Po to, kai čempionatas startavo dalies rinktinių triuškinamais pralaimėjimais, pradėta diskutuoti, ar tikrai visos šalys buvo vertos dalyvauti XVIII pasaulio pirmenybėse.
Dar net nesibaigus pirmo etapo grupės kovoms jau buvo aišku, kad į antrąjį etapą nepateko nė viena Afrikos bei Azijos rinktinė.
Kovoti tik dėl 17-32 vietų jau po pirmojo etapo yra priverstos Dramblio Kaulo Kranto, Nigerijos, Tuniso, Angolos, Senegalo rinktinės.
Didžiausiu nusivylimu kinams tapo turnyro šeimininkės Kinijos rinktinės pralaimėjimai, taip pat į kitą etapą neprasibrovė Pietų Korėja, Iranas, Filipinai, Japonija ir Jordanija.
Vyriausiasis Serbijos rinktinės treneris Aleksandras Džordževičius jau trečiąją čempionato dieną pažėrė atviro kritikos dėl tokios situacijos čempionate.
„Nežinau, ką jie nori pasiekti su šia sistema. 12 komandų pralaimėjo dideliais skirtumais. Du mačus pralaimėti po 40 ar 50 taškų nėra gerai ir tikrai nepadeda toms rinktinėms. Mes turime savo meistriškumą ir žaidžiame su savo užduotimis. Toks ir yra skirtumas“, – žurnalistams teigė Serbijos legenda.
Ar tikrai FIBA verta tiek kritikos strėlių dėl to, kad nusprendė į pasaulio čempionatą suburti net 32 rinktines? Ar tikrai triuškinantys rezultatai yra kažkas naujo tokio rango turnyre? Atsakymus į šiuos klausimus pateikia naujienų portalo tv3.lt pašnekovas, legendinis krepšininkas ir treneris Modestas Paulauskas. Taip pat siūlome prisiminti ir keletą istorinių faktų.
50 taškų – ne riba
Lietuvos rinktinė savo žaidimu taip pat prisidėjo prie šių diskusijų, nes jau pirmoji pergalė prieš Senegalą buvo iškovota net 54 taškų skirtumu (101:47). Jei sutriuškinimą apibrėšime vienos komandos pralaimėjimą didesniu kaip 20 taškų skirtumu, tai galime teigti, kad lietuviai sutriuškino ir Kanadą (92:69).
Kokie buvo kiti rezultatai? Pirmąją čempionato dieną Serbija net 46 taškų skirtumu sutrypė Angolą (105:59). Italija taip pat 46 taškų skirtumu įveikė Filipinų rinktinę (108:62). Savo varžovų jau pirmąją dieną nepasigailėjo ir Ispanija, kuri sutriuškino Tunisą 39 taškais (101:62). Triuškinimų seriją pratęsė ir Argentina, kuri 26 taškus nugalėjo Pietų Korėją (95:69).
Antrąją čempionato dieną 54 taškų skirtumu lietuviai nukovė Senegalą, tada graikai 25 taškais nugalėjo Juodkalniją (85:60), o JAV 21 tašku įveikė Čekiją (88:67).
Trečiąją dieną varžovų triuškinimą pratęsė Italija, kuri 31 taško skirtumu nugalėjo Angolą (92:61). Tada savo žodį tarė serbai, kurie tiesiog sutrypė Filipinus 59 taškų skirtumu (126:67). Triuškinančių rezultatų pasitaikė ir kitomis dienomis, tačiau tikėtina, kad antrajame etape jų turėtų sumažėti iki minimumo (neskaičiuojant dvikovų dėl 17-32 vietų).
Ketvirtąją čempionato dieną Lietuva 92:69 įveikė Kanadą, o Prancūzija sutrypė Jordaniją rezultatu 103:64. Penktąją dieną užfiksuotas tik vienas triuškinantis rezultatas, kai Nigerija įveikė Pietų Korėją – 108:66. O paskutinę pirmojo grupių etapo dieną Kanada nugalėjo Senegalą – 82:60, vokiečiai sutriuškino Jordaniją – 96:62, JAV nušlavė Japoniją – 98:45, o Prancūzija nugalėjo Dominikos Respubliką – 90:56.
Per pirmąjį grupės etapą buvo sužaistos 48 rungtynės, o per jas užfiksuota 16 triuškinančių rezultatų (33,3 proc.). Tai reiškia, kad kas trečia dvikova baigėsi sutriuškinimu.
Yra paskaičiuota, kad anksčiau pirmuosiuose pasaulio čempionatų etapuose sutriuškinimų taip pat buvo daug. Nors tuomet žaisdavo mažesnis rinktinių skaičius. Į akis krenta 2002 metų pirmenybės, kur pirmajame etape net 40 proc. dvikovų baigėsi didesniu kaip 20 taškų skirtumu. Tose pirmenybėse varžėsi tik 16 pasaulio rinktinių.
Nebūtina žvalgytis tiek toli. Štai praėjusiame Ispanijoje surengtame 2014-ųjų pasaulio čempionate pirmajame etape lygiai kas trečia dvikova baigėsi didesniu kaip 20 taškų skirtumu (33 proc.). Akivaizdu, kad tendencijos išlieka tos pačios, nepaisant to, kad keičiasi dalyvių skaičius.
Kas buvo prieš 50 metų?
Jei nepasitikime šio amžiaus statistika, pažvelkime, kaip viskas klostydavosi prieš daugiau kaip 50 metų. Pasirinkome prieš 52 metus 1967-siais Urugvajuje vykusį pasaulio vyrų čempionatą.
Toks pasirinkimas nėra atsitiktinis, nes būtent tais metais pasaulio čempionate Sovietų Sąjungos rinktinėje debiutavo tuomet vos 22 metų Modestas Paulauskas. Debiutas buvo pasakiškas – ne tik laimėti aukso medaliai, bet M. Paulauskas dar tapo ir rezultatyviausiu krepšininku savo rinktinėje.
Tame čempionate dalyvavo tik 12 rinktinių. Pirmajame etape, kuriuos lyginame šiame straipsnyje, buvo sužaista 18 rungtynių. Net 8 iš jų baigėsi triuškinančiais rezultatais (44,4 proc.). Didžiausią pergalę to čempionato grupių etape iškovojo Brazilija, kuri 44 taškais sutriuškino Paragvajų (85:41). Tą patį Paragvajų 41 taškų sutrypė ir Lenkija (101:60). Šie pavyzdžiai tik parodo, kad mažesnis dalyvių skaičius čempionate nebūtinai užtikrina, kad pirmajame etape išvysime tik atkaklias dvikovas. Sutriuškinimų išvydome šiemet, sutriuškinimų būdavo ir prieš 50 metų.
Susiklosčiusią situaciją M. Paulauskas vertina ramiai: „Akivaizdu, kad krepšinio geografija išplito po visą pasaulį. Kas galėjo pagalvoti, kad tiek daug Afrikos ir Azijos komandų žais pasaulio čempionate? Suprantu FIBA, jie nori platesnio rinktinių diapazono.
Anksčiau būdavo taip, kad pasaulio čempionatuose dalyvaudavo JAV rinktinė, Pietų Amerikos ir Europos atstovai. Dabar viskas pasikeitę. Žinoma, triuškinantys rezultatai nėra gerai, FIBA valdžia turėtų gerai pagalvoti apie tai. Reikėtų kažkaip kitaip spręsti šią problemą.
Suprantu, kad kiekvieną rinktinė nori žaisti su JAV ar galingomis Europos komandomis. Bet iš kitos pusės galima suprasti ir šią sistemą kritikuojančius trenerius bei žaidėjus, nes jiems tos dvikovos, kurios laimimos po 30-50 taškų yra papildomas vargas, papildoma rizika gauti traumą.“
Dukart pasaulio čempionu tapęs (1967 m. ir 1974 m.) bei kartą šių pirmenybių bronzos medalį (1970 m.) iškovojęs M. Paulauskas atkreipė dėmesį į tai, kaip per pusę amžiaus pasikeitė pats krepšinis ir krepšininkai:
„Šių laikų krepšininkai visiškai skiriasi nuo mano laikų žaidėjų. Pasikeitė viskas – ir žaidėjai, ir rungtynių lygis, greičiai, šuoliai. Sportinis galingumas yra žymiai didesnis nei buvo prieš 40-50 metų. Progresas matomas visose sporto šakose. Jei 1972 m. rutulys buvo stumiamas 16 metrų, tai dabar jau 22 metrai nebėra riba.
Šių laikų krepšinyje viskas vyksta žymiai greičiau. O meistriškumui tobulumo ribų nėra. Tad apibendrinsiu, kad daliai čempionato rinktinių galimybė varžytis su geriausiomis pasaulio rinktinėmis yra tam tikra paskata ateičiai. Tik žaisdamas prieš geriausius gali tobulėti.“
