Kiek sunkios yra tokios lenktynės fiziškai, kokie pavojai gresia nepasiruošusiems sportininkams ir kaip reikėtų ruoštis, norint būti greičiausiu? Biomedicinos mokslų daktarai nustatė, kad lenktynes laimi ne tik greitas automobilis ar vairuotojo gebėjimai prie vairo, bet ir širdis.
Lietuviai pirmieji stebėjo lenktynininkų fizinę būklę
Kaip bebūtų keista, pasaulyje nėra atlikta jokių tyrimų apie lenktynininkų fizinius krūvius ir organizmo darbą lenktynių metu. Natūralu, kad lenktynininkai atsakingu momentu nenori dėvėti specialių diržų po kombinezonu ar duoti kraują prieš ir po važiavimų. Kai kur, pavyzdžiui, Japonijoje, tokiais būdais trukdyti lenktynininkams netgi draudžiama. O ši sritis, kur sportininkams tenka daugiau nei valandą praleisti susikoncentravus į vairavimą dideliame, kartais net 70 laipsnių siekiančiame karštyje sudomino Lietuvos sporto universiteto mokslininką, profesorių, biomedicinos mokslų daktarą Marių Brazaitį su kolega dr. Nerijumi Eimantu. Jiems padėti sutiko „Baltic Petroleum by Piano Piano“ komandos nariai Aistė Antanaitytė-Matukaitė ir Tadas Aganauskas.
Šie sportininkai savaitę laiko segėjo specialius laikrodžius, kurie fiksavo širdies susitraukimų dažnį ir miego kokybę, ėmė seilių mėginius, o lenktynių metu dėvėjo specialių diržą su sensoriumi ir prieš sėsdami į BMW M3 automobilį bei išlipę iš jo davė specialistams kraujo mėginius. Taip mokslininkai pirmą karą pamatė, kas vyksta su žmogaus organizmu lenktynių savaitgalį.
Vargina ne tik lenktynės
Mokslininkai pastebėjo, kad bene labiausiai visą lenktynių savaitgalį sportininkus vargina visai ne lenktynės, o pasiruošimas joms bei administraciniai vargai. Trečiadieniais prieš „Aurum 1006 km“ lenktynes vyksta administracinė ir techninė komisija, vakare komandos įsikuria palapines, eina apsižvalgyti po trasą.
„Kaip bebūtų keista, ši diena juos labai vargina. Jų aktyvumas būna 5-6 kartus didesnis nei įprastai, prastesnis miegas. Ženkliai sutrumpėja gilioji miego fazė, kada žmonės labiausiai pailsi. Ir toks nuovargis trečiadienį buvo didesnis nei po treniruočių ketvirtadienį ar kvalifikacijos penktadienį. Galbūt per treniruotes ir kvalifikaciją jie pasiekia mažesnį stresą nei varžybų metu, kadangi nevyksta tiesioginė kova, būna mažiau aštrių situacijų, tad ir širdies susitraukimų dažnis mažesnis“, - svarstė dr. Marius Brazaitis.
Lenktynės – didelio intensyvumo fizinis darbas
Vis tik didžiausias krūvis lenktynininkams tenka varžybų dieną, kai pamainomis tenka lenktyniauti 9 valandas būnant milžiniškame karštyje. Šiemet sportininkus lepino maloniai šiltas oras. Lauke temperatūra buvo apie 22-24 laipsnius, o „Baltic Petroleum by Piano Piano“ BMW
M3 automobilyje ji buvo užkaitusi tik iki kiek daugiau nei 50 laipsnių. Vis daugiau nei valandos darbas prie vairo esant tokioje temperatūroje iš sportininkų pareikalauja didelės ištvermės.
„Mūsų lenktynininkams fiksuotas 180 tvinksnių per minutę širdies darbas – tai prilygsta didelio intensyvumo fiziniam darbui, pavyzdžiui, bėgant ar važiuojant dviračiu. Kai toks intensyvumas momentinis, organizmas su juo susidoroja lengvai, o kai trunka ilgiau – tai jau fiziologinis stresas, didinantis vargstamumą. Lenktynininkų širdies darbą labiausiai veikia aukšta temperatūra, baimė, išcentrinės jėgos ir dėl agresyvaus važiavimo patiriamas stresas“, - teigė prof. M. Brazaitis.
Prie nuovargio prisideda ir karštis. Kai automobilyje jis gerokai didesnis už kūno temperatūrą, organizmas savo generuojamos šilumos negali atiduoti į išorę. Dėl to didėja širdies plakimo dažnis, širdis kraują siunčia į odą, kad atiduotų šilumą į išorę, bet to per nedegantį kostiumą ji padaryti negali. Kylantis pavojus – perkaitimas. Dėl jo pasipila brangiai kainuojančios klaidos, lėtėja tempas.
Mokslininkas sako, kad fiziologiškai kritinius taškus pasiekę lenktynininkai nenorėdami trasoje prisidaryti bėdos turi lėtinti tempą.
Reikia treniruoti ne tik vairavimo įgūdžius, bet ir širdį
O kaip ruoštis lenktynėms, kad visą 1006 km lenktynių distanciją būtų galima ištverti be problemų, ir išlikti greitam nuo pat pirmojo iki paskutinio rato? Specialistai pateikia paprastą atsakymą – nuolat sportuoti ir treniruotis.
„Pasiruošimui labiausiai tinka aerobiniai pratimai, kad jie atitiktų tą patį širdies susitraukimų dažnį, kurį jie pasiekia lenktynėse. Tai yra bėgioti ar važinėti dviračiu, ir tą turėtų daryti apie valandą ar pusantros. Ir vertėtų daryti intervalinius pagreitėjimus, nes lenktynėse dėl ekstremalių situacijų taip pat būna širdies susitraukimų per minutę šuoliai. Jeigu sportininkas gerai išsitreniravęs, tai jo širdies dažnis netgi mažėja. Sporto atstovai rytais atsikelia vos su 30-40 širdies susitraukimų peri minutę dažniu, ir tai yra gerai, mat jiems reikia žymiai daugiau pastangų, kad dažnį užkeltų iki kritinės ribos. Tas pats ir automobilyje, jeigu į jį bus lipama su mažesniu širdies plakimo dažniu ir reikės daugiau pastangų jį užkelti, lenktynininkas prie vairo galės padaryti gerokai daugiau darbo prieš pervargdamas ir taip galės ilgesnį laiką laikyti gerą greitį trasoje“, - patarimus dalino Lietuvos sporto universiteto profesorius Marius Brazaitis.
