19 metų 209 cm ūgio žalgirietis pirmajame rinktinės sąraše savo pavardės neišvydo, tačiau netrukus sulaukė D. Maskoliūno kvietimo ir galutiniame dvyliktuke pakeitė Panevėžio „Lietkabelio“ aukštaūgį Gytį Masiulį.
M. Blaževčius dėl šios galimybės nedvejojo nė akimirkos – gavęs „Žalgirio“ vadovų sutikimą jis susikrovė daiktus ir išskubėjo į sostinę.
Ir nors šis vidurio puolėjas Lietuvos rinktinėje jau yra debiutavęs anksčiau, šįkart grįžimas į sostinę jam turėjo sukelti dvejopus jausmus – tai pirmas kartas, kai nacionalinei komandai M. Blaževičius atstovaus kaip „Žalgirio“, o ne Vilniaus „Ryto“ žaidėjas.
Vilniuje gimęs ir užaugęs „Ryto“ sistemos auklėtinis šio tarpsezonio metu nustebino visą krepšinio bendruomenę ir pasirašė sutartį su komanda, kurios pavadinimas jo paties aplinkoje visą jaunystę būdavo linksniuojamas dažniau neigiamame, nei teigiamame kontekste – „Žalgiriu“.
Dar būdamas 18 metų M. Blaževičus priėmė drąsų sprendimą ir savo karjerą nusprendė tęsti Kaune. Tokį jaunojo talento sprendimą socialiniuose tinkluose palydėjo šimtai, gal net tūkstančiai skirtingų atsiliepimų – vieni sveikino su žingsniu į priekį, kiti užgauliojo ir grubiai, turbūt visiems laikams, atsuko nugarą.
Neilgai trukus M. Blaževčius LKL čempionate sėkmingai debiutavo „Žalgirio“ komandoje, sulaukė sirgalių ir trenerio Martino Schillerio pagyrų ir jau atrodė, kad tas vasarą priimtas sprendimas – užmarštyje.
Tačiau spalį Vilniuje įvyko pirmasis, labai karštas „Ryto“ ir „Žalgirio“ derbis.
Jo metu, komandoms dar apšilinėjant prieš rungtynes, ištikimiausi sostinės klubo gerbėjai „B tribūna“ buvusiam savo herojui iškėlė milžinišką plakatą su užrašu „Projektas klounas“. Keli „B tribūnos“ sirgaliai, persirengę klouno kostiumais, skandavo „Marek klounas“, taip stengdamiesi sukelti dar didesnę įtampą buvusiam jų komandos žaidėjui.
Vis dėlto, pats M. Blaževčius dėl savo priimto sprendimo toli gražu nesigaili – jis dabar laisvai vardina buvimo naujoje komandoje pliusus, drąsiai kalba apie aukštesnį lygį, kone tobulas sąlygas ir, svarbiausia, nors ir yra labai jaunas, jis jau dabar puikiai supranta, kad tokios patirtys krepšininkus užgrūdina.
O pašaipų kupinos sirgalių skanduotės, pasak paties vidurio puolėjo, yra neatsiejama profesionalų karjeros dalis.
„Viską prisimenu. Nelabai stengiausi kreipti į tai dėmesį, žinojau, kad taip bus. Tai yra sportas, o aukščiausiame lygyje sporte negali būti nei silpnų nervų, nei silpnų žmonių“, – tv3.lt sakė Vilniaus atrankos „burbule“ įsikūręs M. Blaževičius.
Lietuvos rinktinės dvikovas prieš Danijos ir Belgijos nacionalines komandas tiesiogiai stebėkite TV3 televizijoje ir naujos kartos televizijoje Go3.lt.
Plačiau apie M. Blaževičių Lietuvos rinktinėje, darbą „Žalgirio“ komandoje, „B tribūnos“ plakatą ir NBA svajonę – interviu:
Marekai, visų pirma, kaip sureagavai sulaukęs D. Maskoliūno kvietimo į rinktinę?
Iš pradžių klubas apie tai sužinojo. Pakalbėjome su klubo vadovais, pasakiau jiems savo nuomonę, pasakiau, kad labai noriu ten vykti. Jie buvo už, jie sutiko. Visi norėjome, kad įgaučiau tokios patirties. Nebuvo jokių ginčų, lengvai išleido. Buvau labai laimingas ir patenkintas, nes tokią galimybę reikia branginti – aš juk noriu žaisti už Lietuvą.
Pabandyk save prisiminti kaip vaiką. Ar jau dabar galėtum pasakyti, kad svajonės pildosi?
Kai buvau mažas, galbūt daug nefantazavau apie rinktinę. Dabar taip tiesiog klostosi karjera, esu laimingas. Aišku, reikia įvertinti ir tai, kad tai nėra oficiali rinktinė – kai pateksiu į Europos ar pasaulio čempionatui suburtą sudėtį, tada turbūt susimąstysiu, kad tai tikras svajonės išsipildymas. Bet ir dabar esu labai patenkintas, nors ir stengiuosi daug apie tai negalvoti, natūralu, kad man tai malonus įvertinimas.
Kaip atrodo jūsų sąlygos Vilniaus „burbule“, kas palieka didžiausią įspūdį?
Kiekviename aukšte įsikūrė skirtingos rinktinės, tas atrodo smagiai. Išėjus iš lifto iškart pamatai televizorių ir „Playstation“ konsolę, tas irgi smagu. Yra daug sulčių, arbatos, na, ko tik nori. Valgome viską savo kambariuose – stengiamės vengti nereikalingų kontaktų. Aišku, visi su kaukėmis, tas irgi atrodo įdomiai. Bendrai tai nauja patirtis, jokių neigiamų dalykų nematau, viskas gerai suorganizuota, o kalbant bendrai, tai tiesiog yra gera idėja.
„Žalgirio“ sezonas ilgas, rungtynes žaidžiate kone kas tris dienas. Stipriai skiriasi klubo ir rinktinės treniruočių tempas. Ar jaučiasi būnant rinktinėje tas maksimalus visų susitelkimas vienam tikslui?
Tikrai tas yra. Man asmeniškai tai yra pirmas toks kartas, kai taip greitai reikia susiruošti rinktinės stovyklai. Jaučiasi, kad visi turime vieną ir tą patį tikslą – laimėti už Lietuvą, iškovoti Lietuvai kelialapį į Europos čempionatą. Susitelkimas didelis, tas bendrumo jausmas tikrai gana didelis.
Šioje rinktinėje esi vienas iš keturių centrų. Visi esate jauni, amžiaus vidurkis maždaug 22 metai. Turbūt nemažai išmoksite vienas iš kito?
Aš tą amžiaus vidurkį numušu (juokiasi). Bendrai tai yra labai smagu susitikti su buvusiais komandos draugais, galbūt ir su būsimais – niekada negali žinoti. Kiekvienas čia atvykome įgauti patirties. Nesvarbu, kokio amžiaus esame, jei kažkuris gali bent kažką naudingo pasakyti, klausysime, stengsimės viską iš to pasiimti. Centro pozicijoje gal ir nėra labai patyrusių žaidėjų, bet turime juk Kalnietį, Kuzminską, Girdžiūną... Yra žaidėjų, kurie tikrai jau spėjo sukaupti daug patirties ir ja galės pasidalinti. O mes, jaunesni, imsime viską, ką gausime.
O nėra sunku psichologiškai būti vienu jauniausių rinktinėje ir suprasti, kad visi kiti – vyresni?
Kai pirmą kartą atvykau į rinktinę, vasarą, tai nebuvo jokių pašaipų ir juokelių. Nei man, nei Jokubaičiui, nei kitiems jauniems žaidėjams. Dabar irgi nieko panašaus. Net nežinau, galbūt čia anksčiau taip būdavo, dabar gal ramiau. Arba, gali būti, kad tie juokeliai suaštrėja kai reikia patekti į Europos ar pasaulio čempionato dvyliktuką, tada jau viskas kiek rimčiau. Bet šiaip, visi susitelkę darbui ir kažko tokio, kad esi jaunesnis ir dėl to esi kitoks, tikrai nesijaučia.
Kokio vaidmens pats tikiesi šioje rinktinėje, ką iš šio atrankos ciklo labiausiai norėtum pasiimti sau?
Kokį vaidmenį man treneris duos, tokiu ir būsiu patenkintas. Negaliu rodyti nepasitenkinimo dėl vaidmens rinktinėje – vien čia būti yra solidus įvertinimas. Aš per treniruotes nebent minimaliai daugiau minučių galiu išsikovoti. Aš ir taip esu dėkingas, kad mane pakvietė, parodė pasitikėjimą, stengsiuosi visa tai pateisinti, įrodyti vertę treniruotėse. Nieko čia stebuklingo, viskas paprasta – visų pirma tai man, kaip žaidėjui, tai yra labai, labai naudingas laikas, o kiek gausiu minučių ar kokį vaidmenį atliksiu, čia jau trenerio pasirinkimas, kurį aš gerbsiu bet kokiu atveju.
Kaip tavo akimis atrodė debiutas „Žalgiryje“ ir kokį įspūdį palieka pirmieji keturi mėnesiai Kaune?
Debiutą „Žalgiryje“ atsimenu labai maloniai – jautėsi, kad visi priėmė šiltai ir palaikė. O visa kita tai tiesiog yra aukščiausia klasė. Kalbant apie žaidėjų paruošimą, tiek individualų, tiek komandinį, tai yra kitas lygis. Esu laimingas, kad galiu dirbti Kaune su geriausiais treneriais ir ruoštis aukščiausiam lygiui. Čia turi visas galimybes prisižiūrėti savo kūną. Arenoje turime pirtį, džekuzį, šaltą vonelę. Tu čia turi viską tam, kad palaikytum savo kūną labai geroje formoje, kad jį tobulintum. Jei čia būdamas sau nepasiimi nieko, tai turbūt problema yra tavyje. Kiekvieną dieną stengiuosi pasiimti kuo daugiau, dirbame su treneriais ir, manau, judame gera linkme.
Turbūt prisimeni tą pirmąjį derbį Vilniuje. Sostinės sirgaliai tavo adresu iškėlė didelį plakatą. Kaip reagavai į tokį sutikimą, koks tai jausmas?
Viską prisimenu. Nelabai stengiausi kreipti į tai dėmesį, žinojau, kad taip bus. Tai yra sportas, o aukščiausiame lygyje sporte negali būti nei silpnų nervų, nei silpnų žmonių. Manau, kad man tai padeda kilti į viršų. Daug negalvoju, ką jie ten darė, ką jie ten sakė. Išėjau iš ten, esu aukštesniame lygyje, dirbu su geresnėmis sąlygomis, tai nei šilta, nei šalta – tai yra praeitis ir viskas. Nenoriu grįžti į praeitį ir kažko įžeidinėti. Galbūt jie laiko kažkokį pyktį, bet aš iš ten jau išėjau, esu dėkingas už viską, ką jie man davė. Tai yra mano gyvenimo, mano, kaip krepšininko, istorijos dalis – visada atsiminsiu, iš kur aš kilau. Bet tai yra praeitis, todėl daug kalbėti apie ją neverta – man jau nerūpi ką jie galvoja, ką jie daro. Esu susitelkęs tolimesniam darbui, kaip ir dabar, štai esu rinktinėje, po to grįšiu treniruotis su „Žalgiriu“, stengsiuosi tobulėti, kasdien būti geresnis nei vakar. Jei nuolat apie tai galvočiau, tai nemanau, kad man būtų labai gerai. Galėčiau graužti save, išgyventi, bet man tikrai nuoširdžiai nerūpi.
Tai tokie dalykai neišgąsdina, o kaip tik – motyvuoja?
Tai yra krepšininko karjeros dalis. Tai yra papildoma motyvacija, tokie dalykai tave išlaiko pasitempusį, ta sveika įtampa yra gerai. Sakyčiau, kad net ir tokie sirgalių gestai yra tik į naudą, jei visa tai priimi kaip motyvaciją sau pačiam.
Trumpai pakalbėkime apie M. Schillerį. Palygink jį su kitais tavo karjeros treneriais – koks tai žmogus?
Tikrai kitoks treneris, nei visi kiti treneriai, su kuriais man teko dirbti. Išsiskiria savo ramybe, visada stengiasi ramiai išaiškinti, nerėkti. Nors jau buvo keli atvejai, kai pratrūko – tiesa, tai irgi yra labai gerai, reikia rasti tą aukso viduriuką, žaidėjams tai į naudą. Jis turi puikius komunikacijos įgūdžius, žino, kaip bendrauti. Bendrai darbas su juo yra įdomus, stengiuosi iš jo pasiimti kuo daugiau. Treneris dirbęs JAV, žino, kaip ten patekti, todėl reikia iš jo išgirsti ir pasiimti viską, ką įmanoma.
Neseniai atsiėmei savo paraišką NBA naujokų biržoje. Ką tai reiškia? Ruošiesi kitiems metams?
Nežinau, pažiūrėsime. Bus matyt, laikas parodys.
