Jau minėta trenerio gimimo diena turi ir įdomią istoriją, nes ją jis gali švęsti net du kartus. V. Garastas yra pasakojęs, kad jis gimė vasario 2 d. Joniškėlyje, tačiau tėvai jį pervežė ir pakrikštijo Linkuvoje vasario 8 d.
„Anksčiau nebuvo metrikacijos skyrių, tik bažnyčia. Dokumentuose ir buvo užfiksuota, kad gimiau vasario 8 dieną, nors tikrasis mano gimtadienis – viena savaite anksčiau“, – yra pasakojęs treneris.
Visgi, nors ką tik pralėkė ir smagi šventė V. Garastas pripažįsta – pastarasis laikotarpis jam buvo sunkus.
„Laikausi psichologiškai sunkiai. Per pusantrų metų pragyvenau tris mirtis – sūnaus, žmonaus ir jos sesers. Žmoną palaidojau prieš du mėnesius, todėl savijauta – prasta“, – naujienų portalui tv3.lt atviravo V. Garastas.
Suradęs laiko pokalbiui legendinis treneris sakė, kad krepšinis iš jo gyvenimo net ir sunkiu periodu niekur nedingo. Jis ir toliau stebi rungtynes, aktualijas, o su tv3.lt pasidalino įžvalgomis apie dabartinę situaciją krepšinyje bei prisiminimais apie laiką su Lietuvos rinktine bei Kauno „Žalgiriu“.
Trenerių kaitos nepalaiko
Kaip jau minėta, V. Garastas ir dabar žiūri daugelį Lietuvos klubų rungtynių. Treneris juokavo, kad dabar veiklos daug jis neturi, tad ką rodo per televizorių, tą ir stebi.
Nenuostabu, kad legendinis strategas pastebėjo ir šių metų išskirtinumą tiek Lietuvos krepšinio lygoje, tiek Eurolygoje – sparčią trenerių kaitą.
„Keičia daug trenerių. Čia sakyčiau yra tokia loterija, – į tai reagavo V. Garastas. – Aš turiu tokį įsitikinimą – viską lemia galutinis rezultatas.
Dabar treneris padirbo kažkiek laiko ir jeigu tik pralaimi, iškart ir keičia. Na, visi nori laimėti, visos komandos, bet būtinai tavo turi būti tas čempionas, prizininkas. Niekas nelaukia, tą trenerį „nuima“ ir viskas.“
Pašnekovas taip pat pridūrė, kad tokia šį sezoną klubų taikoma praktika gali būti ne į naudą ateities trenerių kartoms.
„Toks laikas, tokia mada kažkokia užėjo, bet aš nepritariu šitam reikalui. Bendrai čia yra mūsų Lietuvos trenerių savotiškas žlugdymas. Net ir treneriai, kurie galėtų dirbti toliau, pradeda abejoti, ar verta turėti tą trenerio profesiją“, – svarstė jis.
Didžiumą dalį gyvenimo komandų vedliu dirbęs V. Garastas išsakė mintį, kad kartais už pralaimėjimus negalima kaltinti vien trenerio. Anot jo, dalis atsakomybės krenta ir žaidėjams.
„Nedėkingas dalykas. Visos bėdos gula tik ant trenerio pečių. Palaukite, pirmoje eilėje, manau, kalti yra žaidėjai. Jeigu jis blogai žaidžia, nedaro pažangos, bet treneris protingai ir gerai treniruoja, tai čia reikia kitur ieškoti kaltės bent kažkokiu procentu“, – dėstė jis.
„Žalgirio“ situacija nesidžiaugia
Prieš tai aptarti pokyčiai neaplenkė ir buvusios V. Garasto komandos – „Žalgirio“, kurią jis treniravo 10 metų. Sausio pradžioje Kazį Maksvytį Lietuvos čempionų stratego vietoje pakeitė italas Andrea Trinchieri.
„Paėmė, pakeitė ir viskas, kadangi pralaiminėjo. Šitas treneris kol kas sėkmingai žaidžia, negalima peikti. Nors jis prieš tai irgi buvo palikęs klubą, bet pavyko gerai“, – naują žaliai-baltų vedlį vertino V. Garastas.
Paklaustas, kaip vertina šių metų Kauno komandos situaciją, treneris nepagailėjo ir aštrių pastabų.
„Mes visada tikimės iš „Žalgirio“, kad jis bus aštuoniukėje ar dar aukščiau, o dabar yra 13-oje vietoje. Nėra gerai, – atvirai sakė krepšinio legenda. – Vis tiek 18 komandų, o „Žalgiris“ 13-oje vietoje. Čia jau vienas iš prasčiausių rezultatų per visą „Žalgirio“ istoriją.
Aišku, varžybos dar nesibaigė, galbūt dar nutiks kas nors geresnio. Bus galima kalbėti ir analizuoti, kai pasibaigs čempionatas ir bus galutinis rezultatas.“
„Dabar reikia tik džiaugtis, kad gerai atrodo, ypač paskutinė ta pergalė prieš „Crvena Zvezda“ buvo tikrai labai sudėtinga“, – naują „Žalgirio“ veidą pagyrė V. Garastas.
Į „Žalgirį“ norinčių nebuvo
Tiesa, savotiška problema su treneriais buvo ir prieš V. Garastui atvykstant treniruoti „Žalgirio“ krepšininkų. Legendinis strategas prisiminė, kad daugeliui atsisakius jį važiuoti į Kauną 1979 m. paskatino bendražygis.
„Buvo kviečiami treneriai ir niekas nesutiko, visi atsisakė, nes „Žalgiris“ buvo 11-oje vietoje čempionate. Trečioje vietoje buvo Vilniaus „Statyba“.
Mano draugą tada irgi kvietė, bet jis sakė „Aš tai Panevėžyje gyvenu, o tu gyveni kaime, Biržuose, važiuok.“ Ir aš sutikau, bet aš žinojau, ką turiu daryti“, – šypsodamasis prisiminė V. Garastas.
„Vytautas Bimba buvo mano žemietis, kuris 15 metų dirbo su „Žalgiriu“. Mes susitikdavome, kalbėdavomės ir žinojau tą „Žalgirio“ patirtį. Aš jau turėjau planą, ką aš dirbsiu, ką aš darysiu.
Rugsėjo 1 d. atvažiavau, turėjau nemažai laiko pasiruošti – apie du gerus mėnesius – ir užėmėme antrą vietą. Tai buvo baisus įvykis, nes antrą vietą „Žalgiris“ turėjo prieš 29 metus.
Kai parskridome iš Maskvos tada mūsų laukė kaip Dariaus ir Girėno, lėktuvui net nebuvo, kur nusileisti“, – pergalingą sezoną prisiminė krepšinio legenda.
Per kitus 9 sezonus Kauno komanda tris kartus tapo čempionais, penkis kartus vicečempionais, o dukart liko ketvirtoje vietoje. Prieš tai minėtų žemumų su V. Garastu priešakyje neliko nė kvapo.
Visgi treneriui atmintyje yra labiausiai įstrigęs trečiasis čempionų titulas, apie kurį jis ir papasakojo pokalbio metu.
„Iš tų „Žalgirio“ rungtynių atsiminčiau vieną momentą – kai trečią kartą tapome Tarybų sąjungos čempionais. Tada Sabonis buvo po Achilo sausgyslės operacijos, buvo praėję metai. Tada Kaune pralaimėjome ir nuvykome į Maskvą. Sabonis pirmose nelošė, o antrose reikėjo prašyti, kad jį leistų žaisti.
Jį Gomelskis buvo pasikvietęs į Maskvą ir neva gydė ir treniravo. Paėmė žmogų ir laikė, viskas. Čia buvo specialiai padaryta, kad mes nelaimėtume prieš CSKA.
Tada reikėjo pas komiteto pirmininką paprašyti, tai mes – aš, gydytojas, „Žalgirio“ pirmininkas – prie jo durų prasėdėjome dvi valandas, kad priimtų jis mus. Galite pagalvoti?“ – prisiminimais dalinosi V. Garastas.
Laimei, nors ir po ilgo laukimo „Žalgiriui“ buvo leista į sudėtį įtraukti ir Arvydo Sabonio pavardę.
„Kai atvykome, komanda jau apšilinėjo. Išlošėme rungtynes dviem taškais – 1:1, o žaidžiama iki dviejų pergalių.
Kitą dieną – lemiamos rungtynės. Žaidžiame, jau laikas baigiasi, turėjome 3 taškus ir Volkovas iš toli meta – lygu, pratęsimas. Pratęsime laimime 10:0 ir viskas – 2:1.
Šita pergalė ir šita serija tikrai buvo viena žymesnių mano darbo biografijoje su „Žalgiriu“, – nostalgiškai užbaigė treneris.
Lietuvėlė prieš gigantus
Ne vienus metus ir prie Lietuvos rinktinės vairo praleidęs V. Garastas taip pat ir dabar aktyviai domisi nacionalinės komandos pasirodymais. Treneris, be abejo, sekė ir 2023 m. pasaulio krepšinio čempionato įvykius.
„Gera vieta, reikia žiūrėti į sąstatą. Gal ir galima buvo geriau, bet šešta vieta yra irgi gera. Pagalvokite, pasaulio mastu Lietuvėlė šešta.
Pažiūrėkime tuos mūsų maštabus, resursus. Iš mūsų išvyko apie milijoną žmonių svetur, tai čia nėra taip paprasta“, – svarstė treneris.
Legendinis strategas, kaip ir daugelis krepšinio sirgalių, labiau džiaugėsi ne tiek 6-ąja vieta planetoje bet istorine pergale prieš JAV žvaigždžių rinktinę.
„Buvo puiki pergalė prieš amerikiečius, nepaprastai puiki.
Žinant Amerikos krepšinio struktūrą, tai pergalė yra iš fantastikos pasaulio. Čia juk viršūnė, NBA. Čia profesionalų, NBA rinktinė, kuri gyvena ir iš to gauna milijonus.
Yra šimtai komandų, kuriose žaidžia žaidėjai ir svajoja, kaip papulti į NBA, o kur dar 15 tūkst. vidurinių mokyklų komandų. O Lietuvėlė įveikė šitą super gigantą. Čia baisus dalykas, aukščiausias pasirengimas“, – pagyras dalino V. Garastas.
Toks lietuvių pasirodymas pašenkovui iššaukė ir prisiminimus apie tai, kaip olimpinėse žaidynėse jis pats su Lietuvos rinktine ne kartą stojo prieš galingas JAV komandas.
„Sudėtinga pakovoti su tokiais. Galiu iš savo praeities papasakoti, kaip mes Barselonoje sutikome tą „Dream Team“. Tai tikrai buvo stebuklinga komanda, reikėjo žavėtis, kaip jie žaidžia.
Mes turėjome su jais žaisti, o po to kovoti dėl trečios vietos, nes laimėti buvo neįmanoma. Mūsų vedantieji žaidėjai tada sako: „Mes nežaisime. Koks skirtumas, ar gausime 50 taškų, ar 30?“ Jie tik truputį pasirodė aikštėje ir viskas.
Vėliau 1996 m. Atlantoje vėl buvo nuostabi komanda, o vėliau Michaelas Jordanas komandą pavadino ne „Dream Team“, o „Dreaming Team“ – snaudžianti komanda“, – šypsojosi treneris.
Visgi V. Garastas papasakojo, kad 1992 m. amerikiečiams buvo suteiktos kardinaliai kitos sąlygos, galėjusios nulemti ir jų pasiruošimą bei nusiteikimą svarbiausioms olimpinių žaidynių kovoms.
„Pasakysiu, kokios sąlygos mums buvo Barselonoje. Mes gyvenome tame miestelyje pastatytame, kurį paskui parduoda kaip butus. Nebuvo kondicionierių, lauke buvo 40 laipsnių karščio, vargome – baisu. Mano mintys buvo tokios, kad į kitą olimpiadą mane kas nors tik su automatu atveš, – juokėsi V. Garastas. – „Dream Team“ gyveno penkių žvaigždučių viešbutyje. Va ir skirtumas, o reikia su jais žaisti.
Mes 16 žmonių gyvenome trijuose kambariuose. Buvo vienas dušas, vienas tualetas, o už lango buvo transporto įmonė. 6 ryto atvažiuodavo mašinos ir pradėdavo kaukti sirenomis, prikeldavo iš miego.
Tokios sąlygos buvo – baisu, bet mūsų buvo puiki komanda. Vyrai buvo užsigrūdinę labai, geri prisiminimai apie juos, o sugebėjome iškovoti ir prizinę vietą.“
Treneris ne vieną kartą atkreipė dėmesį į tai, kad JAV turi neįtikėtinai didelius resursus ir žaidėjų pasirinkimą, lyginant ne tik su Lietuva, tačiau ir su daugeliu pasaulio valstybių.
„Aš labai daug kartų buvau Amerikoje ir pamenu kalbėjausi su Billu Wallu, kuris man sako: „Vakar pasirašiau, kad 600 krepšininkų išleidžiu žaisti į Europą. Jie mums visai nereikalingi.“
Galite pagalvoti? 60 komandų pabyra po pasaulį, o mes ieškome jų, kaip juos prisikviesti, o Amerikoje jie nereikalingi“, – stebėjosi jis.
Paklaustas, ar žiūri minėtų NBA žvaigždžių kovas ir buvusio auklėtinio sūnaus Domanto Sabonio įspūdingus pasirodymus, strategas užsiminė, kad už Atlanto vykstančias rungtynes jis stebi retai.
„Mažai žiūriu NBA, nes man bus per daug to krepšinio, – juokėsi V. Garastas. – Man įdomiausia Lietuva.
Yra tokia mada Amerikoje, kiek kalbėjau. Dauguma ten pradeda žiūrėti nuo atkrintamųjų varžybų, o tų paprastų varžybų yra virš 80-imt... Gerai man pasakė: „Neįdomu eiti ir žiūrėti, kai vienas žaidėjas eis ir mes 50 kartų į krepšį“. Ten juk taip ir būna.“
Reikia ruoštis jau dabar
Lietuvos rinktinės ir šią vasarą laukia itin atsakingas laikotarpis. Liepos pradžioje lietuvių 12-ukas vyks į Puerto Riką, kur kausis olimpinėje atrankoje dėl bilieto į 2024 m. Paryžiaus žaidynes.
Šįkart lietuviams noras ir motyvacija itin dideli, nes pastarąjį kartą skaudžiai nusileidusi Luka Dončičiaus vedamai Slovėnijos ekipai Lietuva liko už borto ir į Tokijo žaidynes neišvažiavo.
„Bus labai rimtos varžybos su Puerto Riku ir Italija, – būsimus atrankos varžovus apžvelgė V. Garastas. – Čia yra gero lygio komandos, aš puikiai žinau. Tekę žaisti ir vos išsikrapštydavom, pavyzdžiui, prieš Puerto Riką. Jie puikiai žaidžia, o plius, dar toje šalyje vyksta. Laiko juostos keičiasi, aišku, galima susidurti ir su neobjektyviu teisėjavimu.
Sakau, dabar reikia jau nagrinėti tą Puerto Riką, Italiją, kad žinotų, kas tai yra, ir tam ruoštųsi. Atsakingas momentas yra.“
Kalbėdamas apie itin svarbų pasiruošimą strategas nepamiršo paminėti ir vieno svarbaus aspekto – į rinktinę atstovauti Lietuvai turi suvažiuoti visi.
„Pirmiausia reikia, kad šįkart pasibaigtų žaidėjų atsisakymas vykti į rinktinę. Aš šito nepripažįstu. Buvę kaip nebuvę, visokių ten priežasčių prigalvojo – nesąmonė.
Vis tiek tu užaugai Lietuvoje, tu čia išmokai žaisti krepšinį, tave treniravo, buvo apmokami pinigai, lėšos išleidžiamos ir tau lūkesčiai keliami, o tu sakai „Ne, aš nebūsiu“.
Pirmoje eilėje reikia, kad visi suvažiuotų, tie, kurie kviečiami. Aišku, gali būti bėdų, kad operacija ar kažkas panašaus, bet reikia labai rimtai ruoštis“, – tvirtino V. Garastas.
Pašnekovas akcentavo, kad Lietuvos krepšininkams reikia rimtai susitelkti ir negalvoti, kad kelialapis į Paryžių į rankas įkris pats.
„Seniai olimpinėse žaidynėse bežaidėme. Sakyčiau jau patekimas į olimpines žaidynes yra puikus pasiekimas. Pagalvokite, 12 komandų per visą pasaulį jau yra didelis pasiekimas, o į ten papulti yra labai, labai sunku.
Kažkaip buvome anksčiau pripratę, kad čia taip, taip ir viskas. Nieko panašaus“, – ryžtingai sakė jis.
