Dėl apmaudžių aplinkybių pats negalėjęs pasiekti viršūnės, jos link paskui vedė kitus.
„Man svarbiausia, kad visi mano auklėtiniai tapo puikiais ir sėkmingais žmonėmis, nors ne visi buvo čempionai“, – patikino kone pusę amžiaus trenerio darbui atidavęs buvęs lengvaatletis. Į pensiją jis išėjo tyliai, tačiau laimingas ir sklidinas prisiminimų apie pamokas, kurias pats dalijo ir kurių gavo iš savo sportininkų.
Lengvoji atletika R. Plungę tarsi pati susirado. Jis iki šiol negali paaiškinti, iš kur ir kodėl tuomet dar būdamas 12-metis paauglys žinojo visų 1956-ųjų Melburno olimpinių žaidynių lengvosios atletikos rungčių lyderius.
„Mane kažkodėl tai labai domino, nors tada dar buvau vaikigalis. Į lengvąją atletiką, matyt, pasukau paskui vyresnį brolį. Jaunystėje buvau 189 cm ūgio – tada dvimetrinių žaidėjų beveik nebūdavo, – tad gana sėkmingai žaidžiau krepšinį. Panevėžio miesto moksleivių rinktinėje buvau pagrindinis taškų pelnytojas, o ir kamuolys vis į mano pusę atšokdavo, tad pakankamai dažnai atkovodavau.
Brolis Gintautas mokykloje irgi žaidė krepšinį, o kitas brolis Algirdas buvo neblogas lengvaatletis – 110 ir 400 metrų barjerinio bėgimo daugkartinis Lietuvos čempionatų prizininkas. Tad ir aš nejučiomis tapau sportininku. Mokiausi po pietų, tad rytais paruošdavau pamokas, suplaudavau indus po pusryčių ir lėkdavau į krepšinio treniruotę. Po jos – į dūdų orkestro repeticiją, tada – į pamokas ir dar – į lengvosios atletikos treniruotę.
Toks krūvis tada man atrodė normalus. Tik vėliau, kai atsirado rezultatai lengvojoje atletikoje, teko atsisakyti reguliarių krepšinio treniruočių, nors šis žaidimas iki šiol man yra laisvalaikio pramoga“, – sportinio kelio pradžią prisiminė R. Plungė, reikšmingiausių rezultatų sporte pasiekęs kaip rutulio stūmikas.
Jis augo pradinių klasių mokytojų Kazimiero ir Petronėlės šeimoje. Nuo Šeduvos Radviliškio rajone kilę Plungės, vengdami į mokytojus įtariai žiūrėjusių sovietų dėmesio ir siekdami ištirpti minioje, pokariu iš Pakalniškių kaimo netoli Šeduvos persikraustė gyventi į daug didesnį Panevėžį. Tačiau Šeduvos kapinės iki šiol byloja, kad Plungės pavardė mieste buvo itin dažna.
Rimanto tėvas K. Plungė nelankė net pradžios mokyklos, bet savarankiškai godžiai siurbė į save žinias ir galiausiai gimtajame kaime vietoj buvusios smuklės atidarė mokyklą.
Muziką itin mėgęs kaimo šviesuolis subūrė jaunimo chorą, su kuriuo dalyvaudavo Lietuvos dainų šventėse, mėgo šachmatus ir tapo pirmųjų šios sporto šakos turnyrų organizatoriumi Panevėžyje. Aistra šachmatams Kazimieras užkrėtė sūnų Gintautą, tarp kurio auklėtinių vėliau buvo ir didmeistrė Viktorija Čmilytė.
Kazimiero ir Petronėlės vyriausia duktė, Rimanto sesuo, Laimė pasekė tėvų pėdomis ir tapo mokytoja. Pedagoginį – tik kiek kitokį, kaip treneriai – darbą dirbo ir sūnūs Gintautas, Algirdas bei Rimantas.
Visi jie siekė didelių tikslų, stebėdami niekada nepailstantį tėvą: K. Plungė, jau būdamas pensininkas, gimtuosiuose Pakalniškiuose vėl atkūrė kone tos pačios sudėties chorą, į kurio repeticijas iš Panevėžio keliskart riedėdavo autobusu.
„Tėvas buvo pavyzdys ne tik mums, vaikams, bet ir visiems aplinkui“, – sakė R. Plungė.
Sektoriuje persekiojo nesėkmės
Pats Rimantas sportavo iš aistros, daug negalvodamas apie rezultatus. O rezultatai – vis gerėjo. Po daugelio metų, jau būdamas subrendęs sportininkas, R. Plungė sužinojo, kad būdamas 19-os buvo pasiekęs antrą rezultatą pasaulyje.
Tvirtai sudėtas jaunuolis iš Panevėžio raškė Lietuvos čempiono titulus ir gerino šalies rekordus, galiausiai – susilygino su visos SSRS geriausiais rutulio stūmikais: dukart tapo Sąjungos vicečempionu (1971-1973 m.), dusyk laimėjo bronzą (1968 m. ir 1977 m.).
„Emocinę viršūnę pasiekiau, kai patekau į 1972 m. Miuncheno olimpines žaidynes, nors ten ir negalėjau atskleisti visų galimybių.
Tais laikais neužtekdavo įvykdyti olimpinį normatyvą – tam, kad galėtum vykti į žaidynes, dar turėdavai įveikti atranką SSRS rinktinėje. Per paskutines tokios atrankos varžybas gavau traumą – stumiant rutulys nuslydo nuo piršto. Į žaidynes pakliuvau, bet jose dėl traumos pasirodžiau prasčiau nei tikėjausi ir finale užėmiau 14 vietą“, – pasakojo R. Plungė.
Po olimpinių žaidynių jis ir toliau sportavo, nors neretai vis tekdavo gydytis traumas, kol 1974-aisiais vėl pasijuto kopiantis į sportinės formos aukštumas.
Vienose varžybų Suomijoje R. Plungė jau tikėjosi bent šįsyk atskleisiąs visas savo galimybes, bet lemtis darsyk iškrėtė piktą pokštą.
„Sąlygos Suomijoje buvo idealios, oras – nuostabus, jaučiausi pasirengęs, bet varžybų išvakarėse apsinuodijau ir visą naktį prasėdėjau apsikabinęs klozetą. Iš mano sportinės formos nieko neliko“, – pasakojo buvęs rutulio stūmikas.
Buvo apmaudu, bet Rimantas ir tuomet nenuleido rankų, toliau atkakliai treniruodamasis ir siekdamas rezultatų: jis vis dar buvo laikomas vienu geriausių SSRS rutulio stūmikų.
Tuo laikotarpiu į R. Plungės galvą ėmė skverbtis ir mintys apie galimą karjeros posūkį iš sportininko į trenerius.
Sunkiai dirbdamas kaip lengvaatletis Rimantas neretai pasijusdavo vienišas, nes neturėjo nuolatinio trenerio: dirbo ir su Emanueliu Paulausku – 1972 m. Miuncheno olimpinio čempiono krepšininko Modesto Paulausko broliu; ir su disko metiku Algimantu Baltušniku, kuris raškė Lietuvos rekordus ir Sąjungos čempiono titulus, bet dėl to, kad augo tremtyje, negalėjo išvykti į rimtas tarptautines varžybas; šiek tiek – su dukart geriausiu Lietuvos sportininku tituluotu rutulio stūmiku Adolfu Varanausku.
„Bet vis dėlto net dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse neturėjau nuolatinio trenerio. Vis mąsčiau, kaip būtų gerai visada šalia turėti žmogų, su kuriuo ir dirbčiau, ir pasitarti galėčiau. Jutau, kad yra ir daugiau sportininkų, kuriems to reikia, tad pasisiūliau tapti treneriu.
Įsakymas įdarbinti mane tuomečio Kauno politechnikos instituto Fizinio lavinimo katedros treneriu buvo pasirašytas 1974 m. vasario 23 d. – per 30-ąjį mano gimtadienį. Iš pradžių treneris buvau tik laisvalaikiu, bet 1977-aisiais baigiau sportininko karjerą ir jau visą laiką skyriau tik treniravimui. Taip treneriu dirbau iki pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. O tada išėjau kurti verslo“, – prisiminė R. Plungė.
Patentavo ne vieną išradimą
Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje Panevėžyje Rimantas pajuto, kad jam prie širdies tikslieji mokslai, tad studijoms rinkosi Kauno politechnikos institutą. Studijuodamas automobilių transporto eksploataciją lengvaatletis susipažino su būsimąja žmona plaukike Nijole.
„Su Nijole buvome vienoje kurso grupėje. Kai pradėjome studijuoti, buvo toks eksperimentas, kad studentai pirmus semestrus turėjo dirbti darbininkais kokioje nors gamykloje, o mokydavosi vakarais.
Tad pusantrų metų – iki antro kurso vidurio – su Nijole drauge dirbome vienoje autotransporto įmonėje. Taip ir susiėjome“, – pažintį prisiminė R. Plungė, kurio žmona Nijolė vėliau ne vienerius metus buvo artima bendražygė ir per lengvosios atletikos treniruotes.
Rimantas buvo pavyzdingas studentas – paskutiniuosius porą metų net gaudavo padidintą stipendiją, tad nieko keista, kad inžinerinė veikla jam sekėsi.
Po studijų kurį laiką dirbdamas Dirbtinio pluošto gamykloje Kaune lengvaatletis rūpinosi racionalizacija. Nors darbas ten dėl sporto truko vos metus kitus, net prabėgus keturiems dešimtmečiams vienas atsitiktinai sutiktas vyras stebėjosi R. Plungės sumąstytu konvejerio patobulinimu.
Vėliau išradingo vyro kelias pasuko tik į sportą, o prie inžinerijos jis grįžo tik tuomet, kai Lietuva išsivadavo iš SSRS gniaužtų. Tada R. Plungė su bendraminčiais įsisuko į atliekų tvarkymo ir nuotekų valymo verslą.
Šiose srityse buvęs lengvaatletis taip pat patentavo sėkmingų išradimų.
„Su sūnumi sukūrėme įrenginį liuminescencinių lempų utilizavimui, nes tokiose lempose yra aplinkai pavojingų garų. Net įmonę inspektavę Europos ekspertai gyrė šį įrenginį ir sakė, kad jis puikus.
Paskutinis vykęs sprendimas – naftos produktų šalinimo iš lietaus vandens ir priešingai – naftos produktų valymo nuo vandens įrenginys“, – teigė R. Plungė.
Jo įmonė sėkmingai veikia jau daugiau kaip tris dešimtmečius, bet savo akcijų dalį buvęs lengvaatletis jau pardavė, nors iki šiol su bendraminčiais vis dar ieško sprendimų, kaip dar ką nors galėtų patobulinti.
Didžiuojasi visais auklėtiniais
Pastaruosius dešimtmečius verslas, kuriame pasiekė pripažinimo, ir sportas, kuriame taip pat iškovojo didelių pergalių, R. Plungės gyvenime nuolat žengė koja kojon. Tačiau buvęs rutulio stūmikas nė vienoje srityje nenukirtinėjo kampų: kaip atsidėjęs ieškodavo inžinerinių sprendimų, taip atsidėjęs dirbdavo ir su lengvaatlečiais.
Septynkovininkės Austros Skujytės 2012 m. Londone iškovota olimpinė bronza – ir R. Plungės nuopelnas, mat Rimantas buvo vienas jos trenerių; tarp garsiausių auklėtinių yra ketverių olimpinių žaidynių dalyvis Vaclovas Kidykas – pasaulio ir Europos čempiono Andriaus Gudžiaus treneris.
Buvo laikas, kai net 5 R. Plungės auklėtiniai trijose skirtingose rungtyse – rutulio stūmime, disko metime ir kūjo metime – patekdavo į pasaulio geriausių sportininkų 20-tuką.
Ne ką mažiau treneris didžiuojasi auklėtiniais, kuriuos ugdė paralimpinio sporto varžyboms: 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių rutulio stūmimo čempionu ir disko metimo vicečempionu Mindaugu Biliumi, disko metike Oksana Dobrovolskaja, ieties metiku Ramūnu Verbavičiumi.
Derino verslą ir sportą
Su negalią turinčiais žmonėmis R. Plungė pradėjo dirbti atsitiktinai. Senas pažįstamas, buvęs krepšininkas, tuometis Lietuvos paralimpinio komiteto viceprezidentas Anatolijus Čupkovas paprašė: „Turime sportininką, kuris galėtų stumdyti rutulį. Gal gali užmesti akį?“
Tas sportininkas buvo M. Bilius, kurį per šešerius darbo metus R. Plungė atvedė iki paralimpinių žaidynių viršūnės.
„Tuo metu jau kurį laiką nedirbau treneriu, bet po studijų Amerikoje grįžo A. Skujytė, kuri prašė padėti jai rengtis rutulio stūmimo rungčiai. Netrukus prisidėjo M. Bilius. Dirbau versle, bet pabėgdavau pailgintai pietų pertraukai, per kurią vykdavo treniruotės.
Su M. Biliumi vienas kitą gerai supratome, o tai svarbu. Rezultatų pasiekėme ne iš karto: kadangi iki automobilio avarijos JAV, per kurią gavo negalią, M. Bilius buvo sportavęs, jo rezultatas iš pradžių šoktelėjo, bet paskui kelerius metus negerėjo.
Bet ir Mindaugas, ir aš tikėjome, kad mums pavyks ir Rio de Žaneire galiausiai pasisekė. Per paralimpines žaidynes jis rutulį nustūmė 16 m 80 cm – daugiau nei per treniruotes. Tai svarbus psichologinis momentas, nes M. Bilius sugebėjo susikaupti tada, kai labiausiai reikėjo ir iš savęs išspausti viską, kas įmanoma“, – buvusiu auklėtiniu didžiavosi R. Plungė.
Žmogaus stiprybė – ne kūne
Darbas su negalią turinčiais sportininkais praplėtė net patyrusio trenerio akiratį ir privertė jį patikėti, kad žmogaus galimybės yra beribės.
„Galima sakyti, kad iki 2012 m. Londono paralimpinių žaidynių beveik nieko nežinojau ne tik apie paralimpinį sportą, bet ir apskritai nieko nenutuokiau apie negalią turinčių žmonių pasaulį.
Atrodė, kad likimas nuskriaudė tuos žmones atimdamas ranką ar koją, bet Londone supratau, kad jie patys nesijaučia kuo nors kitokie ar ko nors negalintys.
Per tas paralimpines žaidynes didelį įspūdį man darė atmosfera, nes ten buvo susibūrusi gerai nusiteikusių žmonių bendruomenė, kuri siekė savo tikslų.
Londono paralimpiniame kaimelyje einu į valgyklą ir mane aplenkia vaikinas, neturintis abiejų rankų žemiau alkūnės. Bet jis viename alkūnės linkyje pasidėjęs telefoną, o kitos sužalotos galūnės smailiausia vieta greitai rašo žinutę, net nesusimąstydamas apie tai, kad ko nors negali.
Ta patirtis leido man suprasti, kad žmogaus stiprybė yra ne kūne, o kažkur kitur“, – teigė R. Plungė.
Tie žmonės – pavyzdys visiems kitiems. Ypač tiems, kurie neturi negalios ir yra linkę kuo nors skųstis. „O sportininkai su negalia paprastai niekada nesiskundžia. Jie eina ir daro, parodydami, kad nėra nieko neįmanoma“, – įsitikinęs garsus treneris.
Anūką atidavė į auklėtinio rankas
Į pensiją R. Plungė išėjo tarsi paslapčia – niekam apie tai garsiai neskelbdamas. Dabar daugiausia jis sukinėjasi ne stadione, o savo sklype Lapėse prie Kauno, nors į stadioną kartais dar nuvyksta pasimankštinti, kad neapkerpėtų. Pats kurį laiką dar treniravęs savo anūką Roką, galiausiai su juo dirbti paprašė buvusio auklėtinio V. Kidyko.
„Su žmona Nijole esame turtingi žmonės, nes turime 2 sūnus, 9 anūkus, 4 proanūkius. Sūnūs irgi šiek tiek sportavo: Tauras diską mėtė, Aidas stumdė rutulį. Aidui sekėsi geriau, nes turėjo tą gerąją savybę per varžybas pasiekti geresnį rezultatą nei per treniruotes, nors pats treniruočių procesas jam nebuvo labai įdomus.
Dabar Aido jauniausias sūnus 15-metis Rokas vėl panoro judėti, o ne tik sėdėti prie kompiuterio. Matau, kad jis gabesnis nei buvo tėvas, bet dar anksti spręsti, ar kas nors iš jo išeis“, – teigė R. Plungė.
Žvelgdamas į prabėgusius metus buvęs lengvaatletis labiausiai prisimena ne juodžiausius tarpsnius, o žmones su kuriais dirbo.
„Aš visada laikiausi principo padėti žmogui, kuris to nori. Su visais auklėtiniais buvome bendražygiai ir siekėme vieno tikslo.
Visi mano sportininkai daug pasiekė ir gyvenime. Nes jei gali peršokti metrą, tam, kad peršoktum du metrus, privalai pasikeisti, tapti vertingesne asmenybe. Nedažnai susitinkame, bet jaučiu artimą ryšį su visais – ir tais, kurie iškovojo svarbių pergalių, ir tais, kurie nebuvo apdovanoti gabumais, bet nuoširdžiai dirbo“, – teigė R. Plungė.
