Lietuvos maratono rekordininkė Živilė Balčiūnaitė oficialiai nuo praėjusio penktadienio neteko 2010 metais iškovoto Europos čempionato aukso medalio ir titulo. Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS) iš naujo išnagrinėjo rytoj 33-ąjį gimtadienį švęsiančios bėgikės apeliaciją ir paliko galioti LLAF skirtą dvejų metų diskvalifikaciją.
„Kokia mūsų reakcija? Normali, kai gauni tokį sprendimą, kokio tikiesi. Laimėjo teisingumas ir garbė“, – pirmadienį portalui Balsas.lt apie pasibaigusią bylą kalbėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis.
CAS atmetė visus sportininkės pateiktus argumentus ir patvirtino LLAF 2011 metų balandžio 5 dieną priimtą sprendimą – Ž. Balčiūnaitė diskvalifikuota dvejiems metams nuo 2010 metų rugsėjo 6 dienos iki 2012 metų rugsėjo 6 dienos. Tai taip pat reiškia, kad maratonininkė negalės dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse.
„Jeigu būtume abejoję ar tikėjęsi kitokio sprendimo, tai ir balandžio 5 dieną būtume pasielgę kitaip, – komentavo E. Skrabulis. – Iki penktadienio ji buvo Europos čempionė, medalis kabėjo jos kambaryje tikriausiai, o po šio sprendimo ji privalės grąžinti medalį, praras titulą.“
– Ne kartą kalbėjote, kad bylos tyrimo metu vyko ir užkulisiniai nešvarūs žaidimai, buvo juodinama Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Ar tai nesugadino lengvosios atletikos įvaizdžio Lietuvoje?
– Tie žmonės, kurie mąsto, o jų yra Lietuvoje, tikrai atsirinko grūdus nuo pelų. O kurie nemąsto, tai jų komentarai man tiek įdomūs, kiek oras Bangladeše.
Kai sužinojome apie Živilės pozityvų testą, pirmoji reakcija buvo natūraliai teisinga – puolėme gelbėti, saugoti, padėti. Tai natūralu, tai mūsų sportininkė, vaikas, šeimos žmogus. Visais įmanomais leistinais būdais mėginome jai padėti. Gavome daugiau medžiagos, pradėjome gilintis, tarėmės su konsultantais, buvo suburta mūsų komisija iš kompetentingų, gerų žmonių, mylinčių lengvąją atletiką, bet norinčių švaraus sporto. Tuomet pradėjo kilti abejonių, mėginome jas išsklaidyti, konsultavomės su aukščiausio lygio ekspertais.
Pirmajame etape saugojome ją, nes nebuvome iki galo tikri. Tačiau, kaip sako kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kad visiškai išblaškytume abejones, kurių daugiau buvo likę Živilės komandos pusėje, išimties tvarka gavome teisę išanalizuoti iš naujo nepriklausomoje laboratorijoje B mėginį. Tai paprastai nedaroma, bet gerų santykių ir protingo pagrindimo dėka tai gavome. Živilė ir jos komanda atsisakė tos teisės. Mums, kaip komisijai, nebeliko jokių abejonių ir taip gimė balandžio 5 dienos vienbalsis sprendimas diskvalifikuoti ją dviems metams pagal galiojančias tarptautines taisykles. Kito garbingo ir teisingo varianto nebuvo.
Jei būtume padarę kaip ispanai ir gavę priešingą verdiktą iš tarptautinės organizacijos, tuomet būtų gėda Lietuvos lengvajai atletikai prieš visą pasaulį, kad taiko dvigubus standartus. Dopingo klausimais nėra ir negali būti kompromisų. Jei sportininkas kaltas, jis turi būti nubaustas pagal galiojančias taisykles. Kad ir kaip būtų skaudu, sporte turi laimėti garbinga kova.
– Ž. Balčiūnaitės kreipimasis į Sporto arbitražo teismą iš esmės buvo kabinimasis į šiaudą?
– Bandėme analizuoti, kodėl taip nutiko. Nesidžiaugėme, kad tai įvyko, bet sportininkė turėjo teisę kreiptis į instituciją Lozanoje. Manau, ji, jos komanda ir treneris puikiai žinojo, kaip viskas vyko, ką padarė federacija ir mėginti apkaltinti mus, kad kažką tempėme, trukdėme, neišanalizavome buvo grynas melas. Galbūt tai buvo noras tapti populiaresniu Lietuvoje, auka. Tačiau tai darome ne tokiu būdu. Sportininkui tas kelias vienintelis – sporto takelyje.
Nekaltinome sportininkės dopingo vartojimu, tik konstatavome faktą tokį, koks jis yra – rasta draudžiamų medžiagų organizme. Įsigilinome į situaciją maksimaliai. Neabejojome savo sprendimo teisingumu. Džiaugiamės, kad ta šiek tiek išpūsta istorija baigėsi ir liūdime, kad kažkuriame etape Živilė kovojo prieš Lietuvos lengvąją atletiką visomis prasmėmis. Jos pinigų neskaičiuojame, bet mes jų taip pat neturime daug. Tie pinigai, kurie iškeliavo advokatams, ekspertams, kelionėms, kitiems klausimams apmokėti galėjo būti skirti Lietuvos sportininkams.
– Kokius santykius federacija su Živile įsivaizduoja ateityje?
– Rugsėjo 6 dieną baigiasi Živilės diskvalifikacija. Ką jai daryti? Matyt sportuos toliau. Priimsime vėl į komandą, tikrai antrą kartą nebausime ir jeigu bėgs greitai, džiaugsimės. Jokios diskriminacijos negali būti jos atžvilgiu. Mūsų santykiai bus grynai dalykiniai. Jeigu pusantrų metų ją saugojome, o po to ji pradėjo kąsti mums į ranką, tai ypatingos meilės čia tikrai nebus, bet ji yra sportininkė, sieks rezultatų ir jeigu įrodys, kad yra pajėgi, džiaugsimės – trauksime į komandą ir deleguosime į varžybas.
– Gal imsitės kažkokių papildomų priemonių, kad išvengtumėte panašių atvejų ateityje?
– Šioje pusantrų metų istorijoje realiai nerandame klaidų. Mėginome analizuoti. Savo laiku buvo dar Romo Ubarto dopingo atvejis Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje, bet tuomet federacija nuo jo visai nusisuko. Ten kita istorija.
Mes tikrai griežtai kovosime už švarų sportą, prieš dopingą, tęsime švietėjišką veiklą, mokysime, kur būti atsargiems, ko vengti. Kitur gali žmogus ne iš blogos valios padaryti tokią klaidą ir tuomet baudžiama beveik taip pat. Užsakome mėginius, siunčiame kontrolierius, kad sportininkai žinotų – ir Lietuvoje egzistuoja lygiavertė pasaulinė dopingo kontrolė.
Jeigu panašus atvejis įvyktų, kitą kartą nepradėsime taip tėviškai privačiai bendrauti – kiekvienas žingsnis bus įforminamas dokumentais, kad po to tam tikriems teisininkams nekiltų pagundos aukštyn kojom išvartyti tam tikrus veiksmus. Ginsime savo sportininkus tol, kol bus prasmė ir tikslas, kol nebus įrodyta kaltė.
