Kas paauglystėje nemėgino smūgiuoti kaip Chuckas Norrisas, nesižavėjo Bruce’u Lee ar Jackie Chanu, nepabandė kopijuoti garsiojo Jeano Claude’o Van Damme’o spyrio ore apsisukus 360 laipsnių? Daugelis įkvėpimo dvikovų studijoms ir motyvacijos sportuoti sėmėsi iš kino ekranų. Dabar kine – nauji meistrai su Jasonu Stathamu ir Jetu Lee priešakyje. Tik kiek toli ar arti yra tas menas nuo tikrovės?
Stipriai sumušti ir netikėtai antgamtinių jėgų įgaunantys kovotojai, skraidantys kariai, dešimties ir daugiau varžovų paguldymas ant menčių vienu ypu, smūgių jėgos ir jų padaromos žalos santykis kino juostose verčia abejoti tų kovos scenų tikroviškumu.
Tiesa, dabar viskas eina į gerąją pusę. Tuo įsitikinęs buvęs muai tai kovotojas, dabar klubo „Mustangas“ treneris ir tarptautinės kategorijos teisėjas Robertas Šiuška. Pasirinkome šį pašnekovą, nes iš smūginės disciplinos muai tai veikiausiai yra artimiausias realiai kovai menas.
Anot jo, dabar kovinių scenų choreografija ir veiksmas – toli gražu nuo tų scenų, kurios buvo statomos septintame ar aštuntame dešimtmetyje: „Ten – visiškas kosmosas.“
„Tais laikais nebuvo tokių galimybių. Labiausiai įstringa, kad tuose filmuose blogiuko veiksmai būna nuliniai. Stovi kaip maišas, nieko nedaro, nėra gynybos ir jį daužo. Jei tai masinė kovų scena, herojui priešininkus užtenka paliesti ir jie jau krenta negyvi, o jei mušasi superblogiukas ir supergeruolis, tai toks jausmas, kad du robotai „kalasi“. Vienas kito niekaip „išjungti“ negali“, – įspūdžiais apie senesnių laikų kovos scenas kine dalijosi R. Šiuška.
– Kaip kovos scenas žiūri profesionalas? Kokios dažniausios kovos scenų klaidos kine?
– Realiai žinau, kokią žalą gali vienas ar kitas smūgis padaryti, bet tokį smūgį praleidęs blogiukas filme net nesureaguoja, nors jį daužo kaip kriaušę. Negaliu pakęsti masinių kovos scenų, kur vienas stoja prieš 20 ar 30 priešų. Tokia nesąmonė. Visi dvikovų treneriai ir ekspertai pasakys, kokie yra pagrindiniai principai, kai kovoji prieš daugiau oponentų nei vieną. Pagrindinės taisyklės trys – neatsukti nugaros, neužtrukti prie vieno varžovo ilgiau nei du smūgius ir neparkristi ant žemės.
Jei su vienu užsižaisi, kitas užbėgs iš už nugaros ir trenks, jei parkrisi – gulintį užspardys. O kine, būna, stovi ratu, vienas pribėgęs muša, kitas – muša, su kitu nusivolioja. Arba kol vieną daužo, kiti stovi ir žiūri. Realybėje taip nebūna. Geriausias to pavyzdys – Jeto Lee masinė kovos scena narve filme „Pavojingas sandėris“ („Cradle 2 the Grave“, 2003).
Taip pat kovotojų skraidymai manęs nežavi. Filmą „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ („Crouching Tiger, Hidden Dragon“, 2000) įstengiau pažiūrėti iki pirmos kovinės scenos ir išjungiau. Gal kam nors ir gražu. Tokį „skraidymą“ filme „Matrica“ („The Matrix“, 1999) vertinu kitaip. Ten visa filmo esmė, kad viskas perkelta į realybę. Fantastinę sceną ir vertinu kaip fantastinę.
Masinėse scenose neveiksnūs oponentai, stovintys už nugaros, kai vieną jų daužo, – irgi nesąmonė. Dar vienas nerealus momentas, gadinantis kovos scenas, – vadinamasis jėgų antplūdis po stipraus sumušimo. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas Boika filme „Čempionas 3. Išpirkimas“ („Undisputed III: Redemption“). Finalinėje kovoje jį sudaužo, jis vos gyvas, bet staiga iš kažkur atsiranda jėgų, jis atsistoja kaip naujas ir laimi.
– Kiek šansų duotum Jetui Lee ar kitam herojui kovos narve su penkiais blogiukais?
– 5 sekundes... Na, 10 sekundžių daugiausiai. Pamodeliuokime. Penki iš skirtingų pusių vienu metu puola. Suspėsi smūgiuoti vienam, antram. Vienu metu reikia smūgiuoti 360 laipsnių kampu į visas puses. Realiai galime smūgiuoti į priekį ar pasisukti į šoną, o kiti du už nugaros stvers. Kiek tai gali trukti? Su tais penkiais galima kovoti, jei herojus judėtų – trauktųsi, nepaliktų priešininkų už nugaros, išeitų už rato, būtų daug judesio, – tuomet viskas gerai. Yra meistrų, kurie sugeba kovoti su penkiais, bet tik ne uždaroje erdvėje.
Masinių kovų scenose galėčiau išskirti vienintelį aktorių, kuris arčiau tikrovės imituoja kovines scenas. Tai – Jackie Chanas. Jo kovos scenose daug judesio – jis nestovi, neužsižaidžia su vienu, dažnai klaidina savo oponentus.
Aišku, filme tai darome dėl šou, žiūrovų. Žinai, kad tam tikras veiksmas gali padaryti 100 proc. žalos, o tas pats veiksmas atlieka 500 proc. žalos. Viskas vyksta greitai, nėra laiko išanalizuoti, viskas plaukia kaip bendras srautas, tai masiniam žiūrovui gal ir neblogai.
– Kokį pastebi dvikovų pokytį kine?
– Kinas renkasi ne dvikovas, o garsius žmones, kurie propaguoja kokias nors dvikovas. Taip išėjo, kad Bruce’as Lee ar Chuckas Norrisas tuo metu buvo, vėliau atsirado Jetas Lee. Tendencijos – labiau pagal tam tikro laikotarpio populiarumą. Iš pradžių karatė, kung fu, ušu iš Tolimųjų Rytų, o šiais laikais visko yra. Išlindo ir muai tai. Kovos scenose įžiūriu daug muai tai veiksmų, nes pats iš šios srities esu. Dabar pasaulyje populiarios mišrios dvikovos, tai atsispindi ir kine: smūgiavimai, perėjimas į parterį, laužimai, smaugimai. Vienintelis aktorius, kuris niekaip negali man patikti, – Stevenas Seagalas su aikido, su tais „neaiškiais“ judesiais.
– Kurios dvikovos kine atrodo įtikinamiausios?
– Kuris judesys tikras – tai išskirčiau. Pirmiausiai kovines scenas kine turėtų vaidinti meistrai, kurie pažįsta ir propaguoja vieną ar kitą dvikovą. Jei kalbame apie smūgių efektyvumą, pirmenybę teikčiau muai tai. Kine reikia žiūrėti ir kas gražiai atrodo – smūgiai apsisukant, pašokus į orą. Tinka tekvondo, brazilų kapueira. Režisierius ir renkasi tą, kuris vizualiai gerai atrodo, efektą. Neišskirčiau vienos dvikovos
– Kaip ekrane atrodo aktoriai, kurie nėra tikri dvikovų specialistai? Ar jie sugeba tikroviškai suvaidinti?
– Realybėje efektyviai muštis gali žmogus, kuris yra atletas, bet niekada nepropagavęs dvikovų. Gatvėje nuo banditų efektyviai apsiginti gali ir dvikovų nesimokęs žmogus. Veiksmo filme, jei nori efekto, tai turi daryti profesionalai, jų judesiai techniški ir į juos gražu žiūrėti. Kai tokioje scenoje vaidina aktorius ne dvikovų ekspertas, tuomet įžiūriu daug šių laikų technologijų – kameros gudrybių, priartinimo, specialiųjų efektų. Kai kamera filmuoja iš arti ir juosta sukarpyta gabalais, tai bet koks grybas gali pakelti koją ir atrodys įspūdingai. Nors iš tikrųjų – nulis technikos ir kaskadinių elementų. Ta kovos scena tampa neaiški, kažkur trenkė, kažkur nukrito, vaizdas šokinėja.
Galiausiai supranti tik kas pralaimėjo. Kai kamera toli – du gerai techniką išmanantys ir kovą imituojantys aktoriai atrodo gana įspūdingai. Bet kuriuo atveju aktoriai prieš tokias scenas konsultuojasi su specialistais, repetuoja, tobulina judesius. Judesius „sustato“ dvikovų ekspertai. Tiesa, ne visada geras kovotojas yra geras aktorius.
– Ar aktoriams reikia bendro fizinio pasirengimo, instrukcijų, kaip smūgiuoti?
– Jie privalo ruoštis dėl bendro vaizdo. Kaip atrodys su pilvuku ar riebaliukais apaugęs „bičas“ kovinėje scenoje? Viskas labai individualu ir priklauso nuo žmogaus, kiek jis imlus. Vieną žmogų galima per pusę metų paruošti lipti į ringą, o kitam reikės gal trejų metų.
– Ar kine Rytų dvikovos pagal vaizdingumą turi konkurentų?
– Rytų dvikovos atrodo gražiau. Paprastam žiūrovui, kuris anksčiau nesusidūrė su Rytų dvikovomis ir nesvarsto efektyvumo klausimo, vaizdas ir grožis – be konkurencijos. Imtynės ir boksas vargu ar prilygs vaizdingumu.
– Ar atsiradus tobulesnėms technologijoms nesusilpnėjo kovos scenų atlikėjų lygis?
– Mažiau pastangų įdeda tie, kurie nemoka. Tiems, kurie moka, – kamerų gudrybių nereikia. Režisierius renkasi pagal filmo biudžetą ir panašiai. Režisieriui atsirado didesnis pasirinkimas.
– Neturime savo lietuviškojo Jeano Claude’o van Damme’o...
– Tikriausiai niekas iš lietuvių nedirba ta linkme. Nė vienas kovotojas nemėgina prasimušti ir į kino rinką. Nepažįstu nė vieno, kuris tvirtintų, kad laisvalaikiu užsidirba vaidindamas.
– Kuris galėtų į tai pretenduoti?
– Iš muai tai organizacijos Martynui Jasiūnui reikėtų pamėginti. Galbūt ir Sigitui Gaižauskui. Spalvingos asmenybės.
– Kurių filmų kovinės scenos pačiam įstrigo? Gal galėtum pateikti tokių filmų penketuką?
– Žinoma. „Kovotojai“ („Warrior“, 2011), „Ong-bak“ (2003), „Kraujas ir kaulai“ („Blood and bone“, 2009), „Gynėjas“ („The Protector“, 2005), „13 rajonas“ („Banlieue 13“, 2004).
– Dėkoju už pokalbį.
