. Mes darėme viską, kad išliktumėm sveikais. Su žaidėjais sutarėme, kad jie sėdės namuose, iki minimumo sumažins kontaktus. Kaip yra juokavęs vienas treneris: pasirašęs kontraktą futbolininkas prisiima atsakomybę už nepatogų, neskanų ir nelinksmą gyvenimą – nes turi valgyti ne tai, kas skanu, gyventi pagal režimą, o ne linksmai ir patogiai. Nuo rudens teko apriboti ir jaunų žaidėjų buvimą komandoje, nes nuo rugsėjo 1 dienos išėjo į mokyklas, kur natūraliai išsiplėtė jų socialiniai kontaktai, o mokyklos ilgainiui tapo židiniais. Ačiū Dievui, jog komanda išliko sveika iki pabaigos.
Mokomės gyventi su virusu. „Riterių“ situacija, kai dėl vieno atvejo teko izoliuotis visai komandai, paskatino lygą nusistatyti žaidimo taisykles, buvo kreiptąsi į Vyriausybę, bet dėl procedūrų tokie klausimai greitai nesisprendžia. Tikimės, kad tokia liberalizuota tvarka, pagal kurią atsiradus pavieniams atvejams nereikėtų uždaryti visos komandos, ateityje bus patvirtinta Lietuvoje ir turėsime aiškias taisykles lygoje, kurios nekels niekam klausimų – ką ir kaip turime daryti.
Šį sezoną pasikeitimų įvyko ir klubo vadovybėje. Kas šiuo metu sudaro klubo valdybą?
Į klubo valdybą tris asmenis deleguoja Vilniaus miesto savivaldybė. Vienas jų – Rokas Germanavičius. Kiti du sezono eigoje pasikeitė – jais tapo naujas savivaldybės sporto ir sveikatingumo skyriaus vadovas Edvinas Eimontas, o dar vieną narį savivaldybė šiemet pasiūlė deleguoti iš „Pietų IV“. Šie išsirinko savo ilgametį narį Ramūną Čepaitį, stebėtoju skirtas Ingvaras Butautas. Valdyboje taip pat yra mūsų rėmėjų atstovas Gintaras Staniulis, dalininkai Olegas Radionovas, Mindaugas Nikoličius ir Zurabas Tsintsadze.
Šiais metais naujos kadencijos valdyba dalyvavo sprendimų priėmime kitaip nei anksčiau. Dėl šių, pandemijos metų išskirtinumo, įpratome daug bendrauti nuotoliniu būdu, kas padėjo veikti greičiau, konstruktyviau ir be formalumų. Susitarėme ką ir su kuo derinamės, kas už ką atsako ir tiesiog dirbome.
Koks buvo sezonas „Žalgirio“ pamainai, jauniems žaidėjams?
Jaunų žaidėjų ugdymas yra „Žalgirio“ strategijos dalis ir tai nesikeičia. Arčiausiai pirmos komandos yra dvi ekipos iš FA „Žalgirietis“ auklėtinių – B komanda LFF Pirmoje lygoje, ir C komanda, kuri debiutavo LFF II lygoje. Labai džiaugiuosi pastarosios komandos geru žaidimu ir užimta antra vieta. Neabejoju, kad ir B komanda pasieks aukštesnių rezultatų. Tam reikia laiko. Turime akademijos trenerių štabą, kuris yra atsidavęs ir sistemingai dirba ties tuo. Deja, šiuo laikotarpiu sunku planuoti kokius nors turnyrus, stovyklas ar stažuotes, todėl belieka pasiraitoti rankoves ir dirbti taip kaip galime namuose.
Su pirma komanda sezono pradžioje treniravosi 8-9 jauni žaidėjai, po karantino įvertinant rizikas jie buvo atsargiai kviečiami vėl. Rudenį, kaip minėjau, jų integraciją teko pristabdyti dėl viruso plitimo rizikos. Kitas aspektas, kuris apsunkino šį procesą, yra tai, kad pandemija darė įtaką ir lygų tvarkaraščiams. Buvo įprasta, kad B komanda žaisdavo kitą dieną po pagrindinės komandos rungtynių. Šiemet to padaryti nepavyko, buvo labiau atsižvelgta į ne dublerinių komandų poreikius. Dėl to jaunimo žaidybinė praktika kiek nukentėjo.
Visgi džiaugiuosi, kad žaidybinio laiko pirmoje komandoje gavo Gustas Jarusevičius, Motiejus Burba. Gaila, kad dėl traumų sezonas nenusisekė Matui Vareikai. Sezono pradžioje žaidė Karolis Uzėla, tačiau kaip žinia, aikštės viduryje solidžiai rungtyniavo Domantas Šimkus ir Modestas Vorobjovas. Todėl natūralu, kad šansai jo pozicijoje buvo riboti dėl konkurencijos.
Kartais futbole reikia kantrybės – galime prisiminti, kad Domantas savo eilės laukė pusantrų metų. Šiemet jis išsikovojo savo vietą ir įrodė, kad užaugo. Labai džiaugiuosi jų pasirodymais atstovaujant šaliai, dėl visos Lietuvos rinktinės ir trenerio Valdo Urbono. Ši rinktinė dar jauna ir turime būti kantrūs. Bet žiūrint rinktinės rungtynes man smagu, kad žaidėjai jau pasitiki savimi. Kartų kaita futbole, kaip ir jaunimo integracija į suaugusių futbolą skamba paprastai: praktikoje – tai laikas, o aikštėje – pralaimėjimai. Todėl, mano galva, esame teisingame kelyje, tik dar reikia laiko.
Kurie žaidėjai šį sezoną labiausiai progresavo?
Įvertinus visas sezono aplinkybes galiu tik pasikartoti – buvo nuostabi komanda, talentingų, jaunų ir patirties turinčių žaidėjų kompozicija. Jautėsi komandinė dvasia, dėl to ir pavyko padaryti proveržį. Individualiai šio sezono atradimas būtų Hugo Videmontas. Jis parodė, ką reiškia, kai žaidėjas turi daugiau laiko adaptuotis, kai yra stabilumas ir jis gerai jaučiasi komandoje, mieste. Tai jam padėjo atsiskleisti naujomis spalvomis.
Tačiau lengva pastebėti atakuojantį žaidėją, o aš matau visus. Saugų grandyje – Modestas, Domantas – jauni lietuviai, kurie savo pozicijose buvo nerealūs ir tai tik patvirtino atstovaudami Lietuvą rinktinėje.
Nemanja Ljubisavljevičius, jaunas žaidėjas atvykęs į aukščiausią lygą, sužaidė beveik visas rungtynes ir jo, kartu su Ivanu, Donovanu ir Sauliumi ginami vartai buvo saugūs. Negaliu nepaminėti Liviu, kuris buvo stipresnis už savo sveikatos problemas ir visiems parodė, kad sunkiu darbu galima pasiekti viską – jis buvo tikras lyderis ir energijos šaltinis visai komandai.
Apie S. Mikoliūną – mūsų fenomenalų Kapitoną – tiesiog be žodžių. Lenkiu galvą ir pripažįstu, kad tokio jo sezono nesitikėjau. Labai džiaugiuosi už jį kad tapo daugiausiai už rinktinę sužaidusiu žaidėju. Didžiausia padėka jam, nuoširdus pripažinimas ir vertinimas.
Ar kitąmet komandoje liks šio sezono žaidėjų branduolys? Kurie žaidėjai šiuo metu turi galiojančias sutartis?
Kontraktus turi dauguma žaidėjų, todėl prieš kitus metus jaučiamės stabilesni. Tačiau negalime būti užtikrinti, nuspėti kaip situacija išsirutuliuos iki sezono pradžios. Galbūt sėkmingai rungtyniavę žaidėjai sulauks geresnių pasiūlymų. Ypač sunkiau prognozuoti dėl COVID-19 situacijos. Todėl esame nusimatę žaidėjų paiešką į keletą pozicijų.
Sutartis iš žaidusių pagrindinėje komandoje šiuo metu turi vartininkas Edvinas Gertmonas, gynėjai N. Ljubisavljevičius, I. Tatomirovičius, Marko Karamarko, saugai K. Uzėla, M. Kuklys, G. Jarusevičius, M. Vorobjovas, M. Vareika, Francis Kyeremeh, H. Videmontas, puolėjas M. Burba. Žodžiu esame sutarę su S. Mikoliūnu, derybos jau vyksta su A. Kaludžerovičiumi, jis išreiškė norą likti komandoje. Klubas turi sutartį ir su T. Kišu, kurio nuomos sutartis Pietų Korėjoje baigėsi.
Dar turime susidėlioti finansinius klausimus, daug ką aptarti valdyboje. Kai žinosime kokias galimybes turime, ir kur einame toliau, galėsime pratęsti daugiau pokalbių. Jei reikės, esame pasirengę kai kurių žaidėjų sprendimo palaukti ir ilgiau, iki vasario.
Dėl trenerio Aliaksejaus Bagos ateities pastaruoju metu viešoje erdvėje buvo daug spekuliacijų. Kokia šiuo metu situacija iš tiesų?
Treneris turi dar metus galiojančią sutartį. Jis pats patikino, kad konkrečių pasiūlymų nėra gavęs. Klubas taip pat jokių užklausų dėl trenerio negavo. Todėl pranešimus apie jo išėjimą vadinčiau „informacinėmis šiukšlėmis“, į kurias nekreipiame dėmesio.
Kita vertus, jei yra susidomėjimas, galime džiaugtis, kad mūsų treneriai yra paklausoje. Kelios dienos po sezono pabaigos buvome susitikę su treneriu. Aptarėme sezoną, kalbėjome apie sudėtį būsimam sezonui, pristatėme galimus kandidatus. Kartu sutarėme, kad jei klubas gautų pasiūlymų dėl jo išvykimo, juos vertinsime iki gruodžio mėnesio vidurio. Vėliau šis klausimas nebebus svarstomas, nes rengsimės naujam sezonui.
Kokia Jūsų vizija dėl kito A lygos sezono – varžybų formato, komandų skaičiaus, nuostatų dėl legionierių?
Šiuo metu tai yra lygtis su šimtu nežinomųjų. Nežinome kada ir kaip galėsime pradėti sezoną, kaip turėsime elgtis sezono metu. Net jei ir turėsime aiškias taisykles, jos yra labiau teorinės ir priklauso nuo bendros situacijos šalyje.
Mano asmenine nuomone, optimalus Lietuvai čempionatas iš 8 komandų. Jei būtų 10 komandų – valio. Tačiau blogiausias dalykas, kai atėję klubai sezono viduryje supranta kad negali užbaigti sezono dėl pinigų stygiaus. Tai blogiau nei turėti 6 komandas lygoje.
Kalbant apie šių metų sezoną, manau, kad jis buvo konkurencingas ir įdomus net ir su 6 komandomis. Žinoma, geriau, kad tokio mažo skaičiaus nebūtų, bet svarbiausia kad visi klubai būtų pajėgus sužaisti visus metus. Vėlgi, vertinant pandeminę situaciją, manau, kad reikėtų žaisti ne daugiau 3 ratų.
Esamo legionierių limito (4 žaidėjai ne iš Europos sąjungos šalių) galbūt ir pakanka aikštėje. Tačiau norėtųsi, kad būtų didesnė atsarginių žaidėjų kvota, kad ji būtų padidinta iki 6. Išgyvename sunkią ekonominę situaciją, turime mažiau resursų, papildomų rizikų žaidėjams iškristi iš rikiuotės dėl traumų. Atsižvelgiant į tai, FIFA leido padidinti keitimų skaičių.
Klubams svarbūs rezultatai Europoje, o pakankamai daug aukšto meistriškumo lietuvių, su kuriais būtume konkurencingi Europos turnyruose, šiuo metu laisvų (be kontraktų) beveik neturime. Lietuvos futbole turėjome „duobę“ ir žaidėjai greitai neišugdomi, tam reikia laiko.
Tikiu, kad po 5 metų situacija su Lietuvos žaidėjais bus kita, bet kol kas turime tai ką turime ir ignoruoti to negalime. Kita vertus, žaisdamas su stipriais legionieriais mūsų jaunimas greičiau tobulėja ir turi ko pasimokyti. Taip jie tampa tik geresniais. Klubinės komandos formuojamos ne tik iš vietinių žaidėjų. Tokia yra futbolo praktika ir sėkmingų komandų formavimo dalis.
