Merginų duetas pasiekė įspūdingų rezultatų ir tapo pirmąja pora Lietuvos istorijoje, kuriai pavyko prasimušti į finalinį Europos čempionato etapą. 2018 m. Monikai sukūrus šeimą duetas iširo.
„Jeigu ne mano vyro palaikymas, didelis klausimas, ar dabar būčiau aikštelėje“, – sako M. Paulikienė.
2022 m. vasarą M. Povilaitytė poroje su Erika Kliokmanaite grįžo į Europos čempionato kovas ir gynė Lietuvos garbę Miunchene (Vokietijoje). Tarp 32 pajėgiausių Senojo žemyno komandų patekusios lietuvės čempionate kovojo pavyzdingai, tačiau į „Top 16“ etapą joms prasibrauti nepavyko.
Po čempionato Monika ir Erika nutarė sukti skirtingais keliais. Paskutinėmis 2022-ųjų dienomis M. Paulikienė su naująja partnere Aine Raupelyte „Futures“ serijos turnyre Hagoje (Nyderlandai) iškovojo bronzos medalius ir 320 reitingo taškų.
Šiuo metu M. Paulikienės ir A. Raupelytės duetas savo sąskaitoje turi daugiau nei 900 taškų, o tai, pasak pašnekovės, atveria labai daug kelių ateičiai:
„Tiesiog dabar reikia žaisti, važiuoti, dalyvauti ir nesustoti tobulėti. Šį sezoną laukia Europos ir pasaulio čempionatai ir norisi į juos patekti. Taip pat prasideda atrankos ir į Paryžiaus olimpines žaidynes“, – kalbėjo paplūdimio tinklininkė.
Interviu naujienų portalui tv3.lt M. Paulikienė papasakojo įspūdžius iš bronza sužibusios Hagos ir dalinosi ateities planais.
Pašnekovė taip pat pripažino, kad savo laiku buvo susirgusi „žvaigždžių liga“ ir atskleidė santykius su buvusiomis partnerėmis.
Kaip apibūdintumėte savo 2022-uosius sporte? – tv3.lt pradėjo pokalbį su M. Paulikiene.
Metai buvo tikrai geri. Buvo daug gerų akimirkų ir daug gerų patirčių su net dviem naujomis porininkėmis. Esu patenkinta ir dėliojuosi planus kitam sezonui.
Metus užbaigėte bronzos medaliais Hagoje. Kiek šis laimėjimas jums reikšmingas?
Važiavome su tikslu užimti kuo aukštesnę vietą. Aš asmeniškai, žinoma, galvojau ir apie medalius (šypsosi). Mano partnerei Ainei, manau, tai kol kas yra didžiausias pasiekimas. Jai berods tai buvo tik ketvirtas tokio lygio turnyras, todėl labai džiaugiamės. Man atrodo, Ainė net nesitikėjo tokio rezultato. Aš mumis tikėjau, nes tikrai daug ruošiamės. Ji per pastaruosius metus labai patobulėjo. Mano akimis, mūsų laukia tikrai neblogas ir artėjantis sezonas. Svarbiausias dalykas Hagoje mums buvo prisirinkti kuo daugiau reitingo taškų, nes tuomet atsiveria keliai į kitus turnyrus.
Už šį laimėjimą gavote 320 pasaulio reitingo taškų. Ar galėtumėte apibūdinti šio reitingo sistemą ir kaip jums jame sekasi?
Turnyrai yra skirstomi į 3 kategorijas – „Futures“, „Challenger“ ir „Elite“. Hagoje vykęs turnyras buvo „Futures“ kategorijos ir negali sakyti, kad ten susirinko visos stipriausios komandos. Buvo visokių, tačiau tarp jų buvo ir labai stiprių. Pavyzdžiui, Nyderlandų rinktinė. Čia yra ta vieta, kur gali tobulėti. Atvažiuoji į „Futures“, laimi medalį ir važiuoji į „Challenger“ turnyrą. Taip sau ir keliame tikslus – kiekviename aukštesnio lygio turnyre norime parodyti kuo geresnį rezultatą.
Kalbant apie reitingo taškus, turite išsikėlę konkretų tikslą?
Pradedant žaisti su Erika turėjome netoli 200 taškų, o dabar su Aine turime jų surinkę jau daugiau nei 900, kas yra tikrai daug. Mums atsiveria visi keliai į „Challenger“ klasės turnyrų kvalifikacijas. Jeigu pavyktų dar kažką laimėti, į „Challenger“ turnyrus patektume tiesiogiai be jokios kvalifikacijos.
Turime tikslą registruotis į „Elite“ turnyro kvalifikacijas yra bandyti patekti į pagrindines varžybas. Su tokiu skaičiumi taškų mums gali atsiverti visi keliai, tiesiog dabar reikia žaisti, važiuoti, dalyvauti ir nesustoti tobulėti. Šį sezoną laukia Europos ir pasaulio čempionatai ir norisi į juos patekti. Taip pat prasideda atrankos ir į Paryžiaus olimpines žaidynes.
Kodėl nutarėte sudaryti duetą su Aine Raupelyte? Kur slypi jūsų dueto sėkmė?
Man buvo labai svarbu, kad mano porininkė gyventų Lietuvoje, galėtume sportuoti „diena iš dienos“, kartu eiti į treniruotes. Tai buvo bene pagrindinis kriterijus. Todėl nebežaidžiu su Erika, nes ji gyvena Barselonoje ir tai buvo didžiausia kliūtis. Aš pati žaidžiu gynyboje, todėl man reikia partnerės–blokuotojos, kitaip tariant, aukštos merginos. Lietuvoje neturime daug merginų, kurios galėtų pasigirti tokiu ūgiu ir gera „užtvara“.
Ainė anksčiau žaidė krepšinį, netgi buvo patekusi į jaunimo rinktinę. Beje, jos brolis Nedas praėjusią vasarą su Lietuvos U16 rinktine laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Su Aine pas trenerį Paulių Matulį tinklinio mokymo centre sportavome ir praėjusiais metais. Tiesa, ne poroje. Ainė yra jauna, jai 22 metai ir matau, kad ji tobulėja tiesiog dienomis. Ji labai nori siekti kažko daugiau ir tas mane labai „veža“. Mes tobulėjame kartu kaip komanda ir perspektyvos tikrai yra.
Per savo karjerą, kuri trunka jau antrąjį dešimtmetį, esate žaidusi su įvairiomis partnerėmis. Šiuo metu atliekate savotišką ir mentorės vaidmenį. Kiek ši rolė jums priimtina?
Iš tiesų turnyre Hagoje buvo labai gera galimybė pasitikrinti visas tas emocijas. Visi mes žmonės ir toje aikštelėje būna visko, tačiau labai svarbu susivaldyti. Pamenu, kai aš buvau 22-ejų, buvau labai emocinga ir reaguodavau į visus žodžius aikštėje ir už aikštelės ribų. Dabar aš buvau ta, kuri turėjo palaikyti ramybę ir gerą nuotaiką. Žinojau, kad Ainei reikia palaikymo, nes ji yra ramesnis žmogus. Tiesiog turi atsiduoti komandai, padėti savo partneriui ir kartu judėti pirmyn. Man patiko. Nyderlanduose, nepaisant smulkių klaidelių, buvo gera emocija.
Dabartiniame karjeros etape žaidimas poroje su Aine yra geriausias įmanomas variantas?
Manau, kad taip. Žinau, kad pasirinkdama Ainę aš nesuklydau. Ji noriai eina į treniruotes, labai stengiasi ir turime tarpusavio pasitikėjimą visu 100 procentų.
Kiek dueto sėkmę lemia geri tarpusavio santykiai ir „chemija“?
Manau, svarbiausia yra pasitikėjimas aikštelėje ir už jos ribų. Turėjau visokių patirčių – skausmingesnių ir pozityvesnių. Bet man atrodo, kad nereikia vaidinti, kad tau su tuo žmogumi labai gerai arba labai blogai. Viskas turi gautis natūraliai. Santykis neturi būti „per prievartą“. Tikrai yra komandų, kuriose atmosfera tikrai nėra gera ir tai skaudžiai kainuoja rezultatams. Esu per visą tą praėjus ir stengiuosi su tokiais dalykais tvarkytis.
Susidaro įspūdis, kad poroje dažniausiai jūs esate ta, kuri komandai kelia didžiausias ambicijas ir tikslus. To pasigesdavote iš savo buvusių partnerių?
Nenorėčiau taip sakyti. Tiesiog laikas bėga, aš į šį dalyką žiūriu rimtai ir ieškau geriausio varianto. Apie tai, ar jos norėdavo ar nenorėdavo... Šiai dienai nebekeliu sau klausimų apie savo buvusias partneres.
Atrodytų, sporte besikeičiantys komandos draugai yra natūralus procesas. Ar palaikote santykius su buvusiomis partnerėmis?
Nesu piktybiška ir palaikau ryšį su tais, kurie to nori. Kalbant apie mano patirtis, visokių išsiskyrimų yra buvę. Vieni tai supranta teigiamai, kiti žmonės pasakymą „nebežaiskime kartu“ supranta kaip įžeidimą, supyksta, lieka nepatenkinti. Tie žmonės po to į tave žiūri kitaip, bet visi tiesiog ieško geriausio varianto ir nėra dėl ko pykti. Šiai dienai mes su ta pačia Ieva sportuojame kartu ir žaidžiame viena prieš kitą. Ieva žaidžia poroje su buvusia Ainės partnere. Juokaujame, kad dvi veteranės pasiėmė jaunas porininkes (šypsosi).
Karjeros pradžioje 2011 m. poroje su Ieva Dumbauskaite laimėjote U18 Europos čempionatą. Kaip per šį laikotarpį pasikeitėte kaip asmenybė?
Manau, viskas labiausiai pasikeitė atsiradus vaikučiams. Atsirodo kitoks atsakomybės jausmas, kitoks požiūris į tą patį sportą. Kol nebuvo šeimos, vaikų, į viską žiūrėjau šiek tiek laisviau. Turi subręsti kaip asmenybė, užsiauginti „storą odą“. Manau, skirtumas tikrai yra. Anksčiau kitaip reaguodavau į pergales ir pralaimėjimus. Atrodė, kokie čia „wow“ mūsų pasiekimai, kokios mes čia geros sportininkės... Aišku, mūsų nemokė, kaip reiktų elgtis, kai tu laimi, kai tu pralaimi. Turėjome su tokiais dalykais tvarkytis pačios. Manau, visi jauni sportininkai per tą pereina.
Kai nusprendėte kurti šeimą, žinojote, kad grįšite į sportą?
Žinojau 100 procentų, kad grįšiu. Susilaukus Kamilės pradėjau sportuoti po 6 mėnesių, o gimus Kajui pradėjau sportuoti po 2 savaičių. Žinojau, kad laukia varžybos ir turiu greitai pradėti sportuoti. Aišku, pradžioje krūviai nebuvo dideli, bet tikrai žinojau, kad grįšiu į sportą ir toliau sieksiu tikslų, kuriuos turiu.
Ar esate sau atsakiusi į klausimą, ką teko paaukoti dėl didžiojo sporto? Antrą kartą rinktumėtės tą patį kelią?
Tikrai taip. Jeigu ne mano vyro palaikymas, didelis klausimas, ar dabar būčiau aikštelėje. Esu dėkinga Simui, kuris užima vadybininko vaidmenį, atlieka labai daug darbo, o aš galiu dėmesį sutelkti į sportą. Iš tikrųjų, į turnyrus važiuojame kartu su visa šeima. Nėra paprasta išsiruošti į keliones su mažais vaikais, bet mums patinka toks gyvenimo būdas.
Kokie karjeros pasiekimai yra arčiausiai širdies?
Aišku, patekimas į Europos čempionatą, 9 vietą „Challenger“ turnyre Dohoje, žaidžiant kartu su Erika. Žinoma, jaunimo čempionatus visada atsiminsi su šiluma, bet suaugusių čempionatuose, kai į „Challenger“ atvažiuoja visas pasaulio elitas ir tu lieki devinta... Tai labai įkvepia ir motyvuoja. Manau, su Aine galime pasiekti dar geresnių rezultatų. Labai ruošiamės ir laukiame naujo sezono.
O tapimas Lietuvos čempione teikia džiaugsmo ar tai eilinė diena biure?
Žinoma, Lietuvoje visada norisi laimėti. Kai žinai, kad esi Lietuvos čempionė, norisi važiuoti toliau ir įrodyti sau, kad gali laimėti ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Europoje.
Ar tinklininkų karjera vidutiniškai yra ilgesnė nei, pavyzdžiui, plaukikų ar bėgikų?
Manau, tas tikrai yra. Yra tinklininkų, kurie būdami 40-ies žaidžia profesionaliai ir tą daro pačiu aukščiausiu lygiu būdami „Top“ sportininkais.
Kaip Lietuvoje atrodo profesionalaus paplūdimio tinklininko gyvenimas? Ar įmanoma save „išsilaikyti“ vien iš sporto?
Manau, reikėtų būti pasaulio „Top 20“, tada būtų įmanoma. Lietuvoje situacija yra liūdna. Turi pats ieškotis, kur treniruotis, kaip treniruotis, pats ieškotis rėmėjų, partnerių. Visur už viską reikia mokėti, todėl ir ieškomės privačių rėmėjų, nes kitaip tiesiog neišvažiuotume į turnyrus. Pas mus tos kelionės yra tikrai tolimos ir tai yra brangi sporto šaka. Visi tinklininkai Lietuvoje tikrai kažką dirba ir daro papildomai, kitaip neišgyventų.
Esate ir trenerė. Kaip sekasi atrasti save šioje srityje?
Turiu keletą grupelių. Nesinori laisvu metu tiesiog sėdėti ant sofos ir gerti kavą. Norisi papildomai kažką daryti ir man patinka pats treniravimas.
Esate viena iš kelių Lietuvos sportininkių, kuriai pavyko pasiekti finalinį Europos čempionato etapą. Kaip suprantu, olimpinė svajonė tavyje taip pat dar gyva?
Tikrai taip. Tai nėra paprasta užduotis. Į olimpines žaidynes tiesiogiai patenka tik šešiolika pajėgiausių porų. Kitas būdas – laimėti kvalifikaciją, bet Europoje tokių papildomų bilietų yra tik vienas. Tai reiškia, kad turi laimėti 32 komandų turnyrą, kas yra pakankamai slidus reikalas. Bet aš to noriu ir to siekiu. Yra žmonių, kurie man labai padeda ir manimi tiki. Pažiūrėsime, kaip visas susiklostys.
Esate socialiai atsakinga asmenybė, aktyviai palaikote Ukrainą. Iš kur atėjo tas socialinio atsakingumo jausmas?
Augau mažame miestelyje ir mačiau, kaip vaikai vaikšto be tėvų, prašo maisto. Man buvo jų gaila. Anksčiau rinkau paramą vaikams, kurie auga vaikų globos namuose. Tokia jau esu. Jeigu galėčiau, padėčiau visiems.
Kalbant apie Ukrainą, mano amžiną atilsį tėtis buvo ukrainietis. Visų antra, pažįstu labai daug ukrainiečių tinklininkų. Jie atvažiuodavo pas mus į stovyklas, kartu važiuodavome į užsienio stovyklas, tikrai labai sutardavome. Rinkome paramą Ukrainai, vyras su draugais vežė paramą iki sienos. Esame pasiruošę padėti, kiek tik įmanoma.
Koks būtų jūsų linkėjimas tv3.lt portalo skaitytojams?
Ramybės, taikos, drąsesnių sprendimų. Nebijoti tobulėti, judėti pirmyn, užsiimti tais dalykais, kurie širdžiai yra mieliausi.
