J. Owensas gimė 1913 m. ir iki šiol yra vertinamas kaip vienas geriausių lengvaatlečių ir apskritai sportininkų per visą istoriją.
Dešimties vaikų šeimoje augęs amerikietis gana anksti atrado aistrą sportui – pirmiausiai bėgimui, bet ir kitos rungtys jam sekėsi fenomenaliai.
Tą jis įrodė 1935 m. gegužės 25 d., varžydamasis elitinėse studentų varžybose Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
Čia ir užfiksuotos legendinės 45 minutės, kuriomis patikėti dabar yra labai sunku.
J. Owensas tada pasiekė tris ir pakartojo vieną pasaulio rekordą. Keturi pasaulio rekordai per mažiau nei valandą – tuo metu 22-ejų amerikiečio šlovės akimirka apskriejo visą pasaulį.
Jis pakartojo 100 jardų (91 m) bėgimo rekordą, o naujus užfiksavo bėgdamas 220 jardų (201,2 m) sprintą, šokdamas į tolį ir bėgdamas 220 jardų su kliūtimis.
Po šių varžybų artėjo itin svarbus startas – 1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės, o drama prasidėjo dar prieš jas.
JAV sporto vadovai norėjo atkalbėti J. Owensą nuo vykimo į nacistinę Vokietiją – buvo teigiama, kad juodaodžiai neturėtų reklamuoti rasistinio režimo ypač po to, ką šios rasės atstovai jau iškentėjo pačioje JAV.
Tačiau galiausiai J. Owensui ir likusiems JAV atletams buvo leista vykti į žaidynes, o rinktinės žvaigždė Berlyne buvo sutikta pakiliai.
Žmonės skandavo J. Owenso vardą, o į olimpinį kaimelį atvykęs „Adidas“ įkūrėjas Adi Dassleris įkalbėjo sportininką mūvėti šio kompanijos batelius.
Per mažiau nei savaitę amerikietis parodė dominuojančią jėgą, laimėdamas keturis aukso medalius – 100 ir 200 m sprintuose, 4x100 m komandinėje estafetėje ir šuolyje į tolį.
48 metus joks kitas olimpietis per vienerias vasaros žaidynėse nesugebėjo laimėti keturių aukso medalių.
Toks J. Owenso pasirodymas spaudoje buvo karštai aptarinėjamas – rašyta, kad jis vienui vienas sutriuškino A. Hitlerio mitą apie arijų išskirtinumą“.
Nacistinės Vokietijos lyderis A. Hitleris pirmosiomis žaidynių dienomis spaudė rankas tik tiems nugalėtojams, kurie atstovavo Vokietijai. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas tada pareikalavo, kad A. Hitleris spaustų rankas visiems arba niekam. Fiureris pasirinko pastarąjį variantą ir vėliau praleido visas likusias apdovanojimų ceremonijas.
Nors sulaukė daug kritikos dėl to, kad nepripažino ir nepasveikino J. Owenso su nuostabiu pasirodymu, ši legenda apipinta įvairiais gandais.
Po 1936 m. žaidynių J. Owensas neskubėjo smerkti A. Hitlerio ir teigė, kad po vienos iš pergalių šis jam pamojo užkulisiuose.
„Aš jam pamojau atgal“, – prisiminė J. Owensas.
Apie tai liudijo ir žurnalistas Robertas L. Vannas.
„O tada.. stebuklų stebuklas – Hitleris pasveikino šį vaikinuką“, – 1936 m. rašė vyras.
Nepaisant to, kad tuometinis nacistinės Vokietijos ministras Albertas Speeras teigė, kad A. Hitlerį itin suerzino toks „spalvotojo“ J. Owenso pasirodymas. Esą A. Hitleris teigė, kad „juodieji yra primityvūs džiunglių sutvėrimai, kurių sudėjimai yra galingesni už baltųjų ir jie turėtų būti išbraukti iš olimpinių žaidynių“.
Vis tik J. Owensas dar ne kartą bandė įrodyti, kad Hitleris nebuvo taip stipriai nusiteikęs prieš jį, kaip norima parodyti.
1960 m. jis susisiekė su vokiečių žurnalistu Siegfriedu Mischneriu ir parodė nuotrauką, kurią nuolat nešiojosi piniginėje – šioje įamžinta, kaip A. Hitleris spaudžia J. Owenso ranką.
„Tai buvo vienas gražiausių mano karjeros momentų“, – žurnalistui pasakė amerikietis.
S. Mischnerio žodžiais, nuotrauka buvo padaryta garbės tribūnoje, už uždarų durų, todėl jos neužfiksavo joks žiniasklaidos gigantas. Žurnalistas paliudijo matęs nuotrauką, bet tuo metu negalėjęs jos viešinti.
Šią informaciją vyras paviešino tik 2009 m., kai jau neturėjo jokio supratimo, kur galėtų būti nuotrauka ir ar ji dar egzistuoja.
2014 m. britų pilotas Ericas Brownas taip pat pareiškė, kad matė A. Hitlerį spaudžiant ranką J. Owensui. Vėliau pavyko rasti ir 1936 m. straipsnio ištrauką, kurioje teigiama, kad fiureris pats nusiuntė nuotrauką sportininkui.
Tais pačiais metais J. Owensas dar kartą bandė įrodyti, kad A. Hitleris nebuvo nusiteikęs prieš jį: „Jis neignoravo manęs. Mane ignoravo JAV prezidentas, net neatsiuntęs sveikinimo telegramos. Žmonės sako, kad jis buvo per daug užsiėmęs“.
Tiesa – J. Owensas po šlovingo pasirodymo žaidynėse nebuvo pakviestas į Baltuosius rūmus dėl odos spalvos.
Tolimesnis sportininko gyvenimas priminė kovą dėl išlikimo – norėdamas užsidirbti J. Owensas vietoj keliavimo į varžybas Švedijoje su JAV rinktine pasirinko grįžimą į tėvynę.
Bet greitai susidūrė su realybe – nors tapo herojumi, vis dar buvo juodaodis.
„Grįžęs į tėvynę negalėjau įlipti į autobusą per priekines duris“, – viename interviu liūdnai yra prisiminęs jis.
Negana to, supykę JAV sporto vadovai uždraudė varžytis, taip iš esmės pabaigdami sportinę J. Owenso karjerą.
Dėl odos spalvos negalėdamas pretenduoti į mokslo stipendijas jis pradėjo dirbti įvairius nekvalifikuotus darbus, o pinigų prisidurdavo lenktyniaudamas su arkliais.
„Žmonės sakė, kad tai buvo apgailėtina, bet ką turėjau daryti? Turėjau keturis olimpinius aukso medalius, bet jie negalėjo manęs pramaitinti. Tuo metu nebuvo tokios televizijos, reklamų, rėmimos sutarčių. Tik ne juodaodžiui“, – teigė J. Owensas.
1966 m. J. Owensas bakrutavo ir atsidūrė dugne – jam ranką ištiesė JAV vyriausybė, paskelbusi buvusį sportininką geros valios ambasadoriumi. Jis pradėjo keliauti po pasaulį ir skaityti įvairias paskaitas.
J. Owensas mirė 1980 m. nuo rūkymo sukeltų plaučių ligų, būdamas vos 66-erių. Jis 35 metus kasdien surūkydavo po pakelį cigarečių.
Dabar Berlyne galima aplankyti olimpinio kaimelio namelį, kuriame gyveno J. Owensas. Šis paverstas į muziejų, kuriame saugomos fotografijos ir kiti daiktai, atskleidžiantys juodaodžio bėgiko konfrontacinę kovą dėl vietos po saule.
J. Owenso istorija įamžinta ir Holivudo filme „Race“, išleistame 2016 m.