Prieš maždaug penkerius metus metęs darbą, atradęs aistrą dviračio mynimui ir iškeliavęs aplink pasaulį, šįmet I. Greitmanas nusprendė įveikti sunkiausias ir ilgiausias dviračių varžybas – „Northcape-Tarifa“.
Kaip išduoda pavadinimas, lenktynės startuoja Nordkape – šiauriausiame Europos taške, Mageriojos saloje esančiame kyšulyje, o finišuoja Tarifoje – piečiausiame taške, esančiame Ispanijoje, iš kurio jau matosi Afrikos žemynas.
„Finišavęs buvau laimingas dėl to, kad pavyko. Didžiausias mano iššūkis turbūt buvo kelionė aplink pasaulį, bet keliavimas yra keliavimas, o čia toks rimtesnis iššūkis – ar prastas oras, ar trukdžiai kažkokie, turi viską įveikti ir važiuoti toliau.
Čia nepalauksi gero oro, turi imti ir važiuoti. Buvo laimė, kad pavyko ir dėl to, kad tiesiog baigėsi. Buvo labai sunku pabaigoje važiuoti per karščius, džiaugiausi, kad nebereikės kepti saulėje ir 40 laipsnių karštyje. Tai labai išsekino – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Truputį ir lūdna buvo, kad viskas baigėsi. Kiekviena diena varžybose davė iššūkius, o man jie patinka. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai turi save įveikti. Kojos jaučia, kad didelį darbą padarė, nuovargis jaučiasi.
Dar nelabai suprantu, ką padariau. Dar atmintis prastesnė, koncentracija. Daug miegu. Yra nuovargis, viską reikia susidėlioti, nesu didelis sportininkas, iš aistros, iš savęs daug darau. Kūnas yra stiprus ir mes to kartais nežinome. Tokiose išvykose sužinau, kad galiu dar geriau.
Jeigu neturėsi meilės ir aistros šiam sportui, tai tokiame iššūkyje vieną dieną pasakysi, kad man gana“, – po finišo praėjus kiek daugiau nei savaitei naujienų portalui tv3.lt pasakojo I. Greitmanas.
I. Greitmanas atstumą įveikė per 707 valandas ir tris minutes, judėdamas vidutiniu, kiek didesniu nei 10 kilometrų per valandą greičiu.
„Solo“ grupėje, kurioje dviratininkai keliauja vieni, jis tarp 16 dalyvių užfiksavo penktą geriausią rezultatą.
Gyvenimo virsmas
„Man buvo trisdešimt metų, kai prieš 3-4 metus viskas persivertė“, – juokiasi I. Greitmanas.
Tada jis dirbo pardavimų vadybininku, bet juto, kad kažką reikia keisti.
„Draugai kažkada pasiūlė važiuoti kartu, tuo metu neturėjau net dviračio, bet greitai nusipirkau pirmą pasitaikiusį po ranka. Buvo smagu išvažiavus, prisiminiau vaikystę, pradėjau vėl minti. Prasidėjo ilgesni išmynimai, palaipsniui kilo numintas atstumas, pamačiau daug naujų vietų, prie kurių gali su dviračiu nuvažiuoti“, – dabar šypsosi jis.
Savęs sportininku vyras nelaiko – niekada tokiu nebuvo: „Nesu sportininkas, darau „iš savęs“ viską. Nesu tas, kuris turi treniruotės planą. Noriu važiuoju 100, noriu 200 kilometrų, nenoriu – nevažiuoju ar numinu tik 10 ar 20 km su draugais, žmona. Daugiau iš savęs, širdies darau. Kažkada kilo mintis keliauti aplink pasaulį, bet tik vienetai išvažiuoja. Niekas manęs nelaikė, šeimos nebuvo, išmyniau ir pasakiau, kad nežinau, kada grįšiu. Užtrukau tik metus laiko, nes prasidėjo pandemija ir teko sugrįžti. Kiekvienais metais vis sakau, kad reikia sugalvoti kažką naujo“.
Šiais metais tas „kažkas naujo“ tapo sekinantis „Northcape-Tarifa“ iššūkis.
Kasdien – po 250 km
Iš Nordkapo dalyviai pajudėjo birželio 20 dieną, o maršrutas vedė ir per Lietuvą.
„Keitėsi visa Europa – nuo pat šiaurės iki pietų. Kai pradėjome lenktynes, buvo gal keturi laispniai šilumos. Iš pradžių buvo šaltis, ilgas lietus, trukdavęs 16 valandų ir beveik visą laiką tekdavo minti. Gerai, kad nesusirgau, jutau tik diskomfortą, kai sušlampa rūbai, batai.
Vėliau sekė Europos vidurys, kuris yra gan lengvas. Alpės ir kalnai reikalauja daug jėgų, kur jau negali pasišvilpaudamas minti. Pabaigoje laukė karštis – labai sekinantis“, – trumpai maršrutą nušvietė jis.
Pasiekęs Ispaniją ir susidūręs su alinančiu karščiu, I. Greitmanas pakeitė taktiką – ėmė minti naktimis. Prie karščio sukeliamų sunkumų prisidėjo ir nuovargis – tuo metu dalyviai skaičiavo jau trečią savaitę nuolatinio mynimo, kankino ir miego trūkumas.
Vidutiniškai lietuvis per dieną numindavo 250 km.
„Vieną dieną buvo ir 360, 370 km – ypač pradžioje, kai šiaurėje buvo poliarinė diena ir tu tiesiog nenori miego. Pora valandų pamiegi ir mini. Per pirmą savaitę numyniau 2100 km. Buvau dar šviežias, nakties nėra, truputį pasnaudi ir mini. Kai atėjo kalnai, karštis ir nuovargis, jau negali numinti tiek“, – sakė jis.
Vienui vienas
Tokio tipo lenktynės išsiskiria ir savomis taisyklėmis – dalyviai čia yra visiškai atsakingi už save. Jie gauna maršruto koordinates, o toliau jau patys rūpinasi tuo, kaip jį įveiks. Jie gali nakvoti laukuose, viešbučiuose, gamintis maistą patys ar viską pirkti parduotuvėse. Važiuodami „solo“ klasėje dviratininkai negali laikytis kartu ir turi keliauti po vieną.
„Turi ir pats mokėti dviratį taisyti, pasiplanuoti, kur nakvosi – savo daiktus turi vežtis, niekas tavęs nelydi. Čia esi visiškai vienas“, – pastebi jis.
Lietuvis rinkosi įvairias nakvynės vietas – tiek viešbučius, tiek gamtą, tačiau viskas vyko ne pagal planą. Pavyzdžiui šiaurėje I. Greitmanas planavo daugiausiai naudotis viešbučių paslaugomis, bet juose apsistojo vos dukart. Ispanijoje jis vylėsi visą laiką nakvoti gamtoje, bet viską keitė karštis.
Mindamas naktimis, antrą dienos pusę ir vakarus jis leisdavo viešbučiuose, kad pasislėptų nuo karščio ir pamiegotų.
„Varžybų pabaiga buvo varginantii ir jutau dvejonas dėl sveikatos – kad negaučiau šilumos smūgio, nepakenkčiau sau ir nenukrisčiau, kur nors viduryje kelio ir pagalba negalėtų rasti manęs kokią valandą. Tai buvo sunkus etapas“, – prisiminė jis.
Litrai kolos
Kai išsiruošė aplink pasaulį, I. Greitmanas susikrovė tiek daiktų, kad dviratis svėrė virš 50 kilogramų. Tačiau šis iššūkis – visiškai kitoks. Čia reikia greičio, o tai reiškia, kad ir dviratis turi būti lengvas, tad su savimi pasiimami tik reikalingiausi daiktai.
„Žinoma, vaistinėlė – šį kartą neišgėriau nė vienos tabletės, nieko neprireikė, – susidėtus daiktus vardino dviratininkas. – Įrankius dviračiui taisyti – reikia mokėti pasikeisti padangą, kamerą, reikalinga ir pompa, visraktis, atsarginės stabdžių kaladėlės. Reikia turėti rūbų įvairioms oro sąlygoms. Kažką miegui, išorinę bateriją, kad neliktum be telefono, nes bet kada gali prireikti pagalbos. Neturėjau jokių puodų, virtuvėlės. Jeigu kažko reikia – nusipirksi parduotuvėje“.
Kitas itin svarbus tokios kelionės aspektas – mityba. I. Greitmanas skaičiuoja, kad kasdien sudegindavo 8-10 tūkstančių kalorijų, o mimant dviratį reikia gauti greitos energijos.
„Visi man sako, kaip tu gali važiuoti tokį maistą valgydamas, – juokiasi vyras. – Daugiausiai tai yra greiti angliavandeniai. Bananas yra dviratininkų maistas, džiovinti vaisiai. Buvo ir daug saldainių, sausainių, bandelių, kurie iškart duoda energijos, kolos litrų litrais išgerta. Mityba gan skurdi, nevalgai daug mėsos, baltymų ir riebalų, ypač kai mini. Organizmas neturi tiek energijos, kad mindamas dar duotum sunkiai virškinamo maisto. Vėliau jau būdavo, kad norėjosi kažko normalesnio – mėsos, lašišos, kumpelio, riešutų, bet ne visada pavykdavo tą gauti, o ir tą maistą reikėdavo vežtis kartu su savimi“.
Mintyse – kitas iššūkis
Nenuostabu, kad tokį iššūkį įveikė ne visi jam užsiregistravę dalyviai. Pats I. Greitmanas turi auksinę taisyklę, kuri neleidžia sudvejoti, kai yra sunku.
„Būna sunku, būna visko – skausmas, nuovargis. Kažkiek turiu patirties tokiuose iššūkiuose, todėl svarbiausia yra pavalgyti ir pamiegoti. Vienas iš šitų jau padės, o jeigu padarysi abu – viskas pasikeis. Būna tas lūžis, kai iš nuovargio net pamiršti, kad reikia pavalgyti. Būna sunku net suskaičiuoti kilometrus iki artimiausios parduotuvės, galva nebeveikia. Reikia pamiegoti, skaniai pavalgyti ir viskas pasitaiso, gali važiuoti toliau.
Pasitraukti ne mano stilius. Svarbiausia yra išvažiuoti, tada lieki vienas ir turi išgyventi. Dabar iššūkis turi būti kuo sunkesnis, kad jis būtų įdomus“, – šypteli jis.
Jam pavyko išvengti didelių techninių bėdų – daugiausiai bėdų kilo dėl pradurtų padangų, o pats dviratis veikė be priekaištų. Fiziškai atlaikyti krūvį taip pat sekėsi netikėtai gerai.
„Fiziškai tikrai labai gerai jaučiuosi. Po kitų iššūkių būdavo, kad tris mėnesius rankos pirštai neišsitiesia, mėnesį viską skauda, o dabar viskas gan lengvai“, – pasakoja jis.
Mintyse I. Greitmanas jau dėlioja ir naują iššūkį – iš Tarifos matosi Marokas, kuriame taip pat rengiamos tokio tipo varžybos – tai būtų lyg šios kelionės pratęsimas.
Jeigu nuspręs šokti ir į šį iššūkį, tą darys jau kitais metais. Ką jam duoda tokie iššūkiai – juk kitiems iš šono atrodo, kad tai – savotiškas savęs kankinimas?
„Savęs tobulinimas ir minčių sudėliojimas. Tu tampi stipresnis. Fiziškai gal nelabai, bet psichologiškai – taip. Vėliau lengviau tvarkytis su iššūkiais gyvenime. Normaliame gyvenime lengviau susitvarkyti su negandomis, tampi geresniu ir stipresniu žmogumi visomis prasmėmis“, – teigia jis.
