Naujienų portalo tv3.lt kalbintas vienas geriausių Lietuvos krepšinio trenerių Rimas Kurtinaitis ragino nenuvertinti Ispanijos ir teigė, kad Sergio Scariolos kariauna išlieka labai pavojinga komanda.
2009 m. R. Kurtinaičio vadovaujamas Vilniaus „Rytas“ Europos taurės finale nukalė būtent S. Scariolos treniruojamą Maskvos srities „Chimki“ klubą, disponavusiu dešimt kartų didesniu biudžetu nei vilniečiai.
„Mums būtų palankiau, jeigu sugebėtume juos „sugrūsti“ į pozicinį žaidimą. Ispanai turėtų bandyti greitinti žaidimą, o tą jie moka daryti nepriklausomai nuo to, kokio meistriškumo krepšininkai yra aikštėje“, – sakė R. Kurtinaitis.
Su naujuoju BC „Wolves“ treneriu taip pat kalbėjomės apie karjeros piką pasiekusį Joną Valančiūną, auksinus R. Kurtinaičio metus „Ryto“ klube ir laukiantį debiutinį „vilkų“ sezoną Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) ir tarptautinėje arenoje.
Ar iš patyrusio lapino S. Scariolo galime laukti nemalonių taktinių staigmenų?
Jis truputėlį pasikeitęs, nes pastaruoju metu dirbo Toronto „Raptors“ vyr. trenerio asistentu (treneris 2021 m. grįžo į Europą ir šiuo metu vadovaujama Bolonijos „Virtus“ klubui, – autoriaus pastaba). Manau, Scariola labiau akcentuoja puolimą negu gynybą.
Ispanai šiuo metu neturi savo žvaigždyno, kuris jau nuėjęs nuo pjedestalo. Per dvi draugiškas rungtynes su Ispanija pamatėme, kad lengva nėra. Nors buvo atkarpų, kai pabėgame į priekį 10 taškų ar daugiau, dėka savo greito žaidimo stiliaus ispanai mūsų persvarą greitai panaikindavo.
Tai išlieka labai pavojinga komanda – greita, nelabai paranki mums. Mums būtų palankiau, jeigu sugebėtume juos „sugrūsti“ į pozicinį žaidimą. Jie supranta, kad mes turime du bokštus ir poziciniame žaidime Domas su Jonu žaidžia labai gerai. Jonas Valančiūnas apskritai dabar yra savo karjeros pike. Ispanai turėtų bandyti greitinti žaidimą, o tą jie moka daryti nepriklausomai, kokio meistriškumo krepšininkai yra aikštėje.
Nors B grupėje užėmėme 4 vietą grupėje ir žaisime su A grupės nugalėtojais, lažybininkai būtent Lietuvą įvardija kaip favoritę. Sutinkate, kad šiuo metu esame geresni už ispanus?
Ispanai prieš čempionatą neatrodė taip gerai, kaip atrodo dabar. Sakyčiau, kad šita komanda subrendo ir tuo pačiu ji pati nežino savo galimybių. Kita vertus, mes patys žaidžiame gerą krepšinį. Nėra didelio skirtumo, būtume žaidę su Turkija ar Ispanija. Mano nuomone, visos keturios mūsų grupės komandos yra stipresnės už A grupės komandas.
Bet gyvenime būna visaip. Pateiksiu pavyzdį iš futbolo – yra paskaičiuota, kad futbole favoritai laimi tik 60 proc. rungtynių. Bijoti nereikia, susikaustyti nereikia, bet reikia gerbti varžovą ir žinoti, ką jis gali.
Kiek bus sunku laimėti prieš tą pačią komandą tris mačus per vieną mėnesį?
Tai yra daugiau filosofijos. Jeigu pamenate lietuvių kilmės tenisininką Vitą Gerulaitį, jis daug kartų iš eilės pralaimėjo Johnui McEnroe, bet kai galiausiai laimėjo, spaudos konferencijoje pasakė: „Tegul būna tai pamoka visiems – niekas neįveikia Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės!“ Tai yra filosofija ir nieko daugiau. Kiekvienos rungtynės prasideda nuo nulio, o tokią statistiką – kas kiek laimėjo – įdomu gal tik paskaityti. Svarbiausia būti pasiruošus ir žinoti, koks tai varžovas ir ką tu nori padaryti.
Kiek Lietuvos rinktinę užgrūdino sudėtingas kelias grupės etape?
Labai gerai, kad komanda nesulūžo. Paprastai būna taip, kad trumpuose rinktinių čempionatuose yra labai svarbu laimėti nuo pat pradžių. Tai nėra sezonas, kai žaidi 10 mėnesių ir įkritus į duobę turi mėnesį laiko atsigauti ir vėl pagauti sėkmingą bangą. Trumpuose čempionatuose dažnai būna, kad 1–2 mačus pralaimėjusios rinktinės palūžta ir turi rimtų problemų. Lietuva nepalūžo. Manau, rungtynės grupėje užaugino žaidėjų pasitikėjimą savo jėgomis. Reikia pagerinti mažus niuansus ir mūsų žaidimas bus labai solidus.
Ką manote apie istorinį 47 taškų Luka Dončičiaus pasirodymą mače su Prancūzija?
Kiek teko skaityti, tose rungtynėse Vincentas Collet nebuvo labai patenkintas teisėjų darbu, bet tai nesumažina Lukos pasiekimo. Kaip bebūtų, tai įspūdingas rezultatas. Manyčiau, Europoje 40 žaidėjo pelnytų taškų yra kažkas panašaus į 60 taškų pasirodymą NBA lygoje. Europoje nėra tiek daug atakų, jos trunka ilgiau, netgi minučių skaičius mažesnis, o ir pats žaidimas labiau organizuotas, todėl nelabai net yra laiko, kada sumesti tuos 40 ar 50 taškų. Visgi, pasirodo, kad tai įmanoma. Čia buvo viskas viename – varžovas rimtas, komanda laimėjo ir jis surinko tiek taškų. Kaip sakoma, „triple double“ (šypsosi).
2008–2009 m. savo vadovaujamoje Vilniaus „Ryto“ komandoje taip pat turėjote savąjį „Dončičių“ – Chucką Eidsoną. Tą sezoną iškovojote visus 5 įmanomus trofėjus ir tai išlieka geriausiu visų laikų „Ryto“ sezonu. Ką reikėjo išgyventi šiai komandai, kol ji tapo pergalinga?
Lūžio taškas buvo Lietuvos krepšinio federacijos taurės finalas (dabar Karaliaus Mindaugo taurė, – autoriaus pastaba). Pralaiminėjome „Žalgiriui“, bet Mindaugo Lukauskio dėka, jo taikliu tritaškiu iš aikštės kampo rungtynių pabaigoje, laimėjome taurę. Tada žaidėjų psichologijoje įvyko lūžis ir supratimas, kad jie gali nugalėti „Žalgirį“.
Prieš tai jie žaisdavo ne prieš konkrečią komandą, o prieš istoriją, prieš užrašą ant marškinėlių, kuris byloja, kad komanda yra gera. Bet juk komandoje keičiasi žaidėjai, keičiasi laikai ir reikia žaisti prieš esamą komandą. Pavyko įtikinti žaidėjus, kad mes galime laimėti. Po šito finalo pasipylė visas gausybės ragas – laimėjome Europos taurę, LKL, BBL (sezono pradžioje taip pat buvo iškovota tuometinė Supertaurė, – autoriaus pastaba). Aišku, daug treniravomės, nejautėme fizinio, jėgos diskomforto. Kai daug ir sunkiai treniruojiesi, tau rungtynės būna kaip šventė, kaip gėlelės (šypsosi). Džiugu, kad tada pavyko pasiekti tokį lygį.
Simboliška, kad M. Lukauskis yra ir dabartinėje jūsų treniruojamoje komandoje. Pirmosios LKL rungtynės laukia jau po dviejų savaičių. Kiek esate toli nuo žaidimo, kurį norite demonstruoti?
Didžiausia bėda ta, kad neturime Kristupo Žemaičio, Eigirdo Žukausko ir Marcoso Delia, kurie šiuo metu atstovauja savo rinktinėms Europos ir Amerikos čempionatuose. Per paskutines dvi savaites praėjome tikrą „katurgą“, patį sunkiausią kelią, kuris būna po vasaros. Buvo dideli krūviai ir džiaugiuosi, kad tą laikotarpį pavyko praeiti be traumų, o dabar prasideda varžybinis etapas.
Padarėme daug dalykų gynyboje ir puolime, bet čempionato starte galime neturėti mano minėtų krepšininkų, kuriems reiks atsigauti po čempionato kovų. Nesvarbu, žaidi daug ar mažai, bet yra psichologinis nuovargis, kuris taip pat turi reikšmės. O šiaip vyrai dirba labai gerai, viskas vyksta sklandžiai, Esu treniravęs daug klubų ir galiu pasakyti, kad visa organizacija dirba tiksliai kaip laikrodis. Manau, kad šiemet surinkome neblogą komandą.
Jūsų vedamos treniruotės tokios pat sunkios ir varginančios kaip ir anksčiau?
Matote, dabar neturime pakankamai daug krepšininkų, kad galėtume palaikyti norimą intensyvumą. Bet taip, krūviai yra nemaži. Mes turime išmokti kentėti skausmą, nuovargį. Norisi paruošti komandą, kuri kovotų dėl pergalių, o ne šiaip žaistų čempionate. Tam reikia daug treniruotis.
Kiek klubui svarbu patekti į Europinį turnyrą?
Svarbu yra viskas. Kadangi tai yra pirmieji klubo egzistavimo metai, tarptautinėje arenoje esame „įmesti į naujokų krūvelę“ ir esame ta komanda, kurios niekas nežino. Mums tarptautinio turnyro reikia, nes jame galime tobulėti, o kaip bus – pažiūrėsime.
Spalio 29 d. Alytaus arenoje priimsite LKL čempioną „Rytą“. Neabejojama, kad šis mačas bus apsuptas ypatingos atmosferos. Kiek ši akistata asmeniškai reikš jums?
Mes nesusireikšminame. Mums reikia pradėti žaisti, žiūrėti, ko trūksta, kas yra gerai. Aš žiūriu į techninę pusę ir kaip paruošti komandą. „Rytas“ turi istoriją ir turėjo labai gerą praėjusį sezoną, kai tapo LKL čempionu. Aišku, šiuo metu jie yra favoritai, o mes viską dar tik pradedame. Galbūt yra daug politinių dalykų, bet man asmeniškai jokio skirtumo – „Rytas“ ar Utena. Laukia daug sunkių rungtynių ir turime būti joms pasiruošę.
