Kartu su didžiausia Lietuvoje TV3 žurnalistų ir kūrybinės grupės komanda į Kiniją ilgam skrydžiui pakilęs komentatorius pripažįsta – nekantrauti tikrai yra ko, darbų čempionato metu tikrai netruks, bet visa tai visų pirma telpa žodyje „aistra“.
Trečius metus televizijoje ir komentavime aukščiausiu lygmeniu skaičiuojančiam Ryčiui ši patirtis, nors ir yra labai artima, tačiau išskirtinė.
„2017-ųjų Europos krepšinio čempionatas buvo pirmoji tokio pobūdžio patirtis, bet pasaulio taurė šiuo metu yra didesnis reikalas. Galiu drąsiai sakyti, kad šitas čempionatas man pačiam yra vienas iš rimtesnių karjeros įvykių, kuriuos galiu užsibrėžti ir pasakyti: „įvykdžiau“, – kukliai šypsosi komentatorius.
Jokia paslaptis, kad pasaulio čempionatas, kuriame dėl medalių varžosi ir Lietuva, yra sunkiai nusakomos svarbos įvykis visai mūsų šaliai.
Primename, kad tiesiogines transliacijas pirmenybių metu galėsite stebėti portale tv3.lt! Taip pat rungtynes transliuos TV3, TV6 ir TVPlay Sports kanalai.
Kasdien augantis susidomėjimas ir „ant akių“ iššokęs transliacijų žiūrimumas, kaip sako pats R. Vyšniauskas, suteikia dvejopus jausmus: tai ir pripažinimas, ir milžiniška atsakomybė.
O apie žodį „atsakomybė“ Rytis tikrai turi ką papasakoti – jei mažiau žiūrimų rungtynių metu padarytos klaidos žiūrovas gali ir nepastebėti, tai pasaulio čempionato metu net minimali klaidelė sulauks atgarsio tiek socialiniuose tinkluose, tiek, tikėtina, gatvėje ar parduotuvėje.
„Tai žinoma“, – juokdamasis į klausimą „ar sulauki kritikos?“ atsako komentatorius.
Pavyzdžių, kuomet į komentatoriaus darbą įsilieja ir paprastas žiūrovas – aibė.
„Kartais žmonės pasiduoda emocijoms. Kai jų mylimai komandai nesiseka, tai ir teisėjai blogi, ir komentatoriai. Bet būna ir konstruktyvios kritikos, ją tikrai matau, ją ir gaunu, ir priėmu. Nutinka visko, todėl jei pasakai faktinę klaidą ir tave pataiso, gali būti tik dėkingas.
Bet yra ir tos kritikos, kur tiesiog kažkas kažkam nepatinka. Vienas gali sakyti, kad nepakankamai emocingai komentuoji, kitas gali kaip tik sakyti, kad viskas super.
Gaunu visokių žinučių, kur tikrai pagiria, paskatina, bet gaunu ir atvirkštinių variantų, kur tikrai nėra malonu. Vis tik, turi turėti saviironijos, todėl labai į galvą to neimu. Dirbdamas komentatoriumi turi balansuoti per vidurį“, – darbo užkulisius komentuoja R. Vyšniauskas.
Ryti, šios pirmenybės tau – darbas. O kokios emocijos užplūsta belaukiant pradžios?
Visuomet į tai žiūriu kaip į didelę savo aistrą, į tai žiūriu visų pirma kaip didelis krepšinio gerbėjas. Jau daugiau kaip dvidešimt metų tas vasaras panašiai leidžiu, su krepšiniu, kai jis vyksta. Tai juk didelė šventė, kurioje pagal galimybes suvažiuoja ryškiausios žvaigždės. Dar džiugiau, kad turime ir Lietuvą pirmenybėse.
Ne paslaptis, kad krepšinis Lietuvoje žiūrimas labai gausiai. Dar vis laikai tai iššūkiu? Kiekviena transliacija yra iššūkis, tiesioginis eteris yra iššūkis. Reikia suprasti, kad transliacijos žiūrimumai skiriasi, dabar žinai, kad turi realiai visus žiūrovus, grubiai sakant komentuoji visai Lietuvai. Tai man tarsi pripažinimas, tačiau kartu ir didelė atsakomybė. Jei prastai atliksi savo darbą, tauta tau greitai leis tai sužinoti. Čia nesinori klaidų.
Sulauki ir kritikos?
Tai aišku (juokiasi).
O kokia ta lietuviška sporto auditorija? Turbūt jau spėjai pastebėti...
Aš skirstau auditoriją į tris sluoksnius.
Trečias sluoksnis yra žmonės, žiūrintys tam tikrą konkretų renginį, tačiau jų gyvenime sportas didelės dalies neužima. Jie iš komentatoriaus tikisi daug informacijos, tiek apie varžovą, tiek apie, pavyzdžiui, mūsų žaidėjus.
Antras sluoksnis yra tas vidutinis sluoksnis, kurie pakankamai domisi, seka ir žino, bet tuo pačiu iš komentatoriaus irgi tikisi kažko įdomaus.
Pirmas sluoksnis yra treneriai, patys krepšininkai, sporto žmonės, kuriems pagalbos nereikia, bet reikia komentuojant jiems pernelyg netrukdyti.
Norėčiau vadinti tave ne tik imliu, bet ir patyrusiu komentatoriumi...
Ne, nesutinku. Televizijoje atsidūriau 2016-aisiais, todėl patyrusiu komentatoriumi savęs tikrai negaliu vadinti. Aš esu dar vis jaunas, vis dar turiu ko išmokti, dabar laikai, kai yra lengviau tobulėti. Kolegoms buvo žymiai sunkiau. Dabar traukti informaciją ir ją imti į save tereikia noro.
O iš kur visos tavo žinios?
Aš žiūriu labai labai daug rungtynių. Tiek futbolo, tiek krepšinio. Galbūt mažiau skaitau, bet daugiau pamatau. Taip ir sukasi viskas, žiūri, matai, kaip dirba užsienio kolegos, matai, kaip sekasi tam tikriems žaidėjams. Tai aistra, kaip jau ir sakiau.
Tai koks gi turi būti tas tikras lietuviškas komentatorius?
Komentatorių nėra daug Lietuvoje, bet jie visi su savo specifinėmis savybėmis. Nėra bendro bruožo. Aš pats galvoju, kad žmogus komentuojant turi būti savimi. Stengiuosi taip ir komentuoti, dirbtinai nerėksiu, jei epizodas emocijų nesukėlė. Labai sunku pasakyti, kad būtent to, ar būtent ano žmogui reikia. Aš komentuoju gan santūriai, bet reaguoju į įvykius. Reikia natūralumo.
Komentuojamų rungtynių per metus ko gero net nesuskaičiuotum. Kaip perteikti emociją, jei konkreti dvikova ir paties nesužavi?
Nereikia žiūrovo papirkinėti dirbtinumu. Nereikia perspausti, bet turi rodyti, kad tau pačiam įdomu. Jei komentatoriui pačios rungtynės neįdomios, žiūrovas tą jaučia. Žiūrovas iš esmės jaučia viską, ką jaučia ir komentatorius.
Pasitaiko visko, ilgo sezono metu komentuoji daug įvariausių rungtynių. Tikrai būna rungtynės, kuriose ir pats didelio žavesio nematau, bet vis tiek bandau nevaidinti per daug. Jei matau, kad žaidžia blogą krepšinį, jei matau, kad rungtynės nieko nelemia, aš ko gero tą ir pasakysiu, kad krepšinio turinys yra nuviliantis, norėtųsi iš komandų kažko daugiau.
Ar dar būna jauduliuko?
Įpratau komentuoti Kauno „Žalgirį“ ir suprantu, kokio tai dydžio renginys. Tiesą sakant, kai užsidedi ausines, tai nebegalvoji, ar tave žiūri penki milijonai, ar du tūkstančiai. Dirbi ir stengiesi padaryti geriausiai.
Kiek skiriasi komentavimas iš arenos ir iš „budelės“ Vilniuje?
Vienareikšmiškai komentavimas iš įvykio vietos yra geresnis, kokybiškesnis. Tu esi pats įvykio dalis, matai, kokia atmosfera, kokia emocija. Tiesa, labai priklauso, kurioje vietoje yra komentatoriams skirta vieta. Būna visko. Manau didžiulė privilegija būti vietoje. Jei komentatorius yra vietoje, žiūrovas gauna platesnį spektrą, tai jaučiasi, tikrai.
Kita stotelė – Kinija. Kaip atrodys tavo dienos?
Kinija man absoliučiai nauja kultūrinė patirtis, nekantrauju. Kita vertus, iš šono gali atrodyti, kad išskrenda komentatorius ir ten vakaros, smagiai leis laiką, bet iš esmės viskas ten sukasi aplink darbą. Ten gyveni krepšiniu, laiko pramogoms nelieka. Iš esmės tai viešbutis-arena-viešbutis.
Kokia tavo nuomonė apie pačių pirmenybių rengimą Kinijoje?
Manau, kad kinai eis į arenas, eis žiūrėti į tas figūras, kurias jie mato per televizorių, mato juos iš NBA. Net ir Jono Valančiūno su Domantu Saboniu eis žiūrėti, tikrai. Jiems krepšinis įdomus, ypač dabar, kai Kinijoje matomas tas savotiškas krepšinio burbulas.
JAV rinktinė šiemet kaip niekad kitokia. Ar tai vis dar favoritai?
Aišku, kad jie dabar atrodo labiau kaip žemės planetos komanda. Pastaraisiais metais, kai atvažiuoja visi TOP žaidėjai, tai nebėra normali komanda. Tai komanda, kuri sukuria gerą reginį, bet nesukuria jokių šansų kitiems. Dabar, matant konkurentus (Serbiją, Prancūziją, Graikiją ir netgi mus) ir žinant, kad JAV užtenka nugalėti vieną kartą, manau, kad yra daugiau šansų ir daugiau intrigos. Tiesa, favoritų etiketės nuo JAV rinktinės tikrai nenumetu. Jie ir yra favoritai, kitaip negali būti. Kaip ten bebūtų, JAV dvyliktukas labiausiai perpildytas talento.
Pažvelkime į lietuvių, H grupę. Kas mums turėtų būti varžovas numeris vienas?
Vienareikškmiškai australai. Tai žaidėjai, kurie jau pakankamai nuveikę ir pakankamai padarę. Lietuviai neturėtų būti pamiršę Rio olimpinių žaidynių, neturėtų būti pamiršę Patty Millso, Andrew Boguto ir kitų. Tai komanda kuri primena lietuvius, nes viduje yra puikus mikroklimatas. Tai kovinga komanda, kur vieni už kitus aukščiau nešoka. Visi siekia bendro tikslo.
Kanada nebus jau tokia siaubinga komanda, kurią galima įsivaizduoti. Ne visi ir sutiko atvažiuoti, bet, žinoma, tai bus galingas varžovas. Tiesa, mes su Domantu ir Jonu priekinėje linijoje neatrodome silpnesni, ko gero, net ir stipresni atrodome.
Tai bus viena įdomiausių grupių?
Be abejo, tai nesėkmingi burtai, tai sunki grupė. Bet tuo pačiu aš manau, kad mes žaisime su savo lygio komandomis, kurias tikrai galime įveikti. Man patinka ši situacija, nes turnyras Lietuvai prasidės nuo pat pirmos dienos. Kiekvienos rungtynės bus tarsi ketvirtfinalis, nebus kada įsibėgėti. Nuo pat pirmos dienos tau prasideda finalai, žiauriai laukiu, žiauriai įdomu. Norisi tikėti, kad pavyks tą grupių etapą įveikti.
Noriu pabrėžti, kad jei net ir grupių etapo neįveiksime, tai turnyras mums nesibaigs. Lietuviai tęs kovas dėl vietos olimpinėse, todėl tų rungtynių nepritrūks. Ne visi tai žino, ne visi ir sureikšmina, bet pirmenybės nėra tik grupių etapas.
Kiek pats sutinki su nuomone, kad tai – Valančiūno ir Sabonio rinktinė?
Daug pastatyta ant to. Nematau nieko blogo, kad tai Valančiūno ir Sabonio rinktinė. Patys krepšininkai to tikrai nemato, kaip problemos. Mes turime tokią stiprybę, tokius du bokštus, ir žaidimas suksis aplink juos. Treneris žino ką daryti. Tikiu, kad bus gerai. Tai tik privalumas, kad turime žmones, į kuriuos krypsta žvilgsniai.
Neturiu absoliučiai jokių abejonių dėl Jono galimybių. Spaudimas, įtampa, nieko panašaus. Jonas yra žiauriai kietas bičas ir tokie dalykai jo tikrai neveikia. Juk tiek jis, tiek Domantas, kasdien dirba pačiame aukščiausiame lygyje. Varžovų jie nebijo, tegu varžovai bijo jų. Matau komandų, kuriose situacija kur kas sunkesnė. Kur visa komanda priklausoma nuo vieno žaidėjo tiek, kad net baisu pagalvoti.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės darbuose bei čempionate.
