„Buvo tikrai smagu grįžti. Jau seniai nevažiavau varžybų Lietuvoje. Labiausiai džiugino galimybė susitikti su senais bičiuliais ir pasivaržyti su Nerimantu – šįkart ne Rally Raid, o Hard Enduro trasoje“, – po finišo kalbėjo sportininkas, kurio veide net ir per lietų išliko šypsena.
Ši šypsena slepia ne tik sportinį užsispyrimą, bet ir gilią asmeninę kelionę. Prieš trejus metus per vienas didžiausių Hard Enduro varžybų patirta stuburo ir krūtinės trauma privertė sustoti ir iš naujo įvertinti savo tikslus. Tada buvo priimtas sprendimas – susikoncentruoti į startą Dakare.
„Startavęs Dakare supratau vieną labai aiškų dalyką – kuo greičiau važiuoji, tuo didesnės rizikos ir didesnio biudžeto reikia. Ir ši kreivė kyla iki begalybės. Pradėjau į viską žiūrėti realistiškiau. Ne į tai, ką įrodyti čia, Lietuvoje, o į tai, kaip išsaugoti galimybes ir jėgas dalyvauti prestižinėse tarptautinėse varžybose“, – atviravo sportininkas.
Tačiau net ir pasiekus Dakarą, senos traumos primena apie save. „Net ir šiame Dakare jutau stuburo skausmus, bet juk Dakaro vyrai nesiskundžia viešai“, – su šypsena priduria jis. Tuo pačiu pabrėžia, kad aplinkiniai traumas jau seniai pamiršo – sportininką mato kaip lygų varžovą, kurį nori aplenkti bet kokia kaina.
Kas toliau? Aiškaus plano kol kas nėra, tačiau norų – netrūksta. „Dedame maksimalias pastangas, kad vėl startuočiau Dakare. Taip pat svarstau ir toliau važiuoti Rally Raid disciplinoje kaip šturmanas – nauja patirtis, nauji iššūkiai. O Hard Enduro? Tai daugiau nei varžybos. Tai – laikas su draugais, efektingas važiavimas ir gryna emocija. Važiuoju su gera nuotaika ir šypsena, nors ir lietus pila, o kiti susiraukę“, – juokiasi motociklininkas.
Sugrįžimas į Hard Enduro dar nėra iki galo aiškus, tačiau viena tikra – entuziazmo, jėgų ir valios šiam sportininkui netrūksta. „Pagyvensim – pamatysim. Viskas išryškės kitų metų pradžioje“, – užbaigia jis.
