Transkontinentines lenktynes (TCR) 2013 metais pirmą kartą surengė vėliau tragiškai žuvęs britų dviratininkas Mike’as Hallas.
Šios vyksta kasmet ir jos dalyviai per dvi savaites įveikia apie 4 tūkst. kilometrų ir viskuo turi pasirūpinti patys – maistu, vandeniu, nakvyne, dviračio remontu. Į trasą jie pajuda dviračio krepšyje sutalpinę tik pačius būtiniausius daiktus – remonto įrankius, miegmaišį, galbūt atsarginę aprangą. Ir tai yra viskas. Dvi savaites esi visiškai vienas, negali sulaukti aplinkinių pagalbos, miegi po kelias valandas stotelėse ar laukuose ir tiesiog mini pedalus per Europą.
Kiekvienais metais maršrutai skiriasi, o paskutinių lenktynių metu dalyviai startavo Bulgarijoje, kirto Serbiją, Slovėniją, Kroatiją, Austriją, Italiją, Šveicariją ir finišavo Breste (Prancūzijoje). Pirmą kartą lenktynes laimėjo moteris – vokietė Fiona Kolbinger, finišavusi per kiek daugiau nei 10 dienų.
Trasa driekėsi apie 4 tūkst. kilometrų ir tai yra 600 km daugiau nei trunka „Tour de France“.
Brestą per daugiau nei 13 dienų pasiekė ir lietuvis Marius Stasiūnas. Jis buvo jau septintasis lietuvis, pasiryžęs šiai avantiūrai. Šešiems jų pavyko finišą pasiekti, o Londone gyvenantis Rimas Grigėnas tą padarė dukart, įskaitant ir pačias pirmas lenktynes, kuriose startavo kiek daugiau nei 30 sportininkų.
Tokių lenktynių tikslas ir yra pasiekti finišą, o laimėtojams atitenka tik simboliniai prizai. Čia dviratininkai atvyksta vedami kitų tikslų.
„Čia daug svarbiau yra pats lenktynių įveikimas. Tai nėra klasikinės lenktynės. Itin ilgus važiavimus yra svarbu įveikti, nėra taip svarbu, kas bus pirmas. Žinoma, atvažiuoti pirmam yra įspūdinga, bet daugiau dėmesio skiriama pačiam trasos įveikimui, tai yra labai vertinama.
Jeigu siektum rezultato, kad atvažiuotum vienas pirmųjų, reikia važiuoti apie 18 valandų per parą. Likęs laikas yra skirtas maisto apsirūpinimui ir poilsiui“, – tv3.lt sakė Marius Ratkevičius, važiavęs ketvirtose lenktynėse 2015 m.
„Mano tikslas buvo finišuoti ir antras tikslas – tą padaryti laiko limite, kas yra dvi savaitės. Įgyvendinau juos abu ir dar spėjau pasigrožėti gražiais vaizdais“, – kolegai pritarė M. Stasiūnas. Abu vyrai atstovauja tam pačiam Vilniaus mėgėjų klubui.
„Man pirma mintis buvo finišuoti saugiai, sveikam ir tada žiūrėti, kas išeis. Gal ne visu šimtu procentų žiūrėjau kaip į lenktynes, bet 95 proc. stengiausi finišuoti arčiau dešimtuko“, – priduria R. Grigėnas, ištvermės lenktynėse dalyvaujantis nuolat.
Šie trys lietuviai, įveikę vienas sunkiausių ultra ištvermės lenktynių pasaulyje, su tv3.lt pasidalino savo įspūdžiais ir išgyvenimais, patirtais vienumoje numinant po kelis tūkstančius kilometrų.
Miega, kur papuola
Visi dalyviai į savo krepšį įsideda po miegmaišį ir specialų, vadinamąjį veidrodinį apklotą, kuris sulaiko šilumą, kai tenka šaltomis naktimis miegoti ten, kur papuola. Lenktynių taisyklės leidžia miegoti viešbučiuose, bet iš anksto negali jų užsisakyti – nakvynę gali rezervuoti tik tą pačią dieną.
Dažniausiai dviratininkai miega stotelėse, įvairiose daržinėse ar pievoje po medžiu – taip sutaupoma laiko, kurį sugaišti registracijai ar viešbučio paieškai.
Patogią nakvynę renkiesi dažniausiai tada, kai jauti, kad geras poilsis yra būtinas arba ištikus bėdai.
„Kartą nakvojau prekybos centro aikštelėje, kur būna vežimėlių pastogės“, – prisiminė M. Stasiūnas.
R. Grigėnui tokia nakvynė kartą baigėsi tuo, kad pabudo ir prie pat savęs išvydo piemens ganomas karves, o šis davė suprasti, kad metas keltis ir palikti susirastą „prieglobstį“. O kartą jis užmigo ant viešbučio fojė kilimo.
M. Stasiūnui taip pat teko prigulti ir sode po obelimis, o praėjusių metų lenktynių nugalėtojai F. Kolbinger tai baigėsi kuriozine situacija – ji užsnūdo ant privataus namo pievelės ir taip nustebino šeimininkus. Šie geranoriškai sutiko dviratininkę ir pasiūlė pavalgyti arba bent atsigerti vandens – vis tik vokietei teko to atsisakyti, nes bet kokia aplinkinių pagalba lenktynėse yra draudžiama.
Tokios nakvynės dažnai reiškia ir tai, kad kuriam laikui tenka pamiršti dušą, o gavęs progą nusimaudyti, ją išnaudoji maksimaliai.
„Kai eini į dušą, pasiimi savo rūbus ir maudaisi ant jų. Kartu ir nusiprausi, ir išplauni rūbus. Tai pagreitina viską“, – juokėsi M. Stasiūnas, šį patarimą gavęs iš M. Ratkevičiaus.
Į pagalbą – kruasanai
Čia viskas priklauso nuo tavęs – lenktynėse net nėra griežto maršruto – yra kontrolės punktai, kuriuose turi pasižymėti, yra tam tikros privalomos įveikti trasos dalys, bet iš esmės kelią renkiesi pats.
Todėl vieni renkasi trumpesnį, bet galbūt ne tokį civilizuotą kelią, kiti numina daugiau kilometrų, bet važiuoja tvarkingais keliais. Kiekvienas turi savo strategiją, kiek laiko ir kada važiuos, kiek miegos, ką ir kada valgys, kokį kelią rinksis. Dvi savaites gali pasikliauti tik savimi.
„Iš pradžių važiuoji nuteikęs, kad dvi valandas minsi, dešimt minučių pailsėsi. Pradžioje tai atrodo lengva, vėliau jau pradedi laukti, tada skaičiuoti minutes iki sustojimo, tada jau mąstai, kad gal reikia kas valandą stoti ilsėtis“, – juokiasi M. Ratkevičius. – Tai yra sėdėjimo ant dviračio varžybos, o ne kas greičiau važiuoja. Gali važiuoti 10 val. ir palaikyti 30 km/val. greitį, o kitas važiuos lėčiau, bet 18 val. ir tave aplenks. Kas sugeba, kas yra įpratęs ilgai sėdėti ant dviračio, tas ir važiuoja greičiausiai“.
Sportininkams leidžiama sustoti prekybos centruose, degalinėse ir visą laiką išsidėlioti taip, kaip tinka labiausiai.
Bet viskas dažniausiai susiveda į panašų ritmą – važiuoji apie 16 valandų per parą, apie penkias miegi, o likęs laikas skirtas trumpam poilsiui ir valgymui. Būtent pastarasis aspektas yra itin svarbus – turėti maisto atsargų ir niekad jų nepritrūkti.
Dažniausiai tai pavyksta, bet kyla ir iššūkių – pavyzdžiui vienintelėje Prancūzijoje degalinėse nenusipirksi maisto.
„Kai vargsti ir nepataikai pakankamai pavalgyti ar tiesiog nerandi, kur nusipirkti maisto, pradeda trūkti cukraus, nuotaika krenta žemyn, visas pasaulis pasidaro nemielas. Prisideda miego trūkumas ir pradedi galvoti, ką tu čia darai“, – šypsosi R. Grigėnas.
M. Stasiūną maisto paieškos kelis kartus įvėlė į kuriozines situacijas.
„Vieną dieną baisiai užsimaniau sušių. Būtent jų užsimaniau, nors tu ką. Bet populiariausias maistas turbūt yra kruasanai su šokoladu. Kartą tiesiog pasiėmiau kukurūzą iš lauko, o kartą vietoj sulčių nusipirkau sirupo ir visą jį išgėriau. Galvojau, kodėl jis toks saldus. Tai vėliau gal dvi valandas nieko nevalgiau, užteko energijos“, – juokiasi jis.
Psichologinis išbandymas
Dažnai daugiau nei pusė dalyvių finišo nepasiekia. Tai lemia įvairios priežastys, bet M. Ratkevičius mano, kad viskas galiausiai susiveda į psichologiją.
Vieni pasitraukia dėl techninių gedimų ar traumų, bet visas šias problemas, turint pakankamai noro ir valios galima išspręsti, mano jis.
Jam pritaria ir lenktynes įveikę kolegos.
„Man atrodo, kad svarbiausia yra motyvacija ir psichologija. Mityba, technika, fizinis pasiruošimas taip pat svarbu, bet jeigu nėra motyvacijos, tai kiekvieną menkiausią kliūtį gali suprasti taip, kad „viskas, man užtenka“. Bet taip nėra, turi į viską žiūrėti paprastai, neplanuoti kiekvieno žingsnio, pasilikti laisvę nuostabai“, – teigia M. Stasiūnas.
„Visų pirma reikia labai mėgti važinėti dviračiu, nes bus daug momentų, kai atsibos ir klausi savęs, ką aš čia veikiu, kokia viso to prasmė“, – pripažįsta R. Grigėnas.
O kokios mintys sukasi galvoje, kasdien vienui vienam minant po 300 kilometrų? Pasirodo, kad kiekvienam skirtingai.
„Šios varžybos, galima sakyti, yra savęs pažinimo formato. Tu labai ilgą laiką važiuoji dviračiu, nuolatos kažkas sukasi galvoje. Mano patirtis buvo įdomi tuo, kad labai aiškiai suvokiau, kaip greitai keičiasi nusiteikimas, situacijos suvokimas.
Kadangi esi ypatingoje situacijoje, kai darai kažką sunkaus, kai esi išvargęs, psichika veikia kitaip. Perspektyva keičiasi labai greitai. Gali galvoti, kaip sunku, šalta, skauda kažką, bet po pusvalandžio jau gali galvoti, kaip viskas čia faina, koks gražus saulėlydis ar saulėtekis. Važiuoji sau per Provansą ir galvoji, koks gyvenimas yra nuostabus.
Labai apie kažką gal nemąstai, nes vis tiek darai tam tikrą darbą. Tai tam tikra meditacijos forma“, – potyrius prisiminę M. Ratkevičius.
„Prisimeni visus pažįstamus ar draugus, dainuoji mintyse ar garsiai, grožiesi aplinka“, -–sako R. Grigėnas, kuris mielai pasiryžtų įveikti šias lenktynes trečią kartą.
„Per dieną išgyveni visus nuotaikų spektrus“, – šypteli M. Stasiūnas.
Finišas be euforijos
Visi trys vyrai pripažįsta, kad tai buvo sunkiausios jų įveiktos lenktynės, po kurių prireikia mėnesio, kartais net dviejų ar daugiau tam, kad visiškai atgautum jėgas.
„Tai sunkiausios, ir įspūdingiausios lenktynės – dėl įvairių kultūrų pažinimo, nuotykių ir t.t.“, – sutinka R. Grigėnas.
2017 metais jam teko važiuoti per rekordinius karščius Europoje, pramintus Liuciferio vardu. Tada temperatūra siekdavo 40-47 laipsnius pagal Celsijų.
Dėl tokio karščio tekdavo stoti dažniau nei planuota, kartais gaivintis užėjus į parduotuvę ir prisiglaudus prie šaldiklio.
Artėjant finišui susikaupęs nuovargis primena apie save vis labiau.
„Atrodo, kad jautiesi taip pat, bet kasdien vis silpsti. Taip, kaip galėjai greitai važiuoti prieš savaitę, jau nepavyksta. Paskutinės dienos, kai atrodė jau finišas ranka pasiekiamas, paskutiniai 500 kilometrų rinkosi labai lėtai. Ten jau buvo kova su savimi, pyksti, kad neišeina greičiau važiuoti, nes kalvota vieta, karšta, bet pravažiuoji“, – teigia M. Ratkevičius.
Pasiekus paskutinę kelionės stotelę milžiniškos euforijos nebūna. Dažnai net nejunti milžiniško nuovargio – pavyzdžiui, M. Ratkevičius vos finišavęs kavinėje užsisakė ledų, kolos ir alaus – atgavęs jėgas dar pasėdėjo pakrantėje, o tada jau pradėjo ruoštis kelionei namo, nes kitą dieną laukė skrydis namo.
„Greitis jau po antros-trečios dienos pasidaro vienodas ir važiuoji tam, kad tiesiog judėtum į priekį. Organizmas pavargsta ir gali judėti į priekį, bet spausti greičiau negali. Mini, kiek kojos leidžia, dairaisi palinkui ir tiek“, – priduria R. Grigėnas.
Šiais metais lenktynės del COVID-19 epidemijos greičiausiai neįvyks, bet galime neabejoti, kad šioms vos sugrįžus dalyvių sąraše pamatysime bent vieną lietuvį – mūsų šalies atstovų nebuvo tik antrose lenktynėse.
Čia sportininkus veda azartas ir noras išbandyti save – ar pavyks atlaikyti vienas sunkiausių lenktynių pasaulyje ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai?
Tokių, savęs išbandymų testų daugiau beveik nėra, o jį pasirinkę savęs dažniausiai klausia, ką aš čia veikiu. Jeigu turi užtektinai valios, pasiekęs finišą užsitarnauji visų bendraminčių pagarbą, ir visai nesvarbu – pirmas tu ar paskutinis.
