Mūsiškiai tikrai nėra futsalo galiūnai – pasauliniame reitinge iš visų čempionato dalyvių rikiuojasi paskutiniai. Tai, turbūt, viena priežasčių, kodėl šiai dienai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje matome prastą lankomumą.
Rinktinė savo sudėtyje turi vos vieną užsienyje žaidžiantį žmogų – Lauryną Glinskį („Manchester Futsal Club“). Visi kiti žaidėjai priklauso vietinių pirmenybių lyderiams – Kauno „Žalgiriui“ arba Jonavos „Vikingams“.
Skambesnis rezultatas, patekimas į atkrintamąsias neišvengiamai pakeltų ir susidomėjimą šiuo turnyru. Nors tai kol kas sekėsi nelabai sėkmingai (1:2 prieš Venesuelą, 0:3 prieš Kazachstaną), bet viltis patekti į aštuntfinalį lieka gyva.
Lietuviai šeštadienį susidurs su Kosta Rikos rinktine. Pergalė leistų pakilti į trečiąją vietą A grupėje, o tada reikėtų žvalgytis į kitas arenas – į kitą etapą keliaus keturios iš šešių trečiąsias vietas užėmusių ekipų.
Metams nukeltas renginys yra visai kitoks lietuviams. Ketverius metus rinktinę treniruoja tas pats žmogus, surinkti žmonės buvo kryptingai ruošiami būtent šiam čempionatui. LFF žaidėjams suteikė stipendijas, rado pajėgių varžovų užsienyje draugiškoms rungtynėms.
Visai federacijai ir rinktinei šis kelių metų laikotarpis taip pat buvo savotiška pažintis su pasauliniu salės futbolu. Kas ten žino, kada kitą kartą Lietuva galės priimti FIFA rengiamą turnyrą?
Savo unikalia patirtimi dalinosi Genaras Samsonik – 20-metis Jonavos „Vikingų“ žaidėjas. Dar prieš metus jis išvis negalvojo atsidurti pasaulio čempionate, bet „Bangos“ akademijos auklėtinis spėjo išsilaižyti jį kamavusias traumas.
Futbolininkas profesionaliai žaidžia dar trumpai, bet turėjo sąlytį su lauko futbolu jam gerai pažįstamoje Gargždų „Bangoje“. 2018 metais Lietuvos I lygoje jis sužaidė 22 rungtynes ir pelnė 5 įvarčius.
Portale tv3.lt – atviras pokalbis su rinktinės žaidėju Genaru Samsonik apie pasiruošimą šioms pirmenybėms, suteiktas sąlygas, palyginimus su lauko futbolu, trenerį Jevgenijų Ryvkiną.
Kaip įvardintumėte atmosferą, kuri gaubia šį čempionatą? Kada pajutote, kad futsalo pirmenybės prasidėjo?
Turbūt pats pirmas momentas, kai supratau, kad kelio atgal nebėra, tai atvažiavus į viešbutį Birštone. Matai, kad stovi autobusai, komandos vaikšto po teritoriją ir supranti, kad jau viskas.
Ar tuo momentu atsirado minimalus jaudulys?
Jaudulį jaučiau iki pirmų rungtynių. Gal dar stovėdamas tunelyje prieš rungtynes. Tik žengus ant parketo viskas dingsta – susikoncentruoji į rungtynes, išgirsti savo šalies himną ir eini kovoti.
Futsalo pirmenybės buvo nukeltos metams. Ar tai labiau išėjo į naudą ar ne?
Man vienareikšmiškai ši pertrauka išėjo į naudą, nes prieš metus turėjau rimtą traumą. Dar prieš pusę metų nelabai galėjau svajoti apie jokį pasaulį čempionatą.
Visai komandai tie metai irgi buvo į naudą. Pavyko susiorganizuoti labai stiprių varžovų draugiškoms rungtynėms. Tas pats turnyras Tailande, kuris visiems davė begalę patirties, žaidėme su stipriausiomis pasaulio komandomis.
Taip pat, į komandą atėjo fizinio rengimo treneris. Tai tikrai išėjo į naudą ir tapome profesionalesne komanda.
Ar LFF finansinės paskatos, suteiktos sąlygos buvo maksimalios?
Aš manau, kad viskas buvo įgyvendinta. Kiekvienas buvome maksimaliai motyvuoti – jei kažko trūktų, gal jaustumėmės kažko negavę, gal ta motyvacija ir būtų mažesnė.
Prisiminus 2011 Europos krepšinio čempionatą, buvo nepiktų skundų iš Lietuvos krepšininkų, kad „kvapelis“ ne toks į kambarį patenka. Ar jaučiasi šiame čempionate lygybė sąlygų klausimu?
Kiek aš matau gyvenimą su kitomis komandomis, sąlygos yra vienodos. Visi turi tuos pačius dalykus, valgo daugmaž tą patį maistą. Nesupraskite neteisingai, į kitų lėkštės tikrai nežiūrime (juokiasi).
Žinoma, būnant Tailande pajautėme kultūrų skirtumus ir prašėme šiek tiek koreguoti meniu pagal mūsų poreikius. Manau, kad ir Lietuvoje komandos, jei kažko trūktų, galėtų drąsiai prašyti kažko išskirtinio.
Dėl situacijų kituose miestuose sunku kalbėti, bet Kauno grupių komandos turi lygias sąlygas.
Rinktinės pagrindą sudaro Kauno „Žalgirio“ ir Jonavos „Vikingų“ žaidėjai. Ar susižaidimas juntamas ir čempionate? Lauko futbole iš skirtingų komandų juk susirenka labai daug žaidėjų...
Faktas, kad su savimi mes atsinešame susižaidimą ir vienas kito supratimą. Aišku, truputį salės futbolas skiriasi nuo lauko.
Mes žaidžiame ketvertais, didžioji dalis ketverto yra iš vieno arba kito klubo. Žaidžiame tarpusavyje jau virš metų. Tikrai lengviau įlieti vieną naują žaidėją į ketvertą nei į vienuoliktuką.
Jūs pats žaidėte lauko futbolą ir turėjote tranziciją į salės futbolą. Kas yra sunkiausia šiame perėjimo laikotarpyje?
Man labiausiai trūko pasitikėjimo savimi. Lauko futbole gal priėmiau ne tas pamokas ir atėjęs į salės futbolo supratau, kad neturiu tinkamo pasitikėjimo savimi, mentaliteto, kad galiu žaisti su kamuoliu ir nebijoti tai daryti.
Lauko futbole vis prašoma išsaugoti kamuolį, žaisti be klaidų. Salės futbole faktas, kad negali klysti, bet skatinama palaikyti kamuolį, greičiau priimti sprendimus, kartais nestandartinius.
Kyla filosofinis klausimas – gal vertėtų iš salės futbolo atvesti žmones į lauko futbolą? Kai kurie čia naudojami elementai yra labai reikalingi šiomis dienomis.
Yra pakankamai daug pavyzdžių, kad kai kurios šalys iš salės futbolo perkelia žmones į lauko futbolą. Vis tik visa mūsų futbolininkų ugdymo piramidė yra verta peržiūrėjimo.
Jei nuspręsime, kad reikia perkelinėti žaidėjus iš ten į ten, nieko gero neduos. Reikia viską sudėlioti nuosekliai ir turėti kažkokį tikslą.
Pakalbėkime apie tam tikrą egzotiką, su kuria susiduria salės futbolo komandos. Transliacijų kiekis yra nedidelis, tad kaip sekasi atlikti kitų komandų analizę?
Tikrai pasitaiko varžovų, kur randi jų rungtynių įvykusių tik prieš du metus. Ši sporto šaka dar tik įgauna pagreitį ir yra tam tikrų spragų.
Prieš tokius čempionatus susirenka stipriausios pasaulio komandos. Jos tikrai turi savo vaizdo įrašus, žaidžia aukščiausio lygio rungtynes, net gali išrinkti žaidėjus po vieną. Tai gal labiau pasireiškia žaidžiant draugiškas rungtynes, kur egzotikos yra daugiau.
Treneris Jevgenijus Ryvkinas rinktinei vadovauja jau ketverius metus. Pats su juo dirbate dar neilgai, tačiau tas pastovumas, nuoseklumas šiai dienai yra svarbus?
Tikrai jaučiasi nuoseklumas. Dirbame viena kryptimi visus tuos metus ir prieš pat pabaigą galime susikoncetruoti ir matyti tikslą prieš akis.
Visiems čia esantiems žaidėjams tai yra svarbu. Juk matome ir lauko futbole, kad nėra į naudą, kai treneris keičiasi dažnai.
Pastumiant į šoną taktinius momentus, koks J. Ryvkinas yra psichologas? Kuom tai labiausiai pasireiškia?
Manau, kad treneris labai daug dėmesio skiria psichologiniam nuteikimui. Treneris tiesiog labai gerai pažįsta kiekvieną žaidėją ir žino, ką pasakyti ar kaip tik nesakyti.