„Kiekviena komanda anksčiau turėjo techniškų žaidėjų iš vidurio saugų, vadinamų technariais. Dabar arti tokių nerasi. Lietuvos čempionate šiandien nėra vidurio saugo, kuris galėtų apsivaryti du tris žmones, atiduoti perdavimą ar smūgiuoti iš 20 metrų“, – portalui balsas.lt teigė Stasys Baranauskas, legendinis „Žalgirio“ futbolininkas, šiuo metu dirbantis Lietuvos rinktinės trenerių štabe.
Nuo 1980 iki 1990 metų tuo metu auksine vadintoje „Žalgirio“ komandoje žaidęs S. Baranauskas specialiame interviu balsas.lt pasakoja apie pagrindinį šių laikų futbolo galvos skausmą – finansus, ko trūksta Lietuvos futbolui, ką anksčiau sugebėdavo vadinamieji technariai ir sutartas rungtynes.
„Mūsų laikų „Žalgiris“ buvo Lietuvos rinktinė. Tai nacionalinė komanda, kuri varžėsi Tarybų Sąjungos pirmenybėse. O čia jau buvo visų respublikų geriausios komandos. Dėl „Žalgirio“ „dirbo“ visa Lietuva. Visi geriausi to laikotarpio žaidėjai buvo „Žalgiryje“. Žinoma, ir kiekvieno svajonė buvo patekti į „Žalgirį“, – tvirtino S. Baranauskas.
– Ar turėjote legionierių iš kitų SSRS respublikų? – paklausėme S. Baranauską.
– Ne. Treneris Benjaminas Zelkevičius buvo labai tvirtas, tikras nacionalistas. Gal per garsiai pasakiau, bet laikėsi požiūrio, kad komandoje žaistų visi lietuviai. Nuo 1980 metų iki 1990 metų, kai pats žaidžiau „Žalgiryje“, nebuvo net minčių ką nors pasikviesti.
– Kaip pasikeitė futbolas nuo tų auksinių „Žalgirio“ laikų?
– Dabar viskas greičiau vyksta. Visi metasi į bėgimo greitį. Paties futbolo kokybė nepasikeitė. Kai mano laikais varžovai atsistodavo gintis – vienas malonumas būdavo žaisti. Tau leidžia kombinuoti, gali improvizuoti, apsivaryti. O dabar čia skaitau po rungtynių – autobusą, garvežį ar ką ten pastatė į vartus. Žiauriai nustebęs – negi iš 20 metrų niekas negali stuktelti? Ar ten neįgalieji žaidžia? Nuo 25 metrų linijos ką nori, tą daryk – mušk į vartus. Pavojingiausios atakos, kurios vyksta kraštais. Dabar sunku atrasti tokį žaidėją, kuris apeitų du ar tris varžovus, atiduotų perdavimą ir įmuštų.
– Legendiniais „Žalgirio“ laikais tokių buvo?
– Pas mus buvo ne vienas žaidėjas, kuris sugebėdavo apeiti baudos aikštelėje du ar tris žmones. Iš atakuojančiųjų buvo Vidmantas Rasiukas, Algis Mackevičius, Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Gintaras Kvitkauskas, Robertas Fridrikas, Sigitas Jakubauskas. Iš principo vieną du žaidėjus visi sugebėdavo „apsivaryti“.
– Tai reiškia, kad anksčiau žaidėjai buvo techniškesni?
– Dabar „Žalgirio“ komandoje išskirčiau Jakubą Wilką. Jis tikrai techniškas žaidėjas. Įvarčius muša. Gali ir po nepatogaus perdavimo pelnyti įvartį. Padaryti šedevrą.
„Žalgiris“ – stipriausia Lietuvos komanda. Šalia niekas net arti nestovi. Nebent, kai atsiverti paraišką, pagal pavardes arti galėtų būti „Trakai“. Žaidimo kokybė... Nėra nugalėtojų mentaliteto. Manau, kad „Žalgirio“ šiandieninis pajėgumas – dėka vykdančiosios direktorės Vilmos Venslovaitienės. Ji tempia komandą. Biudžetą ir tikslus vienintelis iš visų Lietuvos komandų be kniauksėjimų įvardijo „Žalgiris“.
Ir žaidėjams tai turi labai padėti. Visi abejoja, ar komanda turės pinigų. Metai iš metų. Žaidėjai nesijaučia užtikrinti. Prieš sezoną kalbama, kad gal ateis rėmėjai, laukia to ir ano. „Žalgiris“ šį klausimą atsakingai išsprendė ir deklaravo. Vadovybė viską padarė dėl komandos sėkmės.
– Ar jūsų laikais finansų klausimas buvo svarbus?
– Problemų nebuvo jokių. Šiandien futbole pirmas klausimas – finansai. Anais laikais viskas buvo sprendžiama aukščiausiu lygiu. „Žalgirio“ draugija mokėjo – buvo nustatyti oficialūs valstybės atlyginimai. Problemų nebuvo. Tuomet gaudavome butus, mašinas. Dabar ateini į klubą, pasirašai kontraktą ir nežinai, ar klubas vykdys įsipareigojimus. Tuomet klausimų tokių nebuvo. Pakvietė į „Žalgirį“, ir žinai, kad dėl atlyginimo problemų nebus. Dėl to negalima lyginti šiuolaikinio ir anuometinio klubo. Dabar turi finansus, turi klubą. Viskas priklauso nuo vadybininkų ar finansų direktoriaus. Jei jie dirba gerai, klubas turi pinigų ir gerovę.
– Pafantazuokime. Imkime „Žalgirio“ komandas – jūsų geriausių laikų ir dabartinę. Jei jos susikautų aikštėje, kas laimėtų?
– Net neabejoju, kad mūsų komanda laimėtų. Sąjungoje geriausiais metais užėmėme trečią vietą. Tai – pripažinimas. Universiadoje iškovojome pirmą vietą. Tuomet įveikėme Jugoslavijos rinktinę. Tuomet žaidė ir legendinis Draganas Stojkovičius, kurį po metų išrinko geriausiu Europoje žaidėju. Įveikėme juos 1:0. Tuo metu buvo tikrai gera komanda. Mes buvome Lietuvos rinktinė.
– Ko trūksta, kad atsirastų tokių talentų, kuriuos turėjo „Žalgiris“ anuo metu?
– Reikėtų dar ko nors panašaus kaip Kauno futbolo akademija. Pradžioje daug kas pesimistiškai į ją žiūrėjo. Ką ji davė? Lukas Spalvis – Danijoje blizga šiuo metu. Išskirtinis žaidėjas, jaunas, greitai atsiskleidė, muša įvarčius. Gratas Sirgėdas – Europos jaunimo čempionate tapo rezultatyviausiu žaidėju. Artimiausius 50 metų nė viename čempionate nebus lietuvis rezultatyviausias. Gera ateitis. Deimantas Petravičius – bandėme nacionalinėje rinktinėje Moldavijoje ir sužaidė labai gerai.
Artimiausiu metu jų karta duos rezultatą. Taip pat reikėtų paminėti Simoną Stankevičių, Julių Aleksandravičių, Edviną Girdvainį, Dovydą Norvilą, Donatą Kazlauską. Žaidėjų yra. Reikia juos ugdyti. Kai pradėjo akademija duoti rezultatą, vėl pasigirdo, kad nieko gero iš jo. Lygiai taip pat, kai savo laiku mokiausi Panevėžio sporto internate. Tuomet irgi buvo kalbos, kam jo reikia. O kai 1987 metais laimėjome trečią vietą SSRS ir universiadą, gal tik du žmonės „Žalgirio“ komandoje buvo ne iš internato. Tokių dalykų reikia.
– Ar to pakaks, kad Lietuvoje atgimtų futbolas?
– Aišku, reikalingi geri vaikų treneriai. Mano laikais visi treneriai – buvę geri futbolininkai. Ir ne šiaip sau gatvės. Aš pradėjau pas Stasį Stankų – jis viename čempionate buvo rezultatyviausias žaidėjas. Kitas treneris – Algirdas Gruzdas. Ilgametis, vienas iš geresnių Kauno žaidėjų.
Dabar sostinėje ateini į maniežą – ten pusė tų trenerių futbolo nežaidę. Ką jie gali išmokyti? Būtų puiku, kad buvę futbolininkai dirbtų su vaikais. Vaikai imlūs, ką jie išmoksta iki 12–13 metų, tą turi, vėliau tik tobulina. Jei neišmoksta, tai paskui ir sako – „ai, medis...“.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie sutartas rungtynes. Ar tikite, kad Lietuvoje gali būti tokie dalykai?
– Žinau, kad viena komanda – „Žalgiris“ – tikrai tokiuose dalykuose nedalyvauja. Apie sutartas rungtynes gali pasakyti tik žmogus, kuris žino komandos virtuvę. Treniravau Vilniaus REO ekipą. Nebuvo nė vienerių sutartų rungtynių. Taip pasakyti – „ai čia visi tariasi...“ Galima tartis, kai yra dvi gero lygio komandos, kaip Italijoje ar Ispanijoje, ten žaidėjai moka žaisti. Tu sutark, kad pas mus 3:3 sužaistų. Kur garantija, kad įmuš? Pradės į savus vartus mušti? Sunku prognozuoti.
Dabar A lygoje „Dainava“ – paprasčiausia silpna, todėl jai visi muša įvarčius. O kitos komandos – „Trakai“, „Atlantas“, „Banga“ – žaidžia lygiosiomis ir įvarčių nėra daug – 0:0, 1:1. Esant tokioms rungtynėms sunku ką tartis. Mano laikais? Niekad negali sakyti, bet nebuvo totalizatorių, lažybų kontorų, tai nebuvo prasmės tartis. Nebuvo suinteresuotų žmonių. Dabar kas labiausiai suinteresuoti lažybomis? Tie, kas trinasi prie komandų – visokie pseudoagentai. Tikrai ne žaidėjai ir treneriai. Žaidėjai ne to kalibro – žaisti nemoka, o jei pradės apsimesti, tai apskritai nesuprasi, kur atėjai.
