Sportininkė pirmadienio popietę sugrįžo į Lietuvą. Šypsenos neslėpusi sportininko tikini, kad, nepaisant visko, didelio nuovargio nejaučia, o medalį žūtbūt reikėjo iškovoti.
„Aišku, kad džiaugsmas. Tai yra didžiulė pergalė, mūsų vienintelis medalis. Žinojau, kad jau degam ir norisi, ir reikia... paskutiniuose metruose bėgdama galvojau, kad medalis yra Lietuvai“, – oro uoste susirinkusiems žurnalistams sakė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Priminsime, kad lietuvė sidabro medalį iškovojo fantastiškoje kovoje.
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė sužibėjo savo stipriausioje rungtyje – bėgime ir šaudyme. Prieš šią paskutinę rungtį ji startavo iš 13-os pozicijos ir nuo lyderės turėjo 52 sekundžių atsilikimą.
Per pusę distancijos ji prie medalininkų priartėjo labai stipriai. Įspūdingas sprintas ir taiklus šaudymas leido pakilti į šeštąją poziciją bendroje rikiuotėje.
Fantastinis paskutinis šaudymas ir lemiamas spurtas link antroje vietoje esančios Sarolta Kovacs leido pakilti L. Asadauskaitei į 2 poziciją. Mūsiškė sėkmingai pasiekė finišo tiesiąją ir iškovojo sidabro medalį.
L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei tai antrasis olimpinis medalis. 2012 m. Londone ji tapo olimpine čempione.
Portale tv3.lt – karštas interviu su Tokijo olimpine vicečempione iš Vilniaus oro uosto, kuriame ji papasakojo apie įdėtą darbą ir ar planuoja dalyvauti olimpiadoje 2024 m. Paryžiuje.
Laura, ar sunkus medalis?
Labai, skauda kaklą (juokiasi).
Kokie jausmai į Lietuvą parvežus medalį?
Aišku, kad džiaugsmas. Tai yra didžiulė pergalė, mūsų vienintelis medalis. Žinojau, kad jau degam ir norisi, ir reikia... paskutiniuose metruose bėgdama galvojau, kad medalis yra Lietuvai.
Ar buvo spaudimas pačiai, kad Lietuva laukė medalio dvi savaites?
Taip, buvo kiek netikėta, nes ir pati stebėjau žaidynes, tikėjau, kad turėsime medalį. Na, liko penkiakovė, dviračių sportas, bet dienos vis tirpo.
Kiek išgąsdino pirmoji rungtis, nes sufechtavau ne taip, kaip planavau. Ačiū Dievui gerai pasirodžiau vėliau ir medalis mano rankose.
Kurią minutę patikėjote, kad medalis jau čia?
Aišku, po jojimo rungties kilstelėjau į viršų ir jau mačiau rimtus šansus, tačiau reikėjo padirbėti.
Ką pasakėte sau prieš paskutinę rungtį?
Pasakiau, kad kovosiu, darysiu viską, ką galiu ir laimėti medalį.
Šiandien Švietimo ministrė užsiminė, kad sportas yra duobėje. Ar sutinkate su tuo?
Taip, manau, kad vienas medalis išgelbėjo mus visus. Sportas yra iš tiesų ant bedugnės. Turime pasižiūrėti į situaciją iš kitų kampų. Visiems kartu reikia kažką daryti.
Ekspertai sako, kad trūksta vizijos, komunikacijos tarp sporto bendruomenės. Jūsų akimis tai tiesa?
Taip, trūksta bendravimo, susikalbėjimo tarpusavyje. Jei dirbsime visi kartu, be asmeniškumų, vardan sporto, tai tada pasieksime aukštus rezultatus.
Laura, ar tai buvo Jūsų paskutinės olimpinės žaidynės?
Nežinau (juokiasi). Pagalvosiu.
Kita olimpiada už trijų metų. Lyg ir mažiau būtų laukti...
Nežinau, žiūrėsime. Tikslas buvo laimėti varžybas. Prieš porą mėnesių buvau pasiruošusi jas laimėti, bet ne viskas taip susiklostė.
Nesusiklostė penkiakovė Justinui Kinderiui. Ar teko šnekėtis su juo?
Jojimo rungtyje turi nusišypsoti ir sėkmės faktorius. Justinui nepavyko susidraugauti su žirgu. Kaip tai beatrodytų paprasta, bet man pasisekė, kad gerai sutarėme ir viskas gavosi.
Šioje vietoje yra visada nežinomybė. Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko. Iškovojau šį medalį ne tik sau, bet ir visai Lietuvai.
Olimpinės žaidynės šiemet vyko pandemijos akivaizdoje. Ar netrūko tos dvasios?
Mūsų buvo labai nedaug tribūnose, bet kai bėgau labai stipriai girdėjau, kai stadione rėkia „Laura, Laura“. Man atrodė, kad žiūrovų yra daug (juokiasi). Man to užteko. Kai važiuoji laimėti medalio, nelabai svarbu ar pilnas, ar tuščias stadionas.
Žinojau, kad mane Lietuvoje palaiko daug žmonių. Namuose palaikymas didžiausias, žinau, kur atvažiuoju kovoti ir stengiuosi padaryti jį iki galo.
Kokius stebuklingus žodžius pasakėte žirgui prieš jojimą?
Nieko nesakiau, man svarbu buvo pats principas. Rio žaidynėse gavau nulį taškų, tad norėjau įrodyti, kad galiu prajoti gerai, finišuoti.
Ar daug sveikinimų gavote?
Taip, daug. Visiems dar neatrašiau, bet atrašysiu. Tikrai daug.
Ar turėsite atostogų?
Norėtųsi pailsėti savaitėlę. Šiaip labai nepavargau (juokiasi). Šiemet startų daug neturėjau – susidėjo koronavirusas, trauma.
Taip ir gavosi, kad nesu labai pavargusi, su didžiule energija startavau. Žinojau, kad tai paskutinis šansas ir turiu juo pasinaudoti.
Ką turite omenyje sakydama paskutinis šansas?
Praėję metai man nesusiklostė dėl tam tikrų dalykų ir liko paskutinės varžybos. Paskutinis šansas.
Ar šonkaulio problemos trikdė?
Ne, jau kokias tris savaites viskas yra gerai. Į startą atvažiavau visiškai sveika, pasiruošusi.
Kiek apmaudu, kad nepavyko fechtavimas?
Buvau pasiruošusi planelį, ką turiu padaryti kiekvienoje rungtyje. Realiai žiūrėjau, ką aš galiu. Žinoma, buvo apmaudas, galvojau, kas bus.
Iš kitos pusės, svarsčiau kodėl taip fechtavau, o ne kitaip. Tačiau tai lėmė man pakankamai gerą žirgą, kuris mane sugrąžino į kovą dėl medalių. Manau, tai likimas.
Jei ne 10 sekundžių baudos, ar buvo galima kautis dėl aukso?
Ten irgi buvo dalykų... susipainiojau visiškai, gavosi „false“ startas. Jau atbėgusi į šaudyklą žinojau, kad turėsiu stovėti. Dėl to bėgau dar stipriau, nes žinojau, kad kažkur stovėsiu.
Svarsčiau ar neprarasiu dėl to medalio, bet bandžiau spausti maksimumą. Kad tik atbėgti į prizines vietas, kad tik būtų medalis.
Kur slypi šio medalio vertė Jūsų akimis?
Tikrai buvo sunkūs metai, ne viskas buvo kaip planavau. Tai buvo paskutinis šansas, kuriuo norėjau pasinaudoti. Mačiau, kad atsigaunu, viskas tvarkoje, esu geroje fizinėje formoje.
Tai yra didžiausias mano laimėjimas per pastaruosius devynis metus.
Ar skiriasi emocijos tarp Londone aukso ir Tokijo?
Žinote, bet koks medalis yra labai brangus. Man tai buvo kaip dviguba pergalė, nes tai buvo labai lauktas Lietuvos medalis.
Ne tik man, bet ir visai Lietuvai jo labai reikėjo. Jaučiausi, kad padariau didžiulį žygdarbį – jis tik vienas. Galime džiaugtis bent kažkiek.
Iki kitos olimpiados liko tik treji metai. Ar pasirengimas bus kitoks?
Aš dar nežinau (juokiasi). Likus dviem metam būna pas mus atranka. Dabar viskas turėtų būti laisviau. O poto žiūrėsime.
