Penkerių su puse metų Rokas po keletos namie sulaužytų lovų pasekė paskui vyresnįjį brolį – nuėjo į gimnastikos salę ir iš jos nebeišeina jau daugiau nei 20 metų. Tobulai gimnastikos salėje nušlifuoto raumeningo kūno sportininkas tvirtina, kad sunkiausia jam atsispirti pagundai daug prisivalgyti.
„Jei jau pavalgau saldumynų, tai stengiuosi ir „išsportuoti“ visa tai, - duodamas interviu tv3.lt pasakojo R. Guščinas, trenerio Vlado Bogomolovo apibūdintas kaip reto darbštumo ir talentingas atletas.
– Krepšininkų paprastai klausia, kada pirmą kartą įdėjote į krepšį iš viršaus. O gimnastų gal klausia, kada pirmą kartą ant skersinio „mešką išlaužė“?
– Net nežinau. Tikriausiai kada pirmą kartą saulę ant skersinio „susukai“ klausia. Kada aš tai padariau? Sunku pasakyti, nes jau daugiau kaip 20 metų sportuoju. Yra elementų, kuriuos iš karto nepavyksta padaryti ir jiems reikia net poros metų. Persilauži. Psichologiškai sunku, galva sukasi, bet žinai, kad turi padaryti.
– Prie kokio prietaiso mieliausiai prieini?
– Įdomu ant skersinio. Rankos pavargsta, delnus skauda, dega, bet man patinka. Labiausiai nemėgstu akrobatikos – „atsidaužai“ kojas, o jos nėra stipriausios, skauda.
– Techniškai kas labiausiai pavyksta?
– Pratimai ant arklio. Žiedai dar neblogas prietaisas, bet arklys yra mano „arkliukas“.
– Ar buvo karjeroje sunkių akimirkų, kai galvojote, kam man tas sportas?
– 17 metų būdamas norėjau mesti sportą. Tuomet jaunių Europos čempionate užėmiau penktą vietą ir tuomet atsirado motyvacijos. Pasakiau sau, kad nemesiu gimnastikos, kol nepateksiu į olimpiadą. Čia ir buvo persilaužimas. Sportavau jau ne per prievartą, bet skatinamas vidinio noro.
– Kokios mintys kyla, kai prie savo vardo randate parašą, kad esate pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gimnastas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse?
– Keista, kad anksčiau niekas nebuvo patekęs į žaidynes. Labai smagu. Tikiuosi, kad tokių olimpiadų bus daugiau ir atsiras dar žmonių, kurie ten pateks. Gal jaunimas pradės lygiuotis.
– Gimnastės merginos dažnai eina uždarbiauti ar tęsti karjeros krepšinio klubų palaikymo komandose. Kur eina gimnastai vyrai?
– Kauno „Žalgirio“ talismanas Žalgirinis – taip pat gimnastas. Kiti eina treniruoti. Sunku paleisti, kai sportui atiduodi tiek metų. Neįsivaizduoju, ką pats veikčiau, jei ne sportas. Vistiek savo ateitį sieju su gimnastika.
– Galite save įsivaizduoti kremtantį trenerio duoną?
– Manau, kad taip. Norėčiau daug patirties perduoti jaunimui. Anglijoje du metus sportavau. Teko ir Vokietijoje treniruotis. Norisi Lietuvoje daug ką patobulinti. O tobulinti tikrai yra ką. Galima pasiekti tikrai geresnių rezultatų. Tai mylima mano sporto šaka ir man tai būtų savotiškas iššūkis.
– Latvijoje gimnastikos bumas prasidėjo Igoriui Vihrovui laimėjus olimpinį auksą. Gal kažko panašaus reikia ir Lietuvoje?
– Manau, kad ir Lietuvoje tie pokyčiai prasidėjo nuo to laiko, kai dalyvavau Londono olimpinėse žaidynėse. Salygos keičiasi, remontuojamos salės, atsiranda nauji prietaisai, ateina daugiau vaikų, susidomėjimas kyla.
– Kaip apibūdintumėt sportinę gimnastiką? Kur jos vieta tarp kitų sporto šakų?
– Tai visų sporto šakų pagrindas. Pora metų palankius gimnastiką gali eiti į bet kurį sportą ir pasiekti dar geresnių rezultatų. Vaikams nuo 5 – 7 metų pats tas – kūnui susiformuoti, raumenukams paaugti, koordinacijai pagerinti.
– Kokio amžiaus sulaukęs sportininkas gimnastikoje vadinamas senuku?
– Nuo 27 metų. Yra ir tokių, kurie sportuoja 35 metų, bet jie renkasi vieną arba du prietaisus. Daugiakovėje 26 metai – pati branda. Po to gali pereiti prie atskirų rungčių, bet tuomet sunkiau patekti į olimpiadą. Pasaulio čempionate tuomet turi imti prizinę vietą. Daugiakovininkui tikrai lengviau prasibrauti į žaidynes.
– Kiek tenka panaudoti įgūdžius šiokiadienyje?
– Labiausiai man padeda užsispyrimas. Atrodo kažko negali, jau pasiduosi, bet surandi jėgų ir persilauži. Esu užsispyręs. Prieš 10 metų su „Žalgirio“ šokėjomis teko pasirodyti ant parketo. Būna, kad ir už salės ribų kažką pademonstruoju. Visokie projektai vyksta, kur prašo ką nors parodyti.
– Gimnastai atrodo itin sportiški ir raumeningi. Ar daug pastangų reikia tokiam tobulam kūnui suformuoti?
– Štangų nekilnojame, naudojame tik savo svorį. Kuo raumenų daugiau, svoris didesnis, sunkiau tam tikrus pratimus atlikti. Norisi, kad būtų aukso viduriukas. Reikia ir jėgos, ir norisi išlikti lengvam. Viskas pagal savijautą. Kad ir šioje treniruotėje atrodo esu sunkus, 10 kg priaugęs. Būna prastų dienų. O šiaip kai dirbi kiekvieną dieną, kūnas toks savaime susiformuoja. Skirtingi pratimai lavina kiekvieną kūno raumenuką.
– Yra ir kita pusė – traumos. Kokios dažniausios traumos gimnastikoje?
– Pačiam reikėjo kelį operuoti, buvau gavęs peties ir riešo traumų, teko operuoti ir dvi nugaros išvaržas. Petį pradėjo iš nieko skaudėti. Gal susidėvėjo – reikia pravalyti. O kelio traumą gavau, kai kritau nuo žiedų. Kiekvienam savaip. Kiti sportuoja ir išvengia traumų. Pati prasčiausia trauma gimnastui yra nugaros – ją labiausiai ir saugau. Prieš kiekvieną treniruotę jai skiriu daugiau dėmesio.
– Kokios savybės reikalingos gimnastui?
– Kai kurie būna talentingi, bet nelabai laikosi režimo už salės ribų. Negali eiti bet kada miegoti, bet kada ir kiek nori valgyti. Bendras supratimas turi būti, jei sieki rezultatų, turi susilaikyti nuo pagundų.
– Kokios pagundos patį labiausiai persekioja?
– Norisi daug valgyti (juokiasi). Ypač vakare. Per varžybų sezoną visiškai atsisakau picų, hamburgerių ir panašaus maisto. Kuo lengvesnis maistas, tuo lengviau seksis ant prietaisų. Nesinori apsunkti. Čia ir prevencija prieš traumas. O šiaip pasilepinti norisi. Jei jau pavalgau saldumynų, tai stengiuosi ir „išsportuoti“ visa tai. Prieš varžybas aišku surimtėju.
– Kokie keliai veda į Rio de Žaneiro olimpiadą?
– Pasaulio čempionate vyks pirmasis atrankos etapas. Reikia gerai pasirodyti. O antras etapas – kitų metų balandį. Kokie mano šansai? 75 proc., kad prasibrausiu. Jei viskas gerai ir be traumų. Lietuva turi vieną vietą, tai teks pakovoti su saviškiais. Manau, kad jaunimui dar duosiu į kaulus (juokiasi).
– Rio de Žaneiro olimpiada. Ar po jos jau būtų viskas?
– Nenoriu prisikalbėti. Kai pateksiu, sudalyvausiu, tada pakalbėsime. Yra visokių planų, bet sportuoti dar noriu. Sunku paleisti, kai sportuoju daugiau nei 20 metų.
– Gatvėje imtynininką gali pažinti iš deformuotų ausų, iš ko galima pažinti gimnastą? Ar pažintum?
– Tikrai neaukštas. Varžybose matosi, kur gimnastai – nedidukai, tvirti, raumeningi, kūnai gerai sudėti. Žiemą ne, bet vasarą galima pažinti.
– Prisiminimai iš Londono olimpiados dar gyvi?
– Visa atmosfera fantastiška. Paliko nerealų įspūdį. Butai buvo greta Rūtos Meilutytės, tai nuo to laiko vis susirašom, pabendraujam.
– Turite olimpinių žiedų tatuiruotę...
– Kai patekau į olimpiadą pasidariau. Po Rio de Žaneiro manau pratęsiu tą tatuiruotę. Turiu visokių idėjų. Norisi, kad ji kažką reikštų.
KOMENTARAS
Treneris Vladas Bogomolovas
Labiausiai Rokui padeda į priekį judėti jo darbštumas. Motyvuotas, siekiantis tikslo, nori rezultato. Jam patinka tai, ką daro – seka visus gimnastikos įvykius pasaulyje. Retą sutiksi žmogų, kuris taip atsakingai dirbtų. Žinoma, yra ir įgimtas talentas šiai sporto šakai. Kitaip toli nenueitum.
Pagrindinis tikslas – patekimas į 2016 metų olimpiadą. Pagrindė atranka vyks Glazge pasaulio čempionate rudenį. Ten bus pirmas atrankos etapas ir jį tikimės sėkmingai įveikti, nes pagal dabartinius rezultatus jis turi didelius ir gerus šansus. Jis tapo Europos čempionato finalininku, o tai sustiprina jo šansus. . Yra dar ir antras atrankos etapas pačiame Rio de Žaneire kitų metų balandį – ten reikia vos kelis žmones aplenkti. Svarbiausia, kad nebūtų traumų.
TIK FAKTAI
R. Guščinas jau ketvirtadienį išvyksta į varžybas Kijeve, o kitas artimiausias jo išmėginimas – pirmosios Europos žaidynės Baku. Kartu su juo į Azerbaidžaną vyksta dar viena Lietuvos gimnastė Vaida Žitinevičiūtė.
