„Didžiąją žaidėjo karjeros dalį tikrai negalvojau tapti treneriu, – oficialiai Eurolygos svetainei pasakojo „Barcelona“ treneris. – Žaisti ir treniruoti yra du labai skirtingi dalykai. Kaip žaidėjas, be abejo, bandai laimėti, bet labiau jaudiniesi dėl savęs ir dėl to, kas tau pavyko, ar nepavyko. Būdamas treneriu, tu galvoji apie 12 kartų daugiau dalykų, turi mąstyti apie kiekvieną žaidėją, apie kiekvieną situaciją. Ir visuomet yra papildomų niuansų – atsakomybė už tavo štabą, medicinos personalą, žiniasklaidą. Viską, kas yra tavo aplinkoje. Todėl tai didžiulė atsakomybė.“
„Galiausiai apie trenerio darbą pradėjau galvoti būdamas 34 ar 35 metų. Pradėjau domėtis ir kreipti dėmesį į mane treniravusių trenerių darbo detales, reakcijas. Tai atsitiko natūraliai, per paskutinius dvejus trejus žaidėjo karjeros metus. Ėmiau jausti, kad nesu tas pats žaidėjas, – tęsė Šaras. – Bėgant laikui imi atsigręžti atgal ir prisiminti išgyventas situacijas, mokytis iš dalykų, kurie man nepatiko kitų trenerių darbe ir kurių pats nenorėčiau kartoti. Niekas nėra tobulas, mums nepavyksta priimti 100 proc. teisingų sprendimų, todėl reikia iš to pasimokyti. Patirtis visada padeda.“
Artėdamas link žaidėjo karjeros pabaigos, Š. Jasikevičius atkreipė dėmesį į Željko Obradovičiaus Atėnų „Panathinaikos“ (2011-2012 m.) ir Xavi Pascualio „Barcelona“ (2012-2013 m.) naudotus darbo metodus.
Dirbdamas su Ž. Obradovičiumi jis suvokė, kad svarbu žaidėjams kelti aukščiausius standartus tuo pačiu nepamirštant, kad ir jie yra žmonės: „Kasdien iš krepšininko turi reikalauti maksimumo, o tai nėra lengva. Tuo pačiu metu reikia išlaikyti pusiausvyrą ir suprasti žaidėjo savijautą visus metus, palaikyti jį sunkiomis akimirkomis. Žaidėjai turi jausti, kad tu juos palaikai.“
Šaras atskleidė, kad Ž. Obradovičius aikštelėje ir už jos yra skirtingas žmogus: „Kartais jis gali numesti juokelį ar pasikalbėti privačiai. Asmeninis ryšys su žaidėju tampa vis svarbesnis. Taip buvo ir su juo. Tuo pačiu Željko užmezgė atvirus ir sąžiningus santykius. Jis tavęs negirs, jei nepadarysi savo darbo ir tau tikrai tai pasakys. Sąžiningumas ir atvirumas kartais gali skaudinti, bet tebūnie. Reikia suprasti, jog viską darai, kad būtų geriau komandai.“
Kai įžaidėjas 2012 metais antrą kartą persikėlė į Barselonos klubą, jame sutiko X. Pascualį – taktiškai neįtikėtinai stiprų trenerį, rungtynėms pasiruošiantį iki menkiausių smulkmenų.
„Jis yra vienas tų vaikinų, kurie Europoje taktine prasme daro daugiausiai dalykų. Bandžiau ieškoti priežasčių, kodėl treneris taip elgiasi. X. Pascualis aiškus įrodymas, kad galima ekstremaliu būdu per rungtynes keisti žaidimo detales. Į jo taktiką įtraukiami visi komandos žaidėjai. O kai rungtynės baigiasi, tu pamiršti tai ir eini ruoštis kitoms. X. Pascualis vienas geriausių, daug iš jo išmokau“, – kalbėjo Š. Jasikevičius.
Jis daug bendrauja su kitais Eurolygos treneriais, bet yra nusibrėžęs savo ribas: „Su artimiausiais kalbame daug, pasidaliname įvairiomis istorijomis ir situacijomis. Gali paklausti kito trenerio, ką jis darytų tam tikroje situacijoje, bet sprendimą turi priimti pats. Nes tai, kas tinka vienai komandai, gali visai netikti kitai.“
Šarui patinka savo asistentų štabe turėti skirtingų tipų žmones, užduoti jiems klausimų ir diskutuoti. Bet vėlgi – visa atsakomybės vis tiek krenta ant vyriausiojo trenerio pečių.
Š. Jasikevičius visuomet rekomenduoja žaidėjams per poilsio dieną atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir pailsėti. Tokios prabangos neturi treneris – jam tenka planuoti daug dalykų, ruoštis kitai treniruotei, kelionei ir rungtynėms.
„Taigi, nėra abejonių – tai sunki profesija. Aš mėgstu informaciją. Informacija yra gerai, bet ir jos kartais būna per daug. Tuomet viską išjungiu ir atsiriboju. Visų dalykų negali išmanyti, tad priimi atėjusią informaciją nenorėdamas kažko praleisti. Tada arba panaudoji ją, arba atmeti“, – pridūrė Š. Jasikevičius.
Trenerio karjeros pasiekimai rodo, kad Šaras informacija naudotis išmoko puikiai.