Prieš penkerius metus M. Armalis sužaidė geriausią savo karjeros sezoną. „Haninge HF“ vaikų mokyklos auklėtinis antrajame savo sezone „Djurgardens“ klube atrėmė daugiau nei 91 procentą varžovų metimų, o per 34 sužaistas rungtynes jis per mačą vidutiniškai praleisdavo po 2,42 įvarčio. Po keturių sezonų ir trijų pakeistų klubų, 27-erių metų žaidėjas dar kartą patraukė į Švedijos sostinę.
„Labai malonus jausmas sugrįžti namo. Aš augau Stokholme ir jau žaidžiau „Djurgardens“ komandoje anksčiau. Todėl dauguma faktorių lėmė, jog sprendimas sugrįžti buvo lengvas.
Daug ką lėmė jausmas, kurį jauti būdamas namie. Čia gyvena mano šeima ir daug mano draugų. Man nereikia prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos, o tereikia sugrįžti prie to, prie ko jau buvau įpratęs. Per pastaruosius ketverius metus daug keliavau, nuo vieno kontinento į kitą, šiaurę, pietus. Kiekvienoje vietoje buvo naujų patirčių, kurios taip pat yra malonios. Tačiau sugrįžti namo yra smagu“, - apie savo sprendimą kalbėjo Plungėje gimęs vartininkas.
Pastaruosius metus lietuviui teko kaip reikiant pakeliauti: žaisdamas JAV jis išmaišė Šiaurės Ameriką, o rungtyniaujant Kontinentinėje lygoje jam teko apsilankyti ir rytų Europoje bei Azijoje. Ar šios kelionės namus mylinčiam Lietuvos rinktinės nariui buvo sudėtingos?
„Ne, taip tikrai nesakyčiau. Aš neturiu problemų keliaujant. Neturiu kažkokio stipraus namų ilgesio, dėl kurio privalėčiau sugrįžti į Stokholmą. Man patinka Stokholmas dėl to, kad čia yra mano namai, tačiau tai yra ne dėl to, kad jaučiausi nesaugiai kažkur keliaudamas. Pastarieji metai man buvo kaip linksmas nuotykis.“
Paskutinį kartą „Djurgardens“ marškinėlius M. Armalis vilkėjo 2014 metais. Pirmajame sezone sužaidęs 20 mačų, vėliau jis po sėkmingo 2015-2016 metų sezono paliko Švediją ir pabandė patekti į San Chosė „Sharks“ organizaciją. Visgi, NHL lygoje jis taip ir nedebiutavo, o vietoj to turėjo tenkintis 24 rungtynėmis antroje pagal pajėgumą Amerikos lygoje AHL. Kitą sezoną lietuvis pasuko į Latvijos Rygos „Dinamo“ komandą, bet ir šioje Kontinentinėje lygoje žaidžiančioje komandoje jis užsiliko vos metams, kol vėl krovėsi lagaminus dar vienai kelionei. Šį kartą jis pasuko į Vesterboteną ir „Skelleftea“ klubą, iš kurio vartininkas turi puikių prisiminimų.
„Buvo du smagūs metai. „Skelleftea“ yra labai gera organizacija, o tu ten gausi viską, ko tau reikia. Jie turi puikią infrastruktūrą ir keletą ledo aikščių, kurias galima naudoti. Jei nori padirbėti papildomai, visada gali tai daryti nepaisant to, ar nori praleisti laiką ant ledo, treniruočių salėje, ar dirbant su techniniais elementais. Ten taip pat sutikau daug draugų už ledo ir viskas buvo nuostabu – ten gerai praleidau laiką.
Visgi, kai metuose ateina tamsus ir šaltas laikotarpis: mėnesiai tarp lapkričio ir vasario... Jų metu dažniausiai visur būna sniegas. Tačiau pastaroji žiema buvo tikrai vargana. Šviesaus paros laiko būdavo vos keletas valandų per parą. Vitamino D trūkumas itin jautėsi, o jo tabletės nepadeda“, - prisimindamas praėjusius metus linksmos nuotaikos neslėpė M. Armalis.
Šią žiemą, persikėlus maždaug 130 kilometrų į pietus tiek vitamino D tablečių ledo ritulininkui tikriausiai nebereikės. Po jo paskutinio mačo „Djurgardens“ gretose prabėgo ketveri metai ir Mantas yra įsitikinęs, jog per šį laikotarpį jis stipriai patobulėjo.
„Per šį laiką aš tapau geresniu vartininku ir taip pat paaugau kaip žmogus. Mano gyvenime atsirado daugiau rutinos, kuri labai padeda vartininko pozicijoje. Tikiuosi, kad šie metai bus mano.“
Šis Švedijos sostinės klubas ne tik buvo pirmasis suteikęs sportininkui šansą stipriausioje šalies lygoje, tačiau ir tapo ne tik M. Armalio, tačiau ir visos jo šeimos palaikoma komanda.
„Mano visa šeima dabar yra „Djurgardens“ fanai, o ypač stipriu jų fanu esu aš. Mano tėvai, kurie yra kilę iš Lietuvos, neturėjo tokio stipraus prisirišimo prie šios komandos. Jie patapo gerbėjais tuomet, kai aš pradėjau už juos sirgti, o vėliau šį klubą pradėjo palaikyti visa šeima. Net kai aš buvau mažas, jau tada svajojau apie žaidimą „Hovet“ arenoje atstovaujant „Djurgardens“. Šią svajonę jau išpildžiau prieš keletą metų ir dabar galėsiu tai padaryti dar kartą.“
Atvykus į Švediją, sportininko šeima nebuvo susidomėjusi ledo rituliu, tad M. Armaliui pirmuosius savo klubo mačus teko stebėti su draugais.
„Turėjau draugą, kurio vardas buvo Kristoferis ir su juo aš praleisdavau daug laiko. Galbūt iš jo ir perėmiau aistrą šiam klubui ir ji atsirado dėl jo įtakos. Jis buvo keliais metais už mane vyresnis ir kartu su juo nuėjau į keletą rungtynių. Kiekvieną kartą, kai žaisdavo Kristoferis Ottosonas būdavo ypatingai smagu, nes tai mano draugo bendravardis. Tuomet mes dar buvome labai maži, o viename iš pirmų mačų, kurį prisimenu, būtent šis žaidėjas pelnė nuostabų įvartį.“
Per savo istoriją „Djurgardens“ turėjo ne vieną įsimintiną vartininką, tačiau renkantis savo favoritą Mantui ilgai galvoti nereikia.
„Mikaelis Tellqvistas yra ir visada buvo mano sektinas pavyzdys. Buvo tiesiog fantastika, kai aš galėjau su juo pažaisti kartu. Net nebuvo svarbu kiek daug žaisiu – stovėti už Tellano mano pirmais metais SHL lygoje buvo tiesiog tobula. Geresnio mentoriaus nė negalėčiau įsivaizduoti - jis yra vienas iš nuožmiausių vyrukų visame pasaulyje. Su juo iki šiol kartas nuo karto pabendraujame.“
Paskutinį kartą Švedijos čempionato auksą „Djurgardens“ iškovojo 2001 metais, o tuomet būtent M. Tellqvistas saugojo Stokholmo ekipos vartus. Prieš būsimą sezoną šio miesto gerbėjams kyla klausimas: ar Mantas Armalis gali pakartoti savo herojaus sėkmę ir po dvidešimties metų sugrąžinti „Djurgardens“ ant aukščiausio Švedijos ledo ritulio čempionato laiptelio? Atsakymą į šį klausimą sužinosime rugsėjo 19 dieną startuosiančio sezono metu.
