Vokiečiai šioje Pasaulio taurėje ėjo kone sunkiausiu įmanomu keliu, o tai šiam titului suteikia dar daugiau vertės. Tai tikrai ne tas atvejis, kai būsimi čempionai yra apdovanojami palankiu pirmenybių tinkleliu.
Jau grupės etape vokiečiai kovojo su Australija, Suomija ir Japonija. Antrajame etape Gordono Herberto vadovaujama „Die Mannschaft“ laimėjo prieš Slovėniją ir Sakartvelą.
Ketvirtfinalyje buvo nugalėta išsišokėlė Latvija, pusfinalyje – Amerika, finale – Serbija. Vokietija buvo vienintelė komanda, kuri Pasaulio taurėje laimėjo visus 8 susitikimus. G. Herberto komanda pasaulio čempionate buvo tarsi darniai sutemptas mechanizmas, kuris puikiausiai įkūnija daugiau nei 20 metų trukusį darbą.
Pasaulio čempionais Filipinų sostinėje Maniloje tapo: Isaacas Bonga, Maodo Lo, Nielsas Giffey, Johannesas Voigtmannas, Franzas Wagneris, Danielis Theisas, Moritzas Wagneris, Dennisas Schroderis, Justusas Hollatzas, Johannesas Thiemannas, Andreas Obstas, Davidas Krameris.
Vokietijos rinktinė finale nukovė Svetislavo Pešičiaus vadovaujamą Serbiją. S. Pešičius 2012–2016 m. pats vadovavo Miuncheno „Bayern“ klubui, o jo sūnus Marko Pešičius iki šiol yra klubo generalinis vadybininkas. Pešičių šeimos pavyzdys – tik viena iš daugelio iliustracijų, kaip imliai vokiečiai geba perimti žinias iš didžiausių krepšinio protų ir jas nedelsiant taiko savo programose.
Likimas taip jau susidėliojo, kad Lietuvos krepšinio treneris Šarūnas Sakalauskas priklauso būtent pirmajai trenerių bangai, kuri į Vokietiją atvyko šio tūkstantmečio pradžioje ir pasidalino savo „know how“ (liet. – praktinėmis žiniomis).
Kitaip tariant, Š. Sakalauskas į Brėmenhaveno miestą atvyko pačiame šalies krepšinio reformų priešaušryje ir tapo unikalių pokyčių liudininku ir dalyviu.
Lietuvis svetingoje šalyje įsikūrė ilgam – jis 2001–2009 m. buvo vyriausiasis Brėmenhaveno „Eisbaren“ klubo treneris, atvedė klubą į elitinį „Bundesliga“ divizioną ir jau debiutiniame 2005–2006 m. sezone pateko tarp keturių stipriausių Vokietijos reguliaraus sezono komandų.
Už tai S. Sakalauskas sulaukė solidaus įvertinimo – buvo pripažintas geriausiu „Bundesliga“ sezono treneriu. Maža to, specialistas visą tą laiką buvo atsakingas ne tik už reprezentacinę „Eisbaren“ komandą, bet ir už visą miesto krepšinio programą.
Argi visko vienam žmogui ne per daug? Juk Lietuvoje tai atrodo sunkiai įsivaizduojama.
„Aš niekada neturėjau tiek daug laisvo laiko, kiek jo turėjau dirbdamas Brėmenhavene. Viskas buvo sudėliota taip gerai, kad beliko tik dirbti savo darbą, dalintis žiniomis ir mėgautis“, – išskirtiniame interviu naujienų portalui tv3.lt sakė Š. Sakalauskas.
Kaip prasidėjo Vokietijos skrydis į pasaulio krepšinio Olimpą? Kokie žingsniai lėmė tokią neįtikėtiną sėkmės istoriją? Visas krepšinio reformas iš vidaus stebėjęs ir jų dalimi buvęs Š. Sakalauskas sutiko pasidalinti savo unikaliais prisiminimais su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Ko mes, lietuviai, galime pasimokyti iš vokiečių reformų? Ar jos apskritai pritaikomos Lietuvoje?
„Tai buvo lūžinis laikotarpis. Tada Vokietijoje buvo Dirkas Nowitzki ir „mediniai“ krepšininkai. Dabar jie turi be galo daug talento ir turime suvokti, kokį kelią nuo tada vokiečiai nuėjo,“ – savo pasakojimą pradeda pašnekovas.
Kokie tie pagrindiniai veiksniai, lėmę drastišką Vokietijos krepšinio pokytį?
Pradžia buvo nelabai linksma. „Bundesliga“ čempionate kasmet bankrutuodavo 1–2 klubai. Lyga nebuvo stipri organizaciniu ir finansiniu požiūriu. Ką padarė „Bundesliga“? Pakvietė į organizaciją aukščiausio lygio vadybininkus–vadovus. Lygai vadovauti buvo pakviestas vienos žinomiausių Vokietijos verslo kompanijų „Frosta“ generalinis direktorius Thomas Braumannas.
Teko su juo daug bendrauti. Dirbant „Frosta“ korporacijoje jo metinis atlyginimas siekė virš milijono eurų. Galima įsivaizduoti, kokio kalibro žmonės atėjo vadovauti į „Bundesliga“. Kartu su juo atėjo visa grupė žmonių, kurie ir padarė tuos pokyčius.
Nuo tada kiekvienas lygos klubas privalo turėti tris jaunimo trenerius.
Tu gali užimti kokias tik nori vietas, tavo biudžetas gali būti milijoninis, bet tu nepateksi į elitinę „Bundesliga“, jeigu neturėsi bent trijų jaunimo trenerių.
Ir jiems atlyginimus nustatė ne klubai, o pati „Bundesliga“. Klubai privalėjo mokėti tokius atlyginimus, kokius nustatė lyga. Be jokios abejonės, tai yra orūs atlyginimai. Mes juk žinome, kaip klubai žiūri į jaunimo trenerius – „ateisi ir dirbsi už lėkštę sriubos“.
Visi klubai – pirmos ar antros lygos – moka jaunimo mokestį į „bendrą katilą“. Yra nustatytas mokestis, kuris yra kasmet sumokamas ir skiriamas jaunimo ugdymo programai. Žinoma, mokesčio dydis priklauso nuo to, kurioje lygoje klubas žaidžia. Duosiu pavyzdį Lietuvos kontekste.
Treneris dirbdamas, pavyzdžiui, Šakiuose gali uždirbti labai daug pinigų. Jeigu jis atranda ir paruošia žaidėjų, kurie nueina iki Lietuvos krepšinio lygos (LKL), Lietuvos rinktinės, jis iš to „bendro katilo“ gauna atlyginimą. Vokiečiai motyvavo trenerius kiekvienam mažame miestelyje – ne tik Miunchene, Berlyne, Frankfurte, bet ir visiškai mažuose kaimeliuose. Tai padėjo atrasti talentus.
Ar Lietuva galėtų pritaikyti šį modelį?
Dirbdamas Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) apie visa tai kalbėjau su LKL valdžia. Buvau susitikęs su lygos vadovais ir siūliau jiems šitai daryti. Dabartinės LKF ir LKL bėda – ten nėra sporto žmonių. Ten yra vadybininkai, kurie nesupranta, kaip ruošiamas krepšininkas ir kaip jis ateina.
Reikia, kad organizacijų viduje dirbtų ir buvę treneriai. Jiems jau nereikia garbės ar pinigų. Jiems tiesiog smagu toliau dalintis savo žiniomis ir patirtimi. Užimdami tik simbolines garbės pareigas, jie nebijotų pasakyti – Vydai Gedvilai, Mindaugai Balčiūnai arba Remigijau Milašiau, negerai padarei ir taip negali būti. Tavo organizacija – gera, bet krepšinio lygis – žemas. Talentai neateina.
Nacionalinė krepšinio lyga (NKL) nemaitina aukščiausios lygos. Tai nėra sistema. Vokietiją maitina jų vidinis krepšinis – Regioninė lyga ir antroji „Bundesliga“ maitina elitinę lygą, į kurią ateina jau paruošti krepšininkai.
Kai kalbėjau su R. Milašiumi, jis man pasakė – „Tai yra geros idėjos. Padaryk šitą“. Ar man vienam to reikia? Aš pamačiau nesupratimą. Nėra sportinio meistriškumo – žaidėjų, trenerių ugdymo. Yra uždaras ratas – ateina draugai, pažįstami ir rėmėjų pažįstami.
O įdomūs treneriai – neateina. Kai kūrėsi LKL, dauguma trenerių į lygą atėjo iš sporto mokyklų – Antanas Sireika, Gintaras Leonavičius, Jonas Kazlauskas, Stepas Kairys, Stasys Kaupys, Sigitas Krukis, Vytautas Poteliūnas ir aš pats. Dabar tie patys treneriai keliauja po klubus, niekas neiškrenta ir niekas neateina. Tai nėra gerai. Pažiūrėkime, kokie treneriai dirba ar neseniai dirbo „Bundesliga“ čempionate – Pablo Laso, Aito Garcia Renesesas.
2022–2023 m. sezone elitinėje Vokietijos lygoje net 14 klubų iš 18 treniravo specialistai iš užsienio. Tai – dar vienas kelias, kaip vokiečiai susirenka išmintingiausias žinias iš didžiausių krepšinio protų?
Būtent. Čia kaip ir bet kurioje srityje – ekonomikoje ar medicinoje. Jeigu mes atsivešime europinio lygio gydytoją, jis pakels mūsų mediciną. Taip ir treneris – jis dalinasi žiniomis.
Pavyzdžiui, būdamas „Bundesliga“ klubo vyr. treneriu, tu atsakai už visą miesto krepšinio ūkį. Dirbdamas Brėmenhavene turėjau kasmet paruošti planą, kaip atrodys visas miesto krepšinis. Vaikai, jaunučiai, jauniai, kiek komandų, kur jos žais ir kas jas treniruos. Skaitai paskaitas treneriams, daliniesi su jais informacija, mokai. Ir tai daro kiekvienas čempionato vyr. treneris.
Atrodytų, vyr. treneriai ir taip turi daug darbo ir atsakomybių. Kaip gi viską spėti?
Vokietijoje dirbi tik savo darbą. Aš ten dirbdamas trenerio darbą, pirmą kartą gyvenime turėjau laiko šeimai ir kelionėms. Esmė ta, kad dirbau tik trenerio darbą. Man reikėjo pasiruošti treniruotėms, jas pravesti ir prižiūrėti miesto krepšinio ūkį. Reguliariai susitikdavau su jaunimo krepšinio treneriais, bet daugiausiai būdavo to vadinamojo paruošiamojo darbo dar prieš sezoną.
Vasarą kartu su jaunimo treneriais susidėliodavome visą koncepciją – kokios pagrindinės mūsų treniravo kryptys, puolimo, gynybos taktikos. Sezono metu nueidavau tik pasižiūrėti rungtynių ir padėdavau konsultuodamas, jeigu mano pagalbos prireikdavo. Žinoma, kad sezonu metu treneris dirba tik su pagrindine „Bundesliga“ komanda.
Mes vien klubo administracijoje turėjome 13 darbuotojų. Jūs pažiūrėkite į Lietuvą ir pasakykite, ar be „Žalgirio“ kažkas tiek turi? Tuo metu „Eisbaren“ patekdavo į atkrintamąsias ir sukomės tarp 4–8 vietų. Galima tik numatyti, kiek žmonių dirba galingiausiuose klubuose.
Trenerių štabe turėjau tris asistentus, fizinio rengimo trenerį ir 3 medicinos skyriaus darbuotojai. Su manimi iš viso buvo aštuoni žmonės, kurie dirbo su vyrų komanda. Ir mes šitoje vietoje tikrai nebuvome „Bundesliga“ lyderiai. Turėjome nuosavą treniruočių centrą, kuris klubui būdavo atviras 24/7 principu. Galėjai ateiti kada nori, niekas ten daugiau neįlįsdavo.
Koks Vokietijos klubų finansavimo modelis? Juos remia miesto valdžia ar daugiau privatus kapitalas?
Negalėčiau atsakyti už visus klubus, bet galiu pasakyti, kaip buvo „Eisbaren“. Buvo griežtos ir aiškios atsakomybės. Treneris atsakingas tik už sportą, klubo direktorius – už organizacinę dalį ir finansus. Bent jau mus remdavo miesto savivaldybė ir remdavo stiprokai.
Turbūt problema ir ta, kad mūsų miesto savivaldybės perveda pinigus klubui, šis visas gautas lėšas sumoka žaidėjams, kurie labai greitai išvyks, o tęstinėms jaunimo programoms nieko nelieka?
Jeigu miesto savivaldybės nieko apie tai nesupranta, tą turėtų suprasti LKL, kuriam turėtų rūpėti lygos meistriškumas. Būtent vietinių žaidėjų meistriškumas. Ne tik fasadas, šventės ir renginiai, bet elementarus meistriškumas.
Ar mes ruošiame žaidėjus Lietuvos rinktinei, ar atrandame vietos talentų, kurie mums atstovauja klubiniuose Europos turnyruose? Sukvieskite trenerius ir paklauskite. Jie nėra ant nieko pikti ir tiesiog pasakys savo nuomonę. Tik reikia proto susivokti.
LKL reiktų pradėti nuo to, kad kiekvienas klubas privalėtų turėti bent po vieną jaunimo komandą. Po penkių metų – tu turi turėti tris jaunimo komandas. Aš galvoju, kad valstybinės sporto mokyklos jau suvaidino savo vaidmenį ir jos XXI a. jau nepadaro to, ko reikia.
Jeigu treneris valstybinėje mokykloje ateina į darbą, neprisigeria, gali ten dirbti iki pat pensijos. Nesvarbu, paruošė jis žmogų ar ne. Mums reikia tokių, kurie siekia tobulėti.
Kai klube treneriui tu suteiki 2–3 metų kontraktą, tu pasižiūri, kokie yra jo rezultatai. Jeigu rezultatai geri, tu pasirašai naują kontraktą. Joks treneris negali turėti sutarties iki gyvenimo galo.
Kuo pavyko išsiskirti iš visų kitų trenerių, kad 2005–2006 m. sezone buvote pripažintas geriausiu elitinės „Bundesliga“ treneriu?
Sakyčiau, pavyko suburti komandą iš nežinomų žaidėjų, kurie sezono metu tapo geresniais. Debiutuodami aukščiausioje lygoje reguliariajame sezone užėmėme 4 vietą. Rinkimuose balsavo žurnalistai ir visų klubų vyr. treneriai.
Savo darbą Brėmenhavene vadinu „Projektas „Sakalai“ Nr. 2“. Žinote, kiek iš ten išėjo žaidėjų, kurie vėliau žaidė geruose klubuose ir rinktinėje. Taip ir iš „Eisbaren“ žaidėjai išvyko į Miuncheno „Bayern“, Berlyno ALBA, „Barceloną“. Viską dariau taip pat, kaip ir „Sakaluose“. Tikslas buvo atrasti žaidėjus ir atvesti juos iki labai gero lygio.
Kaip mums reikėtų išsivalyti nuo vidinių intrigų ir povandeninių srovių, kurių Lietuvos krepšinyje tikrai netrūksta? Tai juk taip pat trukdo siekti bendro tikslo.
Matote, reikia atskirti visas grandis. Pavyzdžiui, Virginijus Šeškus dirba trenerio darbą, ieško rėmėjų, derasi su žaidėjais, lenda į finansus. Tu turi dirbti tik trenerio darbą. Viskam kitam yra klubo direktorius, sporto direktorius. Žaidėjai Brėmenhavene neturėjo jokio ryšio su klubo prezidentu. Jeigu tau ko reikia, tu kreipiesi į klubo direktorių arba sporto direktorių.
Reiktų pabrėžti, kad viską, ką matome dabar, patarė „Bundesliga“, o ne Vokietijos krepšinio federacija. Vokietijos krepšinio pakilimas yra lygos, o ne federacijos nuopelnas.
Kaip manote, ar Vokietijos krepšinis į krepšinio elitą atėjo ilgam?
Manyčiau, kad taip. Jie pernai iškovojo Europos bronzą, dabar tapo pasaulio čempionais. Tai yra didelis postūmis ateiti naujai kartai ir naujiems talentams. Po finalo man teko kalbėti su keliais draugais iš Vokietijos. Jie sakė, kad šalyje dabar vyrauja neįtikėtinas džiaugsmas ir gera nuotaika. Nors tai yra futbolo šalis, krepšinis eina stipriai į priekį ir tai, kiek jie atrado talentų nuo maždaug 2006–2007 m., yra pasekmė to, ką matome dabar.
Kaip suprantu, iki šiol su vokiečiais palaikote šiltus santykius?
Tikrai taip. Su „Eisbaren“ turėjome tikrai gerą etapą ir iki pat šios dienos palaikau ryšį su klubo prezidentu. Esame tiesiog geri draugai. O buvome absoliučiai nepažįstami.
Aš nenorėjau ten važiuoti, bet mane įkalbėjo. Esu labai dėkingas Wolfgangui Grubei, kuris mano šeima rūpinosi taip, kaip niekas kitas. 2005 m. į Brėmenhaveną iš Lietuvos atskrido vieno „vedančio“ klubo generalinis direktorius, kuris mane kvietė grįžti į Lietuvą ir perimti klubą.
Tuo metu mes dar buvome antrame „Bundeliga“ divizione. Kai jis pamatė sąlygas, pripažino, kad jų klubas negali viso to suteikti. Jis pasakė: „Mes galim suteikti garbę, bet tokių sąlygų paprasčiausiai neturime.“
Gyvenau naujame dviejų aukštų name miesto centre. Pamenu, kad klubo prezidentas po sėkmingo sezono atvežė mano žmonai automobilį ir pasakė: „Aš noriu, kad jūs gerai jaustumėtės.“
Važinėjau į visus pasaulio ir Europos čempionatus, Eurolygos finalo ketvertus. Klubas mane siuntė stažuotis į Dalaso „,Mavericks“ treniruotes. Turėjau visas sąlygas mokytis ir tobulėti. Ir visa tai darė vidutiniokų klubas. Įsivaizduokite, ką darė lyderiaujantys klubai.
Galbūt iki šiol konsultuojate „Eisbaren“?
Jau nebe. Iki kokių 2018 m. dar konsultuodavau, bet dabar klube daug kas pasikeitė – išėjo generalinis direktorius ir prezidentas. Tai man artima šalis, kurioje apsilankau beveik kiekvienais metais. Važiuoju į Brėmenhaveną, draugais, kas dešimt metų klubas organizuoja esamų ir buvusių krepšininkų, trenerių susitikimą ir tarpusavio rungtynes.
Kuo išskirtinis yra treneris Gordonas Herbertas?
Jis yra Vokietijoje stipriai šaknis įleidęs kanadietis. Jis daug metų dirbo Frankfurto „Skyliners“ klube. Šis klubas turėjo išskirtinai stiprią organizaciją, kadangi tuo metu sporto direktoriumi ten dirbo dabartinis „FIBA Europe“ padalinio vykdantysis direktorius Kamilis Novakas.
Jis pats žaidė Frankfurto klube, o baigęs karjerą tapo sporto direktoriumi. G. Herbertas buvo vyr. treneris ir tai yra be galo dvi ryškios ir sėkmingos asmenybės. Jie sukūrė labai stiprius pagrindus. G. Herbertas įdomus tuo, kad jis suderino įgūdžių ir derinių krepšinį.
G. Herberto krepšinis – ne vien Šiaurės Amerikos įgūdžiai, bet ir Europai būdingi deriniai. Jis labai gerai surado viso to balansą.
Solidi krepšinio vasara buvo ir Vokietijos jaunimo rinktinėms – U18 Europos čempionate pasiekta bronza, U16 – 5 vieta, U20 – 6 vieta.
Paskaičuokime – yra 18 „Bundesliga“ klubu, kuriuose dirba po 3 jaunimo trenerius. Vien jau čia turime 54 trenerius, kurie dirba pagal kontraktą ir gali mokytis iš geriausių trenerių.
Finansinio fondo sukūrimas leido mažame miestelyje esančiam treneriui gauti geras pajamas ir visą informaciją. Ir tai nėra vien pajamų klausimas. Buvo sukurta „online“ mokymosi sistema, informacijos pateikimo platformos. Treneriai prieina prie pačios naujausios krepšinio informacijos. Jeigu tik nori – dirbk ir už tą gerą darbą bus atlyginta.
Kiek teko domėtis, Vokietijos klubų vadovai pasižymi paprastumu, Pavyzdžiui, ALBA generalinis direktorius Marco Baldi į susitikimus važinėja dviračiu, nors galėtų sau leisti prabangą...
Jų paprastumas tikrai žavi. Galiu papasakoti savo patirtį su Dirku Baumermannu. Jis tuo metu treniravo Vokietijos rinktinę, Dirką Nowitzki ir buvo Vokietijos čempiono Bambergo klubo treneris. Jis mane iškart priėmė kaip savo šeimos draugą. Nuo pat pirmo susitikimo jis mielai šnekučiuodavosi prieš ir po rungtynių. O aš juk buvau ten visiškas naujokas.
Chrisas Flemingas irgi treniravo „Artland Dragons“ mažame Kvakenbriuko miestelyje, kuriame gyvena vos 13 000 žmonių. Dabar jis – vienas iš Čikagos „Bulls“ vyr. trenerio asistentų.
Tai labai paprastas ir šiltas žmogus. Kai su „Eisbaren“ patekome į aukščiausią lygą, važiuodavau pas jį konsultuotis – kokios tendencijos, į ką reiktų atkreipti dėmesį ir pan. Tada Kelne dirbo ir Sasha Obradovičius, su kuriuo irgi konsultuodavausi. Sezono metu mes esame konkurentai, bet po sezono dalinamės informacija ir bendraujame.
Prisiminiau trenerio Donnie Nelsono pasakymą apie Lietuvos krepšinį. Būnant Dalase diskutavome apie trenerius, o D. Nelsonas labai gerai pažįsta mūsų trenerius, kadangi eilę metų dirbo Lietuvos rinktinėje. Jis netgi rankų mostais parodė sakydamas:
„Mes, Amerikoje, einame kartu, o jūsų treneriai eina „vienas prieš kitą“.
Ar labai nustebino, kad 2022–2023 m. „Bundesliga“ čempionu tapo Ulmo „Ratiopharm“?
Tikrai stipriai nustebau. Ulmas nėra didelis miestas ir nėra „Bundesliga“ senbuvis, į lygą patekęs dar vėliau nei „Eisbaren“. Tai, kad jie laimėjo, rodo didelį jų profesionalumą. Tikrai maniau, kad čempionu taps „Bayern“ arba ALBA.
Dar kas įstrigo – dirbant Vokietijoje, tu gali kaip treneris tiesiogiai rašyti „Bundesliga“ teisėjų vadovui. Paimi vaizdo įrašą, susikarpai ir siunti su visomis savo pastabomis – čia nesušvilpei, čia šitam epizode buvo klaida ir t. t. Ir visa tai priimama labai normaliai, tu nejausi jokio spaudimo iš teisėjų kitose rungtynėse. Mentalitetas toks, kad mes visi kuriame geresnį krepšinį. Visi – vadybininkai, krepšininkai, treneriai, teisėjai. Bendravimas ir nekerštingumas priveda prie rezultatų. Pats rašiau tuos laiškus ir likau nustebęs, kai iš teisėjų vadovų gaudavau pagarbius atsakymus su visų diskutuotinų situacijų išaiškinimais. Ir toks pagarbus elgesys, pasikartosiu, buvo su vidutiniokų klubu.
Ar Lietuvoje matote teigiamų poslinkių šiais klausimais?
Jeigu atvirai, dabar LKL ir LKF organizacijose nematau žmogaus, kuris suprastų trenerių darbą, vaikų sporto mokyklų darbą, krepšininkų ruošimo procesą.
Kaip jau kalbėjome, aplinkui vadovus nėra aukšto lygio konsultantų, kurie galėtų patarti. Kai Arvydas Sabonis buvo LKF prezidentas, už jaunimo krepšinį buvo atsakingas Rolandas Radvila, Lina Brazdeikytė ir dar du žmonės.
Dabar LKF už jaunimo krepšinį atsakingas yra Tomas Jasevičius, kuris yra daugiau organizatorius. Vadinasi, nėra žmogaus, kuris suprastų trenerio darbą. Užtat rinktinėje neturime daug talentų, žaidžiame nemodernų krepšinį, mums trūksta techniškų žaidėjų, gerai žaidžiančių „1x1“. Mums trūksta tokių kaip Ignas Brazdeikis, kuris yra ne mūsų produktas.
Galime džiaugtis ta šešta vieta pasaulyje, bet tokiu atveju tik užmerktume akis prieš esančias problemas. Pažiūrėkite į mergaites – visos rinktinės iškrito į B divizioną. Kai atėjo V. Gedvilas, jo žodžiai buvo tokie, kad moterys žais Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Tos žaidynės dabar dar labiau nutolo. Kalbant apie vaikinus, jaunimo krepšinyje mes irgi nedominuojame.
Na prieš metus laimėjome U16 Europos čempionatą, o U20 pirmenybėse likome antri...
Matote, 2006 m. karta pateko į programą, kurioje federacija akcentavo individualų meistriškumą, o dabar atėjusi federacijos vadovybė viską sustabdė.
Dar turite noro kažkokiu būdu prisidėti prie Lietuvos krepšinio vystymo?
Nenorėčiau nuo visko atsiriboti. Man skauda dėl Lietuvos krepšinio, nes noriu matyti jį stiprų. Norėčiau prisidėti ir aš tikiuosi, kad dar ateis tie laikai, kada Lietuvos klubuose – LKL, NKL, RKL – atsiras patarėjų grupės. Tuose klubuose augusių, dirbusių trenerių ir žaidėjų ratas, kuris kartas nuo karto susirenka ir klubo vadovui išsako savo pastebėjimus. Jis vis tiek padarys taip, kaip nori, bet bent jau žinos klubui svarbių žmonių nuomonę.
Tokiame vaidmenyje aš galėčiau įsivaizduoti save. Mačiau, kaip viskas Vokietijoje stojasi ant kojų ir teko dalyvauti tame procese.
Grįžau į Lietuvą su tomis idėjomis, bet palaikymo neradau, buvo pasakyta, jeigu nori, eik ir daryk. Padaryti vienam tai yra neįmanoma. Man dėl to skaudu.
Čia juk reikia sisteminio, kompleksinio požiūrio ir koordinuotų veiksmų. Dabar matant, kaip žaidžia vokiečiai ir kaip žaidžiame mes... Ir kiek jie turi pasirinkimo...
Galbūt reiktų bandyti įtakoti procesus per Švietimo, mokslo sporto ministeriją?
Ne, ten yra valdininkai. Viską reikia kurti per LKL arba LKF. Tik bėda ta, kad ten šiuo metu nėra krepšinio treniravimą suprantančios vadovybės.
