Apie Arvydo Sabonio ketinimą dalyvauti šį rudenį vyksiančiuose Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento rinkimuose išgirdęs Šarūnas Marčiulionis tvirtino, kad toks buvusio bendražygio žingsnis jį nustebino.
„Kalbų girdėjau, bet negirdėjau oficialių sprendimų. Tai pakankamai ryžtingas sprendimas. Mūsų kartą toks pasiryžimas maloniai nustebino“, – duodamas interviu balsas.lt sakė 47 metų Š. Marčiulionis.
Jau anksčiau ambicijų taip pat užimti šį postą neslėpęs vienas geriausių mūsų šalies krepšininkų neatskleidė, ar pats nesirengia kelti savo kandidatūros LKF prezidento vietai užimti: „Dar negalvojau apie tai. Pažiūrėsime, kas čia darysis. Pasitarti reikia su aplinka dėl tų dalykų.“
Dabartinio LKF prezidento Vlado Garasto kadencija baigsis po Europos čempionato. Naujojo prezidento rinkimai vyks spalio 24 dieną. Pats V. Garastas prasitarė, kad savo įpėdiniu norėtų matyti A. Sabonį.
– Ką galvojate apie A. Sabonio kandidatūrą į LKF vadovo postą? – paklausėme Š. Marčiulionį.
– Reikėtų jam nerti į krepšinį, keltis į Lietuvą, keičiasi gyvenimo būdas. Jeigu gyvenimo būdas liks toks, koks anksčiau, tai bus nelengva suderinti tuos dalykus. Jeigu keisis gyvenimo būdas, tai suprantama. Tai laiko klausimas. Kažko naujo išmokti niekad nėra vėlu, teisingai?
– Su kokiais sunkumais jam tektų susidurti?
– Čia tikriausiai ne konkurentai, o praeities iškuopimas būtų didžiausias dalykas. Tai tarpžingsnis šio etapo, kuris pakankamai nelengvas. 3-4 metus vyko pasirengimas Europos čempionatui, o paskui reikės suvedinėti visus galus. Ne kiekvienas ryšis juos suvedinėti, ypač prieš mokesčių mokėtojus. Jeigu aš planuočiau kandidatuoti, man tai būtų didžiausias iššūkis – to etapo užbaigimas ir naujo pradėjimas.
– Apie būsimą Europos čempionatą Lietuvoje kalbama kaip apie vieną geriausių istorijoje. Ką jūs apie tai manote?
– Labai gerai susiklostė, kad prasidėjo NBA lokautas. Tikrai nemanau, kad į Lietuvą būtų atvykęs Dirkas Nowitzkis, jeigu vyktų pasirengimas naujam sezonui. Atvažiuoja žvaigždės, tai tikrai bus „faina“, bet ar bus „faina“ mūsų rinktinei? Reikės žaisti ir laimėti, nes tauta nesupras. Reikės daug laimės ir psichologinės energijos. Vaikinams tikrai nepavydžiu, dar visas mėnuo, spaudimas toks... Reikėtų gal kviesti iš Tibeto kokius žmones, kad jų smegenis atpalaiduotų ir sukoncentruotų teisinga linkme (juokiasi).
– Jūsų laikais tokio spaudimo nebuvo?
– Dabar sudėtingiau. Mums buvo atsakomybė. Tuomet ir pirmą kartą pasirodėme 1992 metais kaip atskira valstybė. Visa tai užauginome ir jiems ant pečių užkrovėme. Dabar isterija ir ažiotažas Lietuvoje – ta atsakomybė tikrai didelė.
– Daugelis dar gyvena praėjusių metų Lietuvos rinktinės sėkme pasaulio čempionate, tačiau nuo nesėkmės niekas neapdraustas?
– Du dalykai. Atvažiuoja stiprūs žaidėjai, dėl ko patenkinti gerbėjai ir ekspertai, o kitas dalykas – komandos psichologinis stovis. Klausimas – kiek vyriokai atlaikys. Tiek rungtynių žaisti! Rinktinei nesuklupti pagal visus dėsnius bus sudėtinga. Tik kur tas suklupimas bus – grupėje, ar vėliau. Duok Dieve, kad ne ketvirtfinalyje.
– Tie žaidėjai, kurie pakviesti į nacionalinę komandą ir jau pradėjo pasirengimą Europos čempionatui, gali nukeliauti pakankamai toli?
– Pamatysime per kontrolines rungtynes šį mėnesį. Kiek skaitau spaudoje, susikaupimas komandoje labai didelis. Bet psichologija nepriklauso nuo fizinio pasirengimo. Čia sunku pasakyti.
– Rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra įrodė savo vertę pernai, atvedęs komandą ant planetos pirmenybių prizininkų pakylos. Ar jis gali tai padaryti taip pat sėkmingai ir Lietuvoje?
– Tokie dalykai. Visi yra kažką įrodę. Antanas Sireika laimėjo Europos čempionatą, bet paskui jį „suvalgė“. Lygiai tas pats buvo ir su Jonu Kazlausku. Tokių įrodymų čia pas mus Lietuvoje... Jie geri treneriai ir K. Kemzūra – geras, bet ne viskas nuo jų priklauso.
– Koks Europos čempionatas jūsų karjeroje labiausiai įstrigo į atmintį?
– Didžiausias nusivylimas – 1989 metais Zagrebe. Tuomet į rinktinę suvažiavo 1988 metų Seulo olimpiados čempionai, o pralaimėjome graikams ir likome treti. Kas atsitiko? Visi buvo sotūs. Buvo pasirašinėjamos sutartys, pats pasirašiau kontraktą NBA. Tas sotumo jausmas atpalaidavo. Įdomu, kiek mūsų šalies rinktinė dabar „alkana“? Nuo to daug kas priklauso. Jeigu „alkanas“, bėga daug greičiau.
– Serbas Aleksandras Džordževičius 1995 metų Senojo žemyno pirmenybių finalą Lietuva – Jugoslavija pavadino geriausiu visų laikų. Sutinkate?
– Kad įsimintiniausias man – taip. Įsivaizduokite 20 tūkst. graikų atsistoja ir skanduoja „Lietuva“. Tokio dalyko niekur nebuvo. Ar gera finalo kokybė, negaliu spręsti. A. Džordževičiui tas finalas tikrai buvo geriausias (juokiasi).
– Šįmet du lietuviai žengė platų žingsnį į NBA – Jonas Valančiūnas Naujokų biržoje buvo pašauktas 5-uoju, o Donatas Motiejūnas – 20-uoju. Kokie jų šansai „prasimušti“ už Atlanto?
– Pirmas etapas – pinigai ir visa kita išsisprendė, ir gerai. Kitas etapas – nežinomybė. Ta situacija dabar ne mūsų vaikių naudai. Aišku, yra programos ir visa kita, bet jiems tai laiko išbandymas. Gerai, kad jie lieka Europoje šį sezoną – gaus žaisti, dar įgis patirties. Abu NBA labai tinka pagal žaidimo stilių ir charakterį – nepasipūtę, ant žemės vaikšto, supranta, kad reikia praeiti tuos pragaro vartus. Manau, jie bus geri žaidėjai.
– Tikite, kad jiems NBA neteks sėdėti ant atsarginių suolo? Juk buvo ir nelabai sėkmingų pavyzdžių...
– Martynas Andriuškevičius ir pats supranta, kad per anksti išvyko į NBA. Arvydas Macijauskas į NBA važiavo kaip žvaigždė, o ten reikėjo nuo nulio viską pradėti. Mikroklimatas toje komandoje gal nebuvo pats palankiausias. Jeigu nėra bendros minties ir intereso, sunku. Nepavydžiu ir Dariui Songailai – baisiai nesmagus dalykas sėdėti ant suolo.
