Šioje U18 merginų rinktinėje vyriausiuoju treneriu dirba Vilius Stanišauskas, kuris U16 čempionate 2003 m. gimusių merginų kartą atvedė į finalą ir iškovojo sidabro medalius, kurių jau nemažą laiko tarpą nebuvo mačiusi nė viena jaunimo merginų rinktinė.
Visgi U16 čempionate, kur buvo iškovoti sidabro medaliai, komandos pagrindą sudarė 2004 m. gim. merginos, kurios būtent dabar stoja į U18 čempionato kovas ir ne tik pakartoti, bet galbūt ir pagerinti tiek trenerio, tiek pačių pasiektą rezultatą 2019 metais.
„Mes Prancūzijoje sužaidėme su stipriomis Prancūzijos, Italijos ir Latvijos rinktinėmis ir pamatėme, kad galime su jomis žaisti. Manau, kad kovosime ir sieksime to (aukštų pozicijų galutinėje čempionato rikiuotėje – aut. past.), – sakė U18 rinktinės strategas V. Stanišauskas. – Mūsų tikslas nėra atvažiuoti ir nuo pirmų rungtynių galvoti apie auksą – mes galvosime, kaip laimėti pirmas rungtynes, antras, trečias, tada aštuntfinalis, ketvirtfinalis. Žiūrėsime po žingsnį į priekį. Žinome, kad kitais metais U19 pasaulio čempionatas, tad pirminis tikslas patekti į pasaulio čempionatą, bet aišku – medalis būtų labai smagu.“
Šioje rinktinėje, kaip ir minėta, žais J. Joctytė, kuriai numatomas rinktinės lyderės vaidmuo, tačiau strategas pabrėžia kiekvienos jaunosios krepšininkės svarbą ir indelį komandos bendrą rezultatą.
„Kiekvienas treneris nori, kad visos 12 žaidėjų žaistų. Sulaukiu daug klausimų apie Justę, tačiau viskas negali suktis vien apie Justę – ji viena neapsigins ir neužpuls. Kiekviena, būnanti aikštelėje, turės įnešti savo indelį. Kitaip rezultato nebus. Turime mintis, turime planą. Aišku, vedanti žaidėja bus Justė, bet aplink ją turi būti žaidėjos, kurios jai padės. Labai tikimės daug pagalbos iš visų 12 žaidėjų“, – aiškino treneris.
Portale tv3.lt pokalbis su U18 merginų rinktinės treneriu Viliumi Stanišausku, kuris papasakojo apie rinktinės pasiruošimą, merginų progresą ir norą pakovoti dėl aukščiausios prabos medalių.
– Treneri, kaip atrodė ir kaip sekėsi pasiruošimas Europos čempionatui?
– Pradėjome sportuoti liepos 4-ą dieną. Išeina, kad pasiruošimui iki čempionato turėjom praktiškai mėnesį. Rugpjūčio ketvirtą išskrendame (pokalbis su vyriausiuoju treneriu vyko rugpjūčio trečią dieną – aut. past.). Pradėjome nuo fizinio pasirengimo, bet merginos buvo atvažiavusios kažkiek pasiruošusios ir galop kombinavome – šiek tiek salės, šiek tiek laukas, štanginė. Pirma savaitė buvo daugmaž tokia.
Po pirmosios savaitės Druskininkuose kelioms dienioms pervažiavome į Klaipėdą, iš kurios išvykome į Valmierą, kur sužaidėme dvejas draugiškas rungtynes su Ukrainos U18 rinktine. Grįžus po draugiškų rungtynių su ukrainietėmis jau sportavome Kaune.
Po to išvykome į Prancūziją, kur žaidėme turnyre. Po turnyro Prancūzijoje išvykome į Rygą, kur sužaidėme dvejas rungtynes su latvėmis ir paskiau vėl grįžome sportuoti į Kauną.
Nežaidėme nė vienų draugiškų rungtynių Lietuvoje, daug keliavome, daug sportavome. Atrodo, kad tas mėnesis – daug laiko, bet laikas labai greitai prabėgo. Gal norėtųsi net dar daugiau laiko pasiruošimui, bet kiek galėjome, tiek ir pasiruošėme.
– Draugiškos rungtynės – kaip jose sekėsi, kokius esminius dalykus pavyko savo komandoje pamatyti?
– Pas mane kai kurios merginos buvo U16 rinktinėje, kai kurios pernai U18 „Challenger“ turnyre, tad tos, kurios pas mane buvusios, daugmaž žino, ko aš noriu, reikalauju, kokį žaidimą noriu žaisti, tai joms jau šiek tiek lengviau buvo, o tos, kurios pas mane pirmąkart, joms galbūt buvo sunkiau prieiti prie visko, bet viską išsigryninome ir viskas tvarkoje.
Tas draugiškose rungtynėse ir matėsi, kad tos žaidėjos, kurios mane žinojo, joms buvo lengviau, o nežinančioms – sunkiau. Turėjome dvejas rungtynes su ukrainietėmis Latvijoje, kurias abi laimėjome ir, atrodo, pirmoms rungtynėms žaidėme labai neblogai – tas tikrai džiugina.
Po savaitės, nuvažiavus į Prancūziją, buvome sužaidę kelias draugiškas ir papildomai pasportavę, tad vaizdas buvo toks, kokį daugmaž ir norime matyti.
Aišku, Prancūzijoje buvo labai sąlygos sudėtingos – buvo labai karšta, salė be kondicionieriaus, bet visoms komandoms buvo sąlygos vienodos ir kartu didžiulis iššūkis žaisti. Žaidėme su italėmis, prancūzėmis ir latvėmis – dvejas rungtynes laimėjome ir vienas pralaimėjome. Tas turnyras buvo labai naudingas – pamatėme, kad su viena geriausių Europos komandų galime kovoti ir žaisti.
– Daugumą merginų jums teko matyti sezono metu, bet paėmus jas iš arčiau – kiek kiekvienoje merginoje pavyko pamatyti progreso, lyginant su praėjusiais čempionatais?
– Tikrai – pas kiekvieną merginą matėsi progresas. Beveik visos žaidė ir žaidžia moterų lygoje. Ta pati Justė (Jocyte – aut. past.) Prancūzijoje kas savaitę, kas mėnesį žengia žingsnį į priekį. Rusne Augustinaitė iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) grįžo fiziškai ir psichologiškai sustiprėjusi, kas labai džiugina. Iš jos tikimės labai daug pagalbos Europos čempionate.
Taip pat Gerda (Raulušaitytė – aut. past.), Gabrielė (Sederevičiūtė – aut. past.), Viltė (Andrunavičiūtė – aut. past.), Ugnė (Sirtautaitė – aut. past.). Jos visos eina į priekį ir dėl to džiugu labai.
– Kokios yra šios rinktinės stiprybės?
– Per draugiškas rungtynes, ką treneriai pastebėjome ir pamatėme – vieningumas ir kovingumas, ko aš norėjau ankstesniuose čempionatuose ir noriu dabar – kad kiekviena kautųsi už kiekvieną, ką matėme ir per draugiškas – kritome ant kamuolio, norime pasiimti (50/50, „niekeno“ – aut. past.) kamuolį. Tas vieningumas, kova ir tikėjimas vienas kitu gali mus nuvesti toli.
– Visi kalba apie Justę, kai ji galimai bus lyderė, tačiau kokios merginos gali būti pagrindinės padėjėjos jai?
– Kiekvienas treneris nori, kad visos 12 žaidėjų žaistų. Daug klausimų sulaukiu apie Justę, tačiau viskas negali suktis vien apie Justę – ji viena neapsigins ir neužpuls. Kiekviena, būnanti aikštelėje, turės įnešti savo indelį. Kitaip rezultato nebus. Turime mintis, turime planą. Aišku, vedanti žaidėja bus Justė, bet aplink ją turi būti žaidėjos, kurios jai padės. Labai tikimės daug pagalbos iš visų 12 žaidėjų.
– Kalbant apie trenerių štabą – kaip sekėsi susidirbti kartu?
– Viskas tvarkoje. Kas pasikeitė – vietoje Simo Juraičio (Panevėžio „Lietkabelio“ ir U20 vaikinų rinktinės trenerio asistentas – aut. past.) atėjo Nedas Pacevičius. Abu yra geri treneriai, abu gerai žino visas tiek scoutingo (varžovų analizę – aut past.), tiek trenerio asistento pareigų subtilybes.
Aš labai džiaugiuosi, kad Nedas prisijungė ir su treneriu Gyčiu Krugelevičiumi daro scoutingą, abu stipriai prisideda prie treniruočių proceso. Taip pat yra ir Rima Daunienė, kuri taip pat padeda. Jos darbas labiau su panelėmis bendrauti, pasižiūrėti, kaip jos jaučiasi. Esame susidirbę – laisvu laiku ir pajuokaujame, kartu praleidžiame labai daug laiko.
– 2003 kartos U16 čempionate laimėjote sidabro medalius, tačiau šiemet jau U18 ir 2004 metų karta – kiek realu pakovoti dėl aukštų pasiekimų šiemet?
– Mes Prancūzijoje sužaidėme su stipriomis Prancūzijos, Italijos ir Latvijos rinktinėmis. Pamatėme, kad galime su jomis žaisti. Manau, kad kovosime ir sieksime to. Mūsų tikslas nėra atvažiuoti ir nuo pirmų rungtynių galvoti apie auksą – mes galvosime, kaip laimėti pirmas rungtynes, antras, trečias, tada aštuntfinalis, ketvirtfinalis. Žiūrėsime po žingsnį į priekį. Žinome, kad kitais metais U19 pasaulio čempionatas, tad pirminis tikslas patekti į pasaulio čempionatą, bet aišku – medalis būtų labai smagu.
– Ar jaučiate kažkokį spaudimą, nes iš esmės po ilgo laiko būtent jūs ir jūsų komandą iškovojo medalius 2019 metais įvykusiame U16 čempionate?
– Nežinau, tas spaudimas... Aš pats iš savęs daug reikalauju, pats sau to spaudimo pasidarau, kad jeigu U16 iškovojome medalius, tai ir dabar būtinai reikia medalių, bet reikia nepamirši, kad Europos čempionate yra 16 komandų ir 16 vyriausių trenerių apie tą patį galvoja, o medalių komplektai yra tik trys. Vienos blogesnės rungtynės gali nubraukti visus planus.
Be to, spaudimas, ne spaudimas – mano didesnė užduotis yra padaryti, kad merginos nuo pirmų čempionato rungtynių jaustų kuo mažiau spaudimo ir žaistų taip, kaip gali geriausiai.
