Du kartus nugalėjusi vėžį, išgyvenusi dvi pasaulines pandemijas ir gazuotus gaiviuosius gėrimus ypatingai mėgstanti Kane Tanaka turėjo perimti liepsną, jai keliaujant pro Šimos miestą, moters gimtojoje Fukuokos prefektūroje.
Nors buvo planuota, kad maždaug 100 m ilgio atkarpą moteris įveiks jos artimųjų stumiamame vežimėlyje, superšimtmetė (taip yra vadinami žmonės, sulaukę 110 metų) K. Tanaka buvo užsispyrusi paskutiniuosius žingsnius žengti pati ir taip perduoti ugnį kitam bėgikui.
K. Tanaka „CNN“ pasakojo, kad ji šiam renginiui netgi turėjo naują sportinių batelių porą, kurią sausio mėnesį, švenčiant senolės gimtadienį, padovanojo jos šeima.
„Yra nuostabu, kad sulaukusi tokio amžiaus ji vis dar gali turėti aktyvų gyvenimo būdą. Mes norime, kad tai pamatę žmonės pasijaustų įkvėpti ir nustotų laikyti amžių kliūtimi“, – sakė moters anūkas Eiji Tanaka, kuriam jau virš 60.
Ankstesni seniausi olimpinės ugnies nešėjai rekordininkai buvo Aida Gemanque iš Brazilijos, kuri 2016 m., būdama 106-erių, uždegė Rio olimpinių žaidynių deglą, ir stalo tenisininkas Aleksandras Kaptarenko, su liepsa bėgęs 2014 m. Sočio žiemos žaidynėse, kai jam buvo 101-eri.
Superšimtmetės gyvenimas
K. Tanaka gimė 1903 m. Tais pačiais metais aviacijos pradininkai Oriville‘as ir Wilburas Wrightai pirmą kartą atliko sėkmingą skrydį varikliu varomu lėktuvu.
Ji su ryžių parduotuvės savininku, su kuriuo susituokė būdama 19-os, susilaukė keturių vaikų. Šioje parduotuvėje ji savo darbą baigė tik sulaukusi 103-ejų. Ji turi penkis anūkus ir aštuonis proanūkius.
Ji išgyveno du pasaulinius karus ir 1918-ųjų ispaniškojo gripo pandemiją, tačiau kaip sako jos anūkas Eiji: „Nepamenu, kad ji daug kalbėtų apie praeitį, ji visuomet mąsto apie tai, kas dar laukia. Jai patinka gyventi dabar.“
Ji gimė panašiu metu kaip ir šiuolaikinės olimpinės žaidynės, prasidėjusios 1896 m.
Paskutinį kartą Tokijuje olimpinės žaidynės įvyko 1964 m. Tada K. Tanakai buvo 61-eri. Įskaičiuojant tiek vasaros, tik žiemos olimpines žaidynes, šių metų olimpiada bus 49-oji per jos gyvenimą.
Dabar K. Tanaka gyvena slaugos namuose, kur ji paprastai atsibunda 6 valandą ryto ir dažnai žaidžia jai patinkantį strateginį stalo žaidimą – „Othello“. Senolės šeima, net 18 mėnesių negalėjusi jos aplankyti dėl koronaviruso pandemijos, pasakojo, kad smalsumas ir matematinių užduočių sprendimas yra jos aštraus proto ir sveiko kūno išsaugojimo paslaptis.
Tačiau K. Tanaka nėra vienintelė Japonijos šimtametė.
Remiantis šalies sveikatos, darbo ir gerovės ministerijos duomenimis, pernai, pirmą kartą istorijoje, Japonijoje gyveno net 80 000 šimtamečių. Šimtamečių skaičius šalyje auga jau 50 metų iš eilės.
2020 m. vienas iš 1 565 žmonių Japonijoje buvo vyresnis nei 100 metų. Daugiau kaip 88 proc. jų yra moterys.
Kaip teigiama pernai valstybės išleistuose pranešimuose, vidutinė moters gyvenimo trukmė Japonijoje yra 87,45 m., o vyrų – 81,4 m.
2019 m. „Guiness“ rekordų knyga pripažino K. Tanaka seniausiu žmogumi pasaulyje. Tačiau dabar ji sieks naujo rekordo – ji nori tapti ilgiausiai gyvenusiu žmogumi. Kol kas šis titulas priklauso moteriai iš Prancūzijos, kuri mirė sulaukusi 122-ejų.
„Ji sakė, kad nori pagerinti šį rekordą“, – sakė moters anūkas.
Sujungti kartas
K. Tanaka šeima sakė, kad ji liepsnos perėmimui nesitreniravo, tačiau džiaugėsi, kad galės tapti olimpinių žaidynių dalimi.
„Jai visuomet patikdavo šventės“, – pasidalino moters anūkas.
Tačiau jis perspėjo, kad moters dalyvavimas gegužę vykusiame olimpinės ugnies perdavime – kurį rėmė viena Japonijos gyvybės draudimo kompanija – būtų priklausęs nuo jos savijautos ir oro sąlygų.
Dėl pandemijos atidėtas „Tokyo 2020“ olimpinės ugnies perdavimas prasidėjo Fukušimos prefektūroje kovo 25 dieną. Tuomet dalyviai turėjo laikytis daugybės taisyklių, siekiant sumažinti koronaviruso riziką.
Deglas pirmiausia apkeliavo regionus, kurie buvo labiausiai paveikti 2011 m. įvykusio Tohoku žemės drebėjimo ir cunamio. Taip buvo paminėtos 10-osios katastrofos metinės. Tuomet, kaip skelbė žaidynių organizatoriai: „Ugnis apkeliavo visus kitus Japonijos kampelius.“
Tarp koronaviruso saugumo reikalavimų buvo ir prašymas vengti uždarų erdvių, minių bei artimų kontaktų.