Didžiojoje Britanijoje gimęs ir užaugęs, bet jamaikietiškų šaknų turintis vyras didžiąją savo gyvenimo dalį neturėjo nieko bendro su žiemos sportu.
B. Alexanderis užaugo vidurinės klasės šeimoje. Gabus vaikinas galiausiai universitete studijavo fiziką, tačiau naktimis jo gyvenimas buvo kitoks – jis pradėjo didžėjauti įvairiuose klubuose ar vakarėliuose.
„Gimiau Anglijoje, maždaug porą valandų kelio nuo Londono. Mano tėtis jamaikietis, ten gimęs ir augęs penkerius metus“, – kalbėdamas su portalu Tv3.lt sakė B. Alexanderis.
Jo vaikystė bėgo gana įprastai, nors, kaip pats tikina, jis buvo gana nepaklusnus vaikas. Nepaisant to, vaikinas buvo gana gabus mokinys, leisdavo laiką su draugais. Teko turėti sąsajų ir su sportu. Žaidė futbolą, šiek tiek bėgiojo.
„Kiekvienas vaikas Anglijoje žaidė futbolą, tad tą dariau ir aš. Gal ir pasirinkimo neturėjau (šypsosi, – aut. past). Nebuvau ypatingas žaidėjas, bet ir gana neblogas. Tiesa, vėliau jau išryškėjo, kad kiti buvo už mane geresni, tad aš futbolininko kelio nesirinkau. Šiek tiek dar bėgiojau, bet šiaip tai nebuvau ypatingai apdovanotas atletas“, – pridūrė jis.
Tada 17-mečio B. Alexanderio gyvenime atsirado dar daugiau spalvų.
„Dirbti didžėjumi pradėjau nuo maždaug 2000 metų. Tiesiog kelis kartu vakarėliuose pagrojau ir buvau pastebėtas. Iš pradžių tai truko neilgai, nes mano grojama muzika buvo per daug agresyvi. Ji tuo metu vadinosi „garažo muzika“. Teko pabuvoti vakarėliuose su daug smurto, pamatyti įvairiausių vaizdų. Man tas nepatiko, nenorėjau turėti su smurtu nieko bendro“, – teigė vyras.
B. Alexanderis įstojo į Karališkąjį medicinos, fizikos ir technologijų universitetą. Vaikinas studijavo fiziką.
Sugrįžimas prie didžėjaus pulto ir visa ko pradžia
Vis dėlto B. Alexanderio pertrauka nuo muzikos ilgai netruko. B. Alexanderis taip mylėjo muziką, kad norėjo su tuo bent jau iš dalies sieti savo gyvenimą. Vyras pradojo groti kitokį muzikos stilių – „house“.
„Maždaug 2008 m. pradėjau groti „house“. Man tai pradėjo patikti, tai tapo ir darbu, ir pramoga. Tuo metu jau kurį laiką dirbau finansų srityje ir gyvenau Azijoje, daugiausiai Hong Konge. Tačiau man taip gerai pradėjo sektis, kad muzika tapo mano pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Pagaliau galėjau iš to gyventi“, – tikino B. Alexanderis.
„Grojau dešimt metų, aplankiau penkis žemynus, daug šalių. Tai mane išlavino kaip kūrybišką žmogų. Neįkainojama. O svarbiausia, kad per muziką sutikau ir daug puikių žmonių. Galų gale ir tuos, dėl kurių dalyvavau olimpinėse žaidynėse“, – pridūrė pašnekovas.
Kaip gi viskas buvo, kur ta slidinėjimo pradžia?
Būsimam olimpiečiui B. Alexanderiui tuo metu buvo 32-eji. Atrodo istorija niekuo neišskirtinė, tačiau tai, kas pradžioje atrodė paprastas susižavėjimas, virto gyvenimo tikslu.
B. Alexanderio susidūrimas su slidinėjimu buvo gana netikėtas. Prieš septynerius metus jis buvo pakviestas didžėjauti viename renginyje Kanadoje. Tuo pačiu vieną popietę išvydo slidinėjant draugus ir tai jį tiesiog sužavėjo.
„Tuo metu grojau Kanadoje. Tiesiog pamačiau draugę Hellen čiuožiant nuo kalno. Supratau, kad tai neįtikėtinas dalykas. Technika, greitis, adrenalinas. Supratau, kad ir aš noriu tą daryti. Ir dėl pramogos, bet ir iš dalies dėlto, kad pavyktų geriau socializuotis su draugais, kadangi daugelis jų slidinėjo puikiai. O aš to niekada nebuvau daręs gyvenime“, – pokalbio metu su Tv3.lt sakė sportininkas.
„Turint įvairių šaknų, būnant mažumai, visada pastebėjau, kaip šiame sporte dominuoja kiti atletai. Draugai net traukė per dantį, juokavo. Kai kurie ironizuodami priminė filmą apie Jamaikos bobslėjaus komandą („Cool runnings“ – aut. past.), pridurdami, kad ir tu gali dalyvauti žaidynėse. Iš pradžių tai atrodė nerealu, bet vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne? Tuomet greitai vyko Pjongčango žiemos žaidynės, kuriose buvau kaip žiūrovas. Jamaikai tada atstovavo trys sportininkai. Tuomet pirmą sykį rimtai susimąsčiau apie šią idėją“, – pridūrė jis.
Įdomu, kad tik 2016 m. pradžioje B. Alexanderis pirmą sykį nukeliavo į rimtą slidinėjimo treniruotę. Jo progresas nebuvo ryškus, tačiau ir treniruotės buvo daugiau tik hobis. Bet buvimas Pjongčange, anot B. Alexanderio, pakeitė jo požiūrį ir nustatė tikslą.
„Aš niekada neturėjau vieno trenerio. Kartais treniruodavausi su profesionalais, klausiau jų nuomonės. Jie sakė, kad turiu galimybių papulti į žaidynes, bet tam reikia dirbti ir dirbti. Mano techniką jie yra pavadino baisia. Bet aš daug dirbau. Tą ir dariau. Buvo sunku, kartais treniruodavausi su vienu treneriu, su kitu keletą savaičių, kartais vienas“, – pasakojo vyras.
„Kalnų slidinėjimas yra labai techniškas sportas. Pradžioje buvo tikrai labai sunku, bandžiau susipažinti su sniegu, tam tikrais niuansais, išmokti balanso. Tai gana sunkus ir labai daug technikos reikalaujantis sportas“, – pridūrė B. Alexanderis
Viskas pakibo ant plauko
Kai jau atrodė, kad vyro svajonei lemta išsipildyti, visko vos nesujaukė užklupusi koronaviruso banga. Kaip tikina pašnekovas, tas laikas jam buvo sunkus. Jis ir taip jautė, kad norint įgyvendinti svajonę jo laukia sunkus kelias, o dar teko papulti į ligos gniaužtus.
„Paskutiniai du metai buvo ypač sunkūs. Maždaug pusantrų metų išvis rimtų varžybų neturėjau. Daug mėnesių nečiuožinėjau. Atrodė, kad tikslui nelemta išsipildyti, jis man per sunkus. O dar koronavirusas, pats buvau užsikrėtęs du sykius. Daug laiko teko praleisti nesitreniruojant. Galvojau, kad tikrai Pekine nebūsiu“, – sakė B. Alexanderis.
Tačiau šiam vyro tikslui buvo lemta išsipildyti, nors kelias ir nebuvo lengvas. Turėdamas ir Jamaikos pilietybę vyras nusprendė atstovauti savo tėčio gimtajai šaliai.
Kad patektų į Pekino žiemos žaidynes jam reikėjo surinkti tam tikrą taškų skaičių. Dalyvaudamas ne pačio aukščiausio rango varžybose jis rinko tašką po taško. Galiausiai varžybose Lichtenšteine šių metų sausį jis užėmė aštuntąją vietą didžiojo slalomo rungtyje ir į savo kraitį įsidėjo paskutinius taškus, kurių reikia pagal Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) kvalifikacinę sistemą.
B. Alexanderis negalėjo patikėti, kad įvykdė misiją, kuri iš pradžių atrodė sunki.
„Tai buvo sunkus kelias. Jau galvojau, kad man nepavyks“, – teigė sportininkas.
B. Alexanderis ne tik dalyvavo Pekino žaidynėse, bet per atidarymo ceremoniją nešė Jamaikos vėliavą.
„Neįtikėtinas jausmas.. Tai buvo tarsi palikta žymė, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Smagu matyti ir suprasti, kad ir Jamaika pasirengusi naujoms sporto šakoms. Tai buvo neįtikėtina patirtis. Buvau penkioliktas Jamaikos sportininkas žiemos žaidynių istorijoje“, – šypsodamasis pokalbio metu su Tv3.lt atsakė sportininkas.
B. Alexanderis Pekino žaidynėse dalyvavo didžiojo slalomo rungtyje, kaip ir lietuvis Andrejus Drukarovas. B. Alexanderis ten užėmė 46-ąją vietą iš tiek pat laiką užfiksavusių sportininkų.
Paklaustas, o kaip dėl rezultato, ar jis jam buvo svarbus, vyras tik nusišypsojo.
„Ne dėl jo važiavau. Aš treniravausi vos du metus.. kiti tą daro 20. Jau nekalbu apie finansinius dalykus, trenerius ir t.t. Tikrai negaliu varžytis su daugeliu sportininkų. Jie tarsi Formulės–1 automobiliai, o aš kartingai (juokiasi, – aut. past.). Mano tikslas buvo finišuoti, tą ir padariau. Kai kurie aukšto lygio sportininkai to nepadarė“, – teigė B. Alexanderis.
Šiuo metu vyras jau paliko Pekiną ir išvyko į JAV. Netrukus jo laukia kelionė į Jamaiką, kur jis jau turi planų.
„Keliausiu į Jamaiką, noriu prisidėti prie sportininkų rengimo, supažindinti juos su šiuo sportu. Jau dabar matau, kad ten yra bent dešimt atletų, kurie tikrai gali dalyvauti žiemos žaidynėse po ketverių metų. Noriu prie to prisidėti, būti tame, dalyvauti, o ką parodys ateitis ir kur nuves mane kelias, kol kas ir pats nežinau“, – tikino Pekino žaidynių dalyvis.
