„Nėra taip, kad „Lietuvos rytas“, „Žalgiris“ ar „Neptūnas“ visus triuškintų“, – pabrėžė krepšininkas, kurio vaidmuo šį sezoną sostinės klube pasikeitė kardinaliai.
Šį sezoną krepšininkas per LKL rungtynes aikštėje praleidžia vidutiniškai po 28 minutes, neužleidžia pirmos vietos rezultatyviausių žaidėjų sąraše, pelnydamas po 16,7 taško per rungtynes.
Europos taurės turnyre puolėjas taip pat nemažina apsukų, rinkdamas po 14,6 taško per rungtynes. Tokie yra šio sezono rezultatai, tačiau 2013–2014 metų sezoną G. Orelikas prisimena kiek pilkšvesnį: daugiau minučių ant suolo negu aikštėje ir nuolat sau kartojami žodžiai „Viskas bus gerai“.
- 2013-2014 metų sezonas – duobėje, šiais metais – vienas svarbiausių vaidmenų komandoje. Kaip pavyko nepalūžti per tuos metus?
- Džiaugiuosi, kad šiais metais mano vaidmuo kardinaliai pasikeitė. Jaučiu psichologinį pakilimą, nes praėjusį sezoną tekdavo labai retai išbėgti į aikštę. Buvau palūžęs psichologiškai. Šiais metais jaučiuosi visai kitaip, viskas yra kur kas geriau.
- Kas padėjo nepalūžti galutinai?
- Labiausiai mane palaikė žmona. Ji vietoje ir laiku man pasakydavo „nesinervuok“, „viskas bus gerai, palaukime kitų metų“. Kaip matome, ji buvo teisi: viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kol kas džiaugiuosi ir esu labai dėkingas savo žmonai.
- Pasikeitė ir visa „Lietuvos ryto“ komanda...
- Taip, sunku suskaičiuoti, kiek mūsų beliko po praeito sezono.
Gediminas Orelikas (nuotr. Fotodiena.lt/Edvardo Blaževičiaus)
- Komanda keičiasi ir šiuo metu, neseniai prie klubo prisijungė Kšištofas Lavrinovičius, šiandien buvo paskelbta, kad už sostinės klubą žais Simas Jasaitis.
- Taip, Simas šiandien buvo rytinėje treniruotėje. Anksčiau man nėra tekę su juo žaisti. Esu tik matęs. Kol kas nėra aiški jo sportinė forma. Pamatysime ateityje.
- Puikiai pažįsti vyriausią komandą trenerį Virgilijų Šeškų bei girdėjai skeptikų kalbas prieš sezoną, kad tai nėra tinkamiausias variantas klubui. Kaip reagavai į šias kalbas?
- Man nesvarbu, ką apie jį mano kiti žmonės. Tris metus žaidžiau jo vadovaujamoje „Prienų“ komandoje. Dabar žaidžiu jo vadovaujame „Lietuvos ryte“, man prie jo yra gerai. Man jis tinka. Tai yra treneris, kuris žaidėjams suteikia daugiau laisvės. Gal būtent dėl to jiems yra kiek lengviau žaisti.
- Nejauti nostalgijos „Prienams“? Negraudu dėl šios komandos rezultatų?
- Žaidžiau ir mačiau, kad visus reikalus – rėmėjų paieška, pinigų ieškojimas – tvarkydavo V. Šeškus. Ten jis buvo ir už vadybininką, ir už trenerį... Jam palikus klubą, viskas labai pasikeitė. Tikriausiai jiems nepavyksta susitvarkyti.
- Už ką dažniausiai „gauni velnių“ nuo trenerio?
- Būna visko: jei aikštėje padarai ką nors blogai, tai iškart ir gauni velnių. Jeigu padarai ką nors gero, tai velnių negauni (juokiasi). O klaidų darome visi – ir gynyboje, ir puolime. Jei treneris jas pamato, iškart sako.
- Rezultatyviausio LKL žaidėjo sąraše šiuo metu pirmauji. Tai įpareigojanti pozicija?
- Dėl šito tikrai nejaučiu jokio spaudimo. Tiesiog žaidžiu, stengiuosi laimėti kiekvienas rungtynes.
Gediminas Orelikas (nuotr. Fotodiena.lt/Edvardo Blaževičiaus)
- „Lietuvos ryto“ komanda šiais metais labai įvairiaspalvė: tiek pagal žaidėjų amžių, tiek pagal patirtį. Kokia tvyro atmosfera?
- Gera atmosfera: visi bendraujame, juokiamės, džiaugiamės, kartu liūdim. Kol kas viskas yra gerai, tačiau žiūrėsime, kaip viskas bus, kai prasidės rimtesnės kovos Europos taurės turnyre. Pažiūrėsime, ar ta puiki atmosfera išliks.
- Suprantama, kad atmosfera komandoje priklauso nuo rezultatų. Ar tai yra pagrindinis dalykas?
- Manau, kad tai yra vienas pagrindinių veiksnių. Kai komanda laimi, džiaugiasi visi: nuo žaidėjų iki komandos vadovų. Kitas veiksnys, žinoma, yra tarpusavio bendravimas: prieš treniruotę, rūbinėje, po treniruotės. Šnekamės, juokiamės – atsiranda ryšys.
- Iš ko krepšininkai juokiasi rūbinėje?
- Cha... Visada atsiranda, iš ko pasijuokti. Temų tikrai netrūksta: ir tas, ir anas. Bet palikime rūbinės reikalus rūbinei. Tegul tai lieka ten.
- Apie LKL čempionų žiedus kalbatės?
- Sezonas dar tik įpusėjo, anksti apie tai kalbėtis, bet galiu garantuoti, kad visi apie juos galvoja. Niekas negalvoja apie „playoff‘us“, visi galvoja apie čempionų titulą, bet garsiai apie tai tikrai dar nekalbame, per daug nesužaistų rungtynių. Dabar galvojame tik apie artimiausias rungtynes Europos taurės turnyre.
- Ar šiais metais nustebino šis turnyras?
- Ne pirmus metus tenka rungtyniauti šiame turnyre. Šiais metais jis tikrai labai nestebina. Taip, ten yra aukštesni lygis negu LKL, patekome į antrą turą, žiūrėsime, kaip seksis.
- Kaip galėtumei apibūdinti šių metų „Lietuvos ryto“ komanda, tarkime, trimis žodžiais?
- Man užtektų dviejų žodžių: „Viskas gerai“... Arba „Viskas super“.
- Suprantu, kad krepšininkams yra nuo jaunystės įskiepyta į klausimą, kokie yra asmeniniais tikslai, atsakyti „Kad komandai gerai sektųsi“, tačiau kokia yra paties ateities vizija?
- Noriu tobulėti, gerinti savo žaidimą, įgyti pačia geriausią sportinę formą, po truputį kelti sparnus... Noriu su komanda iškovoti, kuo aukštesnes pozicijas turnyruose: LKL, Europos taurės turnyre. Vasarą gal pavyks patekti į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą. Ten norėčiau pabandyti įsitvirtinti.
- Lietuvos rinktinė – skaudi tema?
- Tikrai ne, apie tai negalvoju, kaip apie skaudulį. Rinktinė turi trenerį, jis sprendžia, kuris žaidėjas jam yra reikalingas rinktinėje. Gal treneris manęs nemato toje komandoje, juk jis turi savo filosofiją, žaidimo braižą.
- Pats save matai su balta/žalia apranga?
- Manau, kiekvienas sportuojantis žmogus, išgirdęs šį klausimą, pasakytų „Matau“. Bet tai turi įrodyti, turi būti pastebėtas, o galiausiai, turi tai išbandyti. Juk to nepadaręs nežinosi, ar gali save matyti rinktinėje.
- Neretai pyktelėję „krepšinio ekspertai“, pamatę, kaip krepšininkas, tarkime, neįmeta iš po krepšio, ar nuo baudų metimų linijos, šaukia „Už ką jiems moka pinigus?“ Kaip atrodo tasai krepšininko darbas?
- Visiems atrodo, kad tik pasitreniruojam, pažaidžiam, pamėtome į krepšį... Taip, mūsų diena aiški: treniruotė ryte, pietūs, miegas, vakarinė treniruotė. Iš jos namo grįžtame apie devintą valandą vakaro. Lieka kelios valandos šeimai, o paskui vėl miegoti. Ir taip kiekvieną dieną.
- Košmaras?
- Negalima sakyti, kad tai yra košmaras, bet tai tikrai nėra lengvas darbas, nors kiti galvoja, kad tai yra lengvas pasivaikščiojimas. Visi tik ir kartoja „Kaip tau gerai: darai tai, ką mėgsti ir dar pinigus už tai gauni“. Taip tikrai nėra, nes visi aukojame savo sveikatą. Nereikia galvoti, kad tai yra labai lengvas darbas.
- Būna dienų, kai krepšinis „užknisa juodai“?
- Tikrai būna. Manau, visiems krepšininkams būna tokių dienų. Tačiau reikia verstis per save, žinau, kad tai yra mano darbas ir turi jį dirbti, imi ir darai, o negalvoji, kad viskas nusibodo. Prie kamuolio liestis nėra sunku, tačiau būna tokia pirminė reakcija: „o, ir vėl reikia į treniruotę važiuoti, vėl reikia sportuoti“, bet nuvažiuoji ir vėl viskas gerai.
- Anksčiau sulaukdavai nemažai priekaištų dėl antsvorio. Dabar esi sulieknėjęs. Kas padėjo: valgymo įpročių pakeitimas, tikslinės treniruotės?
- Normalu, kad anksčiau visi apie tai kalbėjo. „Lietuvos ryte“ – sunkesnės treniruotės. Tai tikrai padėjo atsikratyti nereikalingo svorio. Taip pat man buvo pakoreguota mityba. Dar prieš praėjusį sezoną man skambino Dirkas Bauermannas ir pasakė, kad turėsiu atsikratyti antsvorio. Pasiruošimas sezonui vyko mėnesį, sunkios treniruotės ir sveikesnis maistas padėjo. Dabar tereikia prisižiūrėti ir viskas gerai. Tapau greitesnis, viskas lengviau pasidarė. Režimo laikytis nėra sunku: dukart per dieną sportuojame, valgau normaliai... Svarbiausia per daug čipsų visokiausių nevalgyti.
Gediminas Orelikas (nuotr. Fotodiena.lt/Edvardo Blaževičiaus)
