Kai per Tokijo paralimpines žaidynes „Nippon Budokan“ arenoje žengė ant tatamio paskutinei kovai, O. Bareikio galvoje mintys sukosi pašėlusiu greičiu. Jis labai troško laimėti, labai svajojo apie paralimpinį apdovanojimą, žinojo, kiek jėgų ir prakaito atidavė rengdamasis žaidynėms, žinojo, kad netinginiavo ir nenukirtinėjo kampų per treniruotes.
Tačiau Giorgis Kaldanis iš Sakartvelo lietuviui buvo gerai pažįstamas varžovas, kuriam iki žaidynių O. Bareikis triskart iš eilės pralaimėjo.
„Vien kovoti dėl medalio su tokiu sportininku, kuriam esi pralaimėjęs, šiek tiek sudėtingiau, nes sunkiau ir nusiteikti kovai, ir per ją savimi pasitikėti.
Nelabai tikėjau, kad įstengsiu iškovoti tą medalį, bet nepaprastai to troškau. Galbūt tas noras įrodyti, kad esu geresnis, užsispyrimas ir nuoseklios sunkios treniruotės iki žaidynių tąsyk Tokijuje man labiausiai padėjo“, – atkaklus jaunas vyras prisimena net menkiausią tos kovos detalę.
Likus kiek mažiau nei minutei O. Bareikis jau turėjo 2 baudos taškus, nors, po „Waza-Ari“ vertinimo ir pirmavo prieš kartvelą. Tam, kad išvengtų trečiosios baudos, lietuvis privalėjo būti aktyvus ir rizikuoti. Rizikavo ir varžovas, bet lemiamą jo puolimą paskutinėmis sekundėmis atlaikęs Osvaldas galiausiai buvo paskelbtas svorio kategorijos iki 73 kg J2 klasės paralimpinio bronzos medalio laimėtoju.
Iškovoti paralimpinį medalį – lyg įkopti į Everestą, kuris kelyje viršūnės link pribarstė kliūčių ir ne visiems įveikiamų išmėginimų. Tą kelią nueina tik patys drąsiausi ir ištvermingiausi, labiausiai užsispyrę ir, siekdami tikslo, nesidairantys į šalis.
O. Bareikis paralimpinių žaidynių aukštumas bandys pasiekti trečią kartą. Paryžiuje jis jau turės pakankamai patirties susidoroti su jauduliu, nors meilės miestą su Triumfo arka, didžiausia jo įžymybe Eiffelio bokštu, dieną naktį nemiegančiais Eliziejaus laukais aplankys pirmąsyk.
Norėjo viską išbandyti
Iš Ukmergės kilęs O. Bareikis iš mamos, kaip ir dvi jo seserys, paveldėjo kataraktą – akių ligą, dėl kurios sudrumstėjęs lęšiukas vaizdą padaro neryškų. Greta to, Osvaldui diagnozuota ir glaukoma – liga, dėl kurios pažeidžiamas regos nervas.
Dziudo imtynininkas nėra neregys, bet mato itin silpnai – kelių metrų atstumu dar gali įžiūrėti detales, bet, žvelgdamas tolyn, jau mato tik siluetus. Kuo atstumas didesnis, tuo vaizdas labiau miglotas.
Vidurinės mokyklos pirmąsias dvi klases Osvaldas baigė gimtojoje Ukmergėje. Kai dabar mena tą laiką, jam atrodo, kad mokytojai nežinojo, kaip dirbti su regėjimo negalią turinčiu vaiku, gydytojai nekvaršindami sau galvos rašė pažymas atleisdami jį nuo kūno kultūros pamokų, tad nei būrelių, nei apskritai kokių nors treniruočių Osvaldas tada nelankė.
Viskas pasikeitė, kai O. Bareikis parsikėlė į Vilnių ir pradėjo mokytis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Judriam ir iki tol ne itin daug užsiėmimų išmėginusiam vaikui nuo pasirinkimų gausos ėmė suktis galva: trejus metus jis lankė muzikos mokyklą, kur mokėsi groti akordeonu ir fortepijonu, žaidė šachamatais, kurie iki šiol kartais paįvairina jo kasdienybę.
Tačiau labiausiai Osvaldą domino aktyvūs užsiėmimai, per kuriuos veržlus vaikas atiduodavo itin daug energijos, bet vakarais, gerdamas arbatą, jau galvodavo apie kitą dieną.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre O. Bareikis išbandė plaukimą, aklųjų stalo tenisą, golbolą, lankė lengvosios atletikos treniruotes, per kurias bėgdamas 100 ir 200 m rodė tokius rezultatus, kad galėjo būti puikus sprinteris. Tačiau labiausiai Osvaldą žavėjo dziudo imtynės, per kurias ant tatamio irgi skleidėsi sportiško ukmergiškio talentas.
„Tiksliai nepamenu, kuriais metais ar kuriuo momentu apsisprendžiau tapti dziudo imtynininku, nes treneriai vis spaudė pasirinkti, sakydami, kad neįmanoma profesionaliai sportuoti kelių sporto šakų.
Dziudo man atrodė ir apskritai gyvenime labiau pritaikoma, ir itin universali sporto šaka, jungianti ir gimnastiką, ir ištvermę, ir sprogstamąją jėgą.
Be to, buvo smagiau varžytis, kai gali paliesti varžovą, jį nuversti, atlikti gražesnius veiksmus nei, pavyzdžiui, tik bėgti. Galiausiai per dziudo treniruotes man pačiam buvo įdomiau“, – apsisprendimo kryžkelėje atsidūręs jaunas vaikinas ilgai nesvarstė, kuriuo keliu turėtų sukti.
Jaudulys vis kišo koją
Energijos pilnas Osvaldas mėgavosi kiekviena akimirka ant tatamio. Nurijęs nesėkmių ir nuoskaudų kartėlį, žingsnis po žingsnio siekė pergalių. 2013 m. jis tapo IBSA pasaulio jaunimo žaidynių Seule (Pietų Korėja) čempionu, o -aisiais prasibrovė į pirmąsias savo paralimpines žaidynes Rio de Žaneire.
„Tikėjausi dalyvauti jau 2012 m. Londono žaidynėse, bet dar buvau per jaunas, kad ten patekčiau, dar tik neseniai buvau pradėjęs dalyvauti tarptautinėse varžybose, tad man pristigo patirties ir suvokimo, kaip viskas vyksta suaugusiųjų sporte.
Į Rio de Žaneiro žaidynes pakliuvau pagal reitingą. Vien ten būti man atrodė kažkas nerealaus, nes kelias iki žaidynių buvo itin duobėtas. Kaip tik buvau atsidūręs tokiame tarsi užburtame rate, kai per varžybas nuolat užimdavau penktąją vietą. Tad penktoji vieta ir Rio de Žaneire nieko nenustebino“, – šypsojosi dziudo imtynininkas.
Nors ir matydamas silpnai, Rio Osvaldas dairėsi išplėstomis akimis. Jam viskas buvo nauja: ir paralimpinis miestelis, kuriame šurmuliavo minia visos planetos sportininkų, ir dažais dar kvepiančios paralimpinės arenos, net miestas, garsėjantis savo karnavalais ir ant Korkovado kalno ištiestomis rankomis tikinčiuosius laiminančio Kristaus Atpirkėjo statula.
Nors magiškas miestas viliojo ir dėl ten sklandančios paralimpinių žaidynių dvasios, ir dėl užburiančio Kopakabanos paplūdimio, sportininkai buvo įspėti dėl grėsmės saugumui, mat nuskurdę vietiniai nesidrovėdavo plėšikauti net šviečiant saulei.
„Į miestą buvome išėję, bet ne tiek daug. Rio de Žaneiro žaidynės man labiausiai įsiminė dėl jausmo, kad esu vertas jose būti. Visas žaidynes jaučiausi pakylėtas, kad ten pakliuvau ir pagaliau esu laikomas aukštos klasės sportininku. To jausmo neįmanoma apsakyti“, – pasakojo O. Bareikis.
Per varžybas jis jaudinosi taip, kad, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Norėjo pasirodyti kuo geriau,bet jaudulys vis kyštelėdavo koją. Varžybų išvakarėse bandydamas užmigti Osvaldas mėgindavo suvaldyti galvoje dūzgiančių minčių spiečių: kiek ir kaip žaidynėms rengėsi varžovai, ar pats pakankamai joms pasirengė, ar dirbo ne per mažai?
„Taip galiausiai pradedi savimi abejoti. Treneris, žinoma, psichologiją šiek tiek pakoreguoja, bandydamas nuraminti, bet jaudulys per tokias svarbias varžybas vis tiek turi didelės reikšmės“, – neabejojo su treneriu Algiu Mečkovskiu dirbantis O. Bareikis.
Savo jausmus perdavė sūnui
Jaudinosi jis ir vykdamas į Tokiją. Dalyvauti ten vykusiose žaidynėse lietuvis buvo pakviestas paskutinę akimirką gavęs vardinį kvietimą, vadinamąją žaliąją kortą.
Jis jau žinojo, kad per paralimpines žaidynes šurmulys gali blaškyti, tad stengėsi susitelkti tik ties savo tikslais. Tai nebuvo itin sudėtinga dar ir dėl to, kad tuomet, 2021-aisiais, – 2020 m. Tokijo žaidynės dėl pandemijos metams nukeltos – pasaulį dar kaustė grėsmingas ir gyvybes šienavęs koronavirusas, tad paraatletai neturėjo nei teisės, nei galimybės laisvai vaikštinėti po paralimpinį Tokiją.
Į žaidynes Osvaldas ir vyko ne kaip turistas, norintis mėgautis gražiais gamtos vaizdais, architektūra ir muziejais. Į Rytų Aziją O. Bareikis skrido kovoti. Gerai pasirodyti Tokijuje jam buvo itin svarbu ir dėl to, kad kovos menas dziudo XIX amžiaus pabaigoje atsirado būtent Japonijoje. Šios šalies meistrai dziudo ištobulino ir parodė pasauliui.
„Buvo nepaprastai įdomu vien nukeliauti į Tokiją ir būti ten, kur treniruojasi talentingiausi japonai, pažiūrėti, kaip atrodo jų treniruočių salės, kokia infrastruktūra sukurta“, – teigė O. Bareikis.
Tačiau po patirties Rio de Žaneire, Tokijuje Osvaldas jau žinojo, kad privalo valdyti savo emocijas ir nepasiduoti perdėtam džiaugsmui, kad dalyvauja žaidynėse, nepulti dairytis po neįprastą aplinką ir ragauti dar neragauto maisto. Jis jau žinojo, kad privalo galvoti tik apie tai, ką pats gali padaryti kovodamas dėl pergalių.
Varžybų atrankoje lietuvis iškovojo dvi iš trijų pergalių, pateko į finalinę dalį, o ten galiausiai palaužė keliskart neįveiktą varžovą iš Sakartvelo.
Kovoti ir nepasiduoti O. Bareikį Tokijuje skatino ir vos prieš kelis mėnesius gimęs sūnus Eivinas, kuriam, grįžęs namo, kovotojas ir skyrė paralimpinę bronzą: „Paėmiau sūnų ant rankų ir jausmais bei žodžiais pasakiau, kad labai jį myliu ir, kaip reikia siekti tikslų.“
Ant tatamio Osvaldas – bebaimis kovotojas, siekiantis palaužti savo varžovą fiziškai ir emociškai. Namuose jis – mylintis vyras ir tėvas, su sūnumi žaidžiantis, darantis kasdienius darbus ir sekantis jam pasakas prieš miegą.
Ateis laikas, kai dar labiau ūgtelėjęs Eivinas supras, kiek pasiekė jo tėvas jau laimėdamas paralimpinį bronzos medalį, bet iki to laiko O. Bareikis dar tikisi atversti naują savo istorijos puslapį.
Lygiuojasi į žinomą kovotoją
Pratęsti šią istoriją Osvaldas norėtų jau Paryžiuje, į kuriame vyksiančias paralimpines dziudo varžybas vėl pateko pagal reitingą. „Champ de Mars“ arena Marso lauke prie Eiffelio bokšto po žaidynių bus išmontuota ir jos neliks nė pėdsako, bet savo pėdsaką tikisi palikti O. Bareikis.
Paryžiuje, kaip ir Tokijuje, jis vėl kovos svorio kategorijoje iki 73 kg. Rio de Žaneire lietuvis dar grūmėsi svorio kategorijoje iki 66 kg, bet numesti tuos 7 kg 170 cm ūgio dziudo kovotojui tapdavo vis sunkiau, tad jis nusprendė varžytis didesnio svorio kategorijoje.
„Dabar svorio man apskritai beveik nereikia mesti. Nebent kokius 2 kg, kurie mūsų sporto šakoje apskritai nieko nereiškia, – džiaugėsi O. Bareikis. – O anksčiau prieš varžybas nuolat tekdavo kentėti. Sėdėdavau per šventes prie patiekalais nukrautų stalų ir nieko nevalgydavau.“
Tokijuje Osvaldas tapo vos antruoju Lietuvos sportininku, iškovojusiu paralimpinį dziudo medalį. Iki tol ant paralimpinių žaidynių pakylos dukart lipo Jonas Stoškus, 1996 m. Atlantoje (iki 78 kg) ir 2004 m. Atėnuose (iki 90 kg) iškovojęs bronzą.
O. Bareikis dar buvo vaikas, kai J. Stoškus treniruodavosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, bet dviejų paralimpinių medalių laimėtojas iki šiol yra pavyzdys Osvaldui.
„Siekiu būti kaip J. Stoškus. Jonas yra mano herojus ir aš norėčiau jį aplenkti. Jį aplenkčiau, jei Paryžiuje man pavyktų užimti bent antrąją vietą“, – dar tuomet, kai nebuvo tikras, kad išties galės dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, nes neturėjo į jas kvietimo, svajojo O. Bareikis.
Šios žaidynės svajoti nebijančiam ir didelių planų turinčiam dziudo kovotojui yra labai svarbios. Jis ne tik pirmąkart aplankys legendomis apipintą nepaprasto grožio miestą, bet ir pamėgins bent pasivyti savo herojų. Tačiau O. Bareikis tiki ir tikisi, kad Paryžiaus žaidynės jam bus ne paskutinės. Osvaldo planuose ir 2028 m. Los Andželio žaidynės.
