23 metų 204 cm ūgio Vitorijos „Baskonia“ puolėjas su nekantrumu laukia galutinio Dariaus Maskoliūno sprendimo.
T. Sedekerskis padėjo rinktinei kontroliniuose mačuose prieš Rusiją ir Dominikos Respubliką, o vien patekimas į kandidatų sąrašą šiam iš Nidos kilusiam krepšininkui yra ypatingas jausmas.
Dar prieš porą metų T. Sedekerskis, kaip sako pats, nė akimirkai negalėjo pagalvoti apie vyrų rinktinę – mat jo karjeroje netrūko ir nuosmukių.
„Akivaizdu, kad mano kelias susiklostė nelengvai – buvo ir tokių metų, kur apie rinktinę negalėjau nė truputį pagalvoti, buvo sunku. Bet ką parodė ir šis mano sezonas – darbas dažnai atsiperka. Viskas gali pasikeisti. Sutinki treneri, kuris pasitiki tavimi, gauni žaidybinio laiko, įgauni patirties, tampi labiau matomas. Dabar čia, rinktinėje, mano užduotis yra parodyti, kad galiu komandai padėti“, – kalbėdamas su tv3.lt sakė T. Sedekerskis.
Praėjęs sezonas T. Sedekerskiui įsimins ilgam. Patekęs pas trenerį Duško Ivanovičių, Vitorijoje nidiškis sužaidė geriausią sezoną karjeroje. Kaip sako pats, būtent šis sezonas pakeitė jo paties karjerą iš esmės.
„Atmosfera rinktinėje visada yra pasakiška. Visi, tiek jaunimas, tiek senbuviai ir komandos žvaigždės, yra labai draugiški. Gal net nesitikėjau, kad taip maloniai čia būsiu priimtas. Iš tos pusės nekyla jokių problemų, po tokio sezono dar atsidurti rinktinėje – jausmas yra ypatingas. Atrodo, per vieną sezoną viskas apsivertė aukštyn kojomis“, – kalbėjo T. Sedekerskis.
Jei T. Sedekerskis pateks į galutinį dvyliktuką ir rinktinė prasibraus į Tokijo olimpiadą, tai šiam 22 metų krepšininkui bus svajonės išsipildymas.
„Svajonės išsipildymas. Nuo tos dienos, kai pradėjau lankyti krepšinį, tai buvo mano tikslas numeris vienas. Patekimas į olimpiadą reikštų be galo daug. Daugiau gal nelabai ir sugalvosi“, – sakė T. Sedekerskis.
Plačiau apie T. Sedekerskio karjerą apvertusį sezoną, nuotaiką rinktinėje ir tikslus pačiam sau – interviu:
Tadai, visų pirma, ar šioje rinktinėje vis dar laikote save tuo jaunuoju, mažiau patyrusiu krepšininku?
Jaučiuosi gerai, turėjau gerą sezoną, pasitikėjimo savimi tikrai užtenka, bet turiu suprasti, kad esu vienas jauniausių žaidėjų rinktinėje. Čia yra daug vyresnių, daug labiau patyrusių žmonių. Man tai labai svarbi vasara. Turbūt pirma tokia svarbi, nes pirmą kartą ir esu rinktinėje. Savo vaidmens kol kas nežiūriu – tiesiog suprantu, kad gera čia būti.
O kokią nuotaiką rinktinės viduje čia atvykęs jūs radote?
Atmosfera rinktinėje visada yra pasakiška. Visi, tiek jaunimas, tiek senbuviai ir komandos žvaigždės, yra labai draugiški. Gal net nesitikėjau, kad taip maloniai čia būsiu priimtas. Iš tos pusės nekyla jokių problemų, po tokio sezono dar atsidurti rinktinėje – jausmas yra ypatingas. Atrodo, per vieną sezoną viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Bet jūs juk link to jausmo kryptingai ir ėjote?
Akivaizdu, kad mano kelias susiklostė nelengvai – buvo ir tokių metų, kur apie rinktinę negalėjau nė truputį pagalvoti, buvo sunku. Bet ką parodė ir šis mano sezonas – darbas dažnai atsiperka. Viskas gali pasikeisti. Sutinki treneri, kuris pasitiki tavimi, gauni žaidybinio laiko, įgauni patirties, tampi labiau matomas. Dabar čia, rinktinėje, mano užduotis yra parodyti, kad galiu komandai padėti.
Ar galvojote, kad vieną dieną pateksite į rinktinę?
Žmogus turi turėti tikslą, turi kažko siekti. Lietuvoje, tokioje krepšinio šalyje, nuo pat mažens svajojau apie rinktinę. Kiek save atsimenu, tiek žiūrėdavau rungtynes per televizorių – maniau, kad jame matau savo dievukus. Be abejo, tai buvo svajonė. Aišku, daug apie tai negalvoji, tiesiog eini, dirbi, kasdien stengiesi ir tikiesi geriausio. Daug galvoti negali, turi daug dirbti.
O kiek stipriai jūsų motyvaciją ir mąstymą krepšinyje pakeitė dabartinis treneris Duško Ivanovičius?
Nežinau, ar būtent treneris mane pavertė geresniu žaidėju. Treneris suteikė man aiškią funkciją komandoje, suteikė minučių aikštėje, o tai yra svarbiausia. Juk niekas nemato treniruočių, nemato užkulisių, nejaučia, kiek tu turi noro ir ambicijų. Jeigu nežaidi – esi niekam neįdomus. Kai pradedi žaisti, tada nori dar ir dar labiau augti, tobulėti, gerinti žaidimą. Aš neketinu sustoti.
Kiek stipriai skiriasi laiko leidimas klube ir rinktinėje? Koks tai ryšys tarp žmonių?
Labai skiriasi. Čia esame visi lietuviai, dauguma pažįstami nuo mažens, su dalimi esame žaidę jaunimo rinktinėse. Visi pažįstami – treneriai, pažįstami veidai, sportuoji šalia šeimos, šalia namų. Klubiniame krepšinyje atmosfera yra kitokia. Nesakau, kad ji yra bloga, bet ji yra visai kitokia. Mes čia žaidžiame už Lietuvą, norime padaryti lietuviams šventę, pradžiuginti savo sirgalius. Trumpai tariant – visi esame visiškai vienam tikslui. Klubuose būna įvairiai, vieni turi savų tikslų, pavyzdžiui, sužaisti gerą sezoną individualiai ir persikelti į aukštesnį lygį, kiti dirba bendram labui. Rinktinėje taip nebūna. Bet man nėra tekę žaisti komandoje, kurioje būtų bloga atmosfera. Tokio artimo ryšio, koks yra Lietuvoje, neturi jokia komanda.
Ką jums pačiam reikštų patekimas į olimpines žaidynes kartu su Lietuva?
Svajonės išsipildymas. Nuo tos dienos, kai pradėjau lankyti krepšinį, tai buvo mano tikslas numeris vienas. Patekimas į olimpiadą reikštų be galo daug. Daugiau gal nelabai ir sugalvosi.
