34-erių saugas buvo aukščiausiame savo žaidimo lygyje ir labai svarbus Madrido „Real“ žaidėjas, kai klubas laimėjo Ispanijos „La Liga“ ir UEFA Čempionų lygą. Vasarą jis po trumpos pertraukos nuo tarptautinių varžybų sugrįžo į Vokietijos rinktinę ir dalyvavo Europos čempionate.
Jo paskutinės rungtynės įvyko liepos 5-ą dieną, kai EURO 2024 ketvirtfinalyje po pratęsimo 1:2 buvo pralaimėta Ispanijai. Taip ir neįvyko pasakos vertas atsisveikinimas su nacionaline komanda, tačiau su „Real“ jo paskutiniai žingsniai priminė kino scenarijų.
Paskutinės T.Krooso rungtynės klube įvyko birželio 1-ą dieną, kai Čempionų lygos finale 2:0 buvo nugalėtas Dortmundo „Borussia“. Tai buvo 463-iosios jo rungtynės su „Real“ marškinėliais, penktoji Čempionų lygos taurė ir 22-asis trofėjus per dešimt metų Madride.
Įsibėgėjus „Real“ pirmajam sezonui be T.Krooso, jo nebuvimas jaučiamas. Visgi T.Kroosas liko netoliese. Jis vis dar gyvena Madride, jo vaikai čia lanko mokyklą, o naujas jo projektas – Toni Krooso akademijos filialas, atidarytas šį rugsėjį, – taip pat yra šioje vietoje.
Pateikiame „The Athletic“ žurnalisto Mario Cortegana interviu su T.Kroosu, kuriame jis papasakojo apie tai, kaip nusprendė baigti karjerą ir kaip apie tai pranešė „Real“ komandai.
– Kada tiksliai nusprendėte baigti karjerą? Kam pirmam tai pranešėte?
– Pirmiausia tai pasakėme vaikams – nors sprendimas buvo mano, jį priėmiau kartu su savo žmona. Tai nebuvo taip, kad vieną dieną pasakiau „taip, darysiu tai“. Tai buvo procesas, apie tai kalbėjomės kelis mėnesius. Mano žmona mane pažįsta geriausiai, ji beveik vienintelė, kurios klausau. Ji mane taip gerai pažįsta, kad net perskaito mano mintis. Tai buvo bendras sprendimas.
Tai įvyko netrukus prieš gegužę, bet ne daug anksčiau. Kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Dvejojau tris ar keturis mėnesius, bet toks esu – kai priimu sprendimą, jis galutinis. Kai jis buvo priimtas, pirmiausia pasakėme vaikams, kad jie apie tai nesužinotų iš žiniasklaidos ar mokykloje iš kitų. Tada apie tai pasikalbėjau su artimiausiais žmonėmis, kurių nėra daug.
– Kam pirmam pranešėte „Real“ klube?
– Pirmiausia pranešiau treneriui. Mūsų santykiai ypatingi... Carlo (Ancelotti, – aut. past.) taip pat buvo mano pirmasis treneris, kai atvykau 2014-aisiais. Jis nusipelnė sužinoti pirmas. Tą pačią dieną paskambinau Florentino (Perezui, „Real“ prezidentui) ir Jose Angelui (Sancheziui, klubo generaliniam direktoriui ir F.Perezo artimam asmeniui), o tada ilgamečiams komandos draugams.
Aš kalbėjausi su klubu mėnesius, jie žinojo, kas vyksta, tačiau galutinį sprendimą – tą galutinį, galutinį – pirmiausia pranešiau Carlo, o po valandos Florentino.
Tai įvyko prieš tris dienas iki oficialaus pranešimo (gegužės 21 d.). Jie laikė tai paslaptyje ir mane tai labai nudžiugino, nes tai parodo, kad jie patikimi. Labai sunku išvengti informacijos nutekėjimo, ypač kai tai susiję su visa mano karjera. Visuose mūsų susitikimuose jie visada aiškiai pabrėžė, kad galiu tai paskelbti kada noriu.
– Jie jums taip pat siūlė pratęsti kontraktą, tiesa?
– Taip, taip. Tai nebuvo paslaptis. Sprendimo priėmimo procesas buvo ir liūdnas, ir džiugus tuo pačiu metu. Tai buvo labai gražaus ciklo pabaiga su labai maloniais žmonėmis, didžiausiame klube pasaulyje ir su tiek daug sėkmės.
Tačiau mane džiugino ir tai, ką pasiekiau, kaip žmonės mane išlydėjo, pavyzdžiui, „Santiago Bernabeu“ stadione. Sunku tai paaiškinti. Nesitikėjau tiek daug. Tikėjausi atsisveikinimo, bet kažko tokio – ne.
Tai padaro tave laimingu, net jei liūdna, nes tai paskutinė diena. Galbūt tai ženklas, kad per dešimt metų nutiko daug gerų dalykų ir žmonės buvo patenkinti. Tai buvo daugiau pasididžiavimo jausmas – pažiūrėkite, ką pasiekiau – nei liūdesys. Norėjau išeiti būtent taip. Niekas manęs nevertė sustoti ar išeiti. Tai buvo mano sprendimas, todėl man buvo lengva mėgautis ta diena.
– Ar kas nors galėjo pakeisti jūsų nuomonę? Galbūt praleistas baudinys prieš „Manchester City“ Čempionų lygoje ar jei finalas su „Borussia“ būtų baigęsis kitaip?
– Ne, ne. Tai nebuvo sprendimas, susijęs su rungtynėmis ar rezultatais.
Niekas nebuvo patenkintas. Kai kurie negalėjo tuo patikėti, nes manė, kad tai nebuvo tinkamas laikas, atsižvelgiant į mano žaidimo lygį. Nors bandė mane įtikinti, visi žinojo, kad mano nuomonės pakeisti nepavyks.