Euforijai – anksti, bet pasidžiaugti tikrai yra dėl ko. Juolab, kad ir kaip dėliosi, toks startas – istorinis, atsižvelgiant, kokie varžovai buvo įveikti.
Pirmiausia, abi pergalės pasiektos su visiška jų kontrole nuo pirmos minutės. Taip, pabangavimų buvo tiek namuose, tiek išvykoje, bet po pergalių drąsiai galima sakyti, kad tai nebuvo sėkmė, o – dėsningumas.
Žiūrint į rungtynių planą, mes vėl matome krepšinį, kurį suprantame. Tokį, kokio mus išmokė Šarūnas Jasikevičius ir kokio nematėme visą penkmetį.
Aiškiai išsirinkti taikiniai varžovų gynyboje, žaidimas, kuriantis pranašumus, o savo aikštės pusėje akcentuojamos oponentų silpnos rankos. Ir, atrodo, kiekvienas komandos žaidėjas jau pirmosiomis sezono savaitėmis supranta, ko iš jų nori treneris. Elementaru, bet kol kas tai veikia maksimaliai.
„Žalgiriui“ pasikvietus Tomą Masiulį, aplinkoje pasirodė daug skepticizmo – kaip čia dabar bus, treneris be patirties ir panašiai... Atsargumą galima suprasti, nors iškart buvo aišku, kad naujasis „Žalgiris“ pagal idėjas bus panašiausias į Šaro eros „Žalgirį“, bet viena, kada tai daro originalas, kita – tą pačią sistemą bandantis įdiegti ilgametis asistentas.
Būtent šios dvi pergalės yra labai svarbios ir iš pasitikėjimo pusės. Ir čia nekalbu apie visuomenę, kuri visada ras, ką pakomentuoti. Svarbiausia – žaidėjai, kurie galėjo nedrąsiai žiūrėti į drastiškus žaidimo pasikeitimus po Andrea Trinchieri etapo. Kai per tris dienas paguldai abu Eurolygos finalininkus, visos abejonės turi išsisklaidyti.
Skubėti liaupsinti visus iš eilės nereikia ir neverta, kaip ir to nedariau pernai po „Žalgirio“ starto Eurolygoje 6/1. Tik skirtumas nuo tuomet, kad „Žalgirio“ žaidimas nebėra monetos metimas, pastatytas ant žaidėjų meistriškumo žaisti 1 prieš 1, prieš tai nesusikuriant kažkokių ypatingų pranašumų. Žinoma, šiemet ir ginklai yra aštresni.
Akivaizdu, kad „Žalgirio“ žaidimas stovės ant trijų perimetro linijos krepšininkų – Sylvaino Francisco, Nigelio Williamso-Gosso ir Maodo Lo. Pernai buvo vienintelis Cisco ir trumpą etapą turėjęs Lonnie Walkeris. O kol kas naujasis trio greitai integruojasi prie sau priskirtų vaidmenų.
S.Francisco – senas geras prancūzas su tuo pačiu agresyvumu, bet žymiai geresniu situacijų skaitymu. Atrodo, kad jis mėgaujasi žaidimu šalia N.Williamso-Gosso, kur turi lygiavertį partnerį, galintį būti su kamuoliu ir valdyti komandą, o pats Cisco nori įrodyti, kad yra ne ką prastesnis kūrėjas.
N.Williamsas-Gossas – dėl brangiausio „Žalgirio“ pirkinio klubo istorijoje buvo abejonių, bet pasvėrus rinką jau tuomet buvo galima sutikti, kad tai – patikimas variantas. Pirmasis įspūdis ant parketo pridėjo dar daugiau ramybės – tokios, kokią jaučiame įžaidėjui turint kamuolį savo rankose bei spaudžiant kamuolį. Solidi 191 cm ūgio įžaidėjo gynyba dėl jo patikimumo puolime kartais yra net nuvertinama, nors tai irgi svarbus aspektas, kodėl jis turi tokią kainą rinkoje.
31-erių įžaidėjas ketverius pastaruosius metus su savo komandomis buvo Eurolygos finalo ketvertuose ir geriausiai žino, ką reiškia laimėti. Visgi ten jis buvo pagalbinis žaidėjas, o Kaune nuo pirmos dienos rodo lyderystę ir, atrodo, mėgaujasi tokiu vaidmeniu. Krepsinis.net šaltiniai praneša, kad gynėjas yra vienas vokaliausių žmonių treniruotėse, aplink save pagal trenerio taisykles sustatantis visus į vietas. Tai – savybė, kuria pasižymi elitiniai įžaidėjai Europoje.
Tuo metu M.Lo – tikras Eurolygos veteranas, kurį kelti nuo suolo yra didžiulė prabanga. Tuo galėjome dar kartą įsitikinti per dvigubą Eurolygos savaitę – statistiškai jis kosmosų nerodė, bet tai gynėjas, iš kurio kamuolį atimti yra labai sunku. Pasaulio ir Europos čempionas taip įvaldęs gatvės krepšinio stilių, kad atviroje aikštėje jį stabdyti daugeliui gali būti tiesiog per sunku, o jo driblingas – vienas geriausių Eurolygoje.
Ir tai yra tas trejetas, kurio T.Masiulis nebijo naudoti aikštėje ir abu kartus leido į penketą uždarinėti rungtynių. Trys kūrėjai aikštėje lemiamu metu, sprendžiantys rungtynes. Kažkur girdėta, ar ne, Kevinai, Vasa, Beno? Šaras apie tai mums geriausiai primintų.
Kai turi tokį pamatą perimetre, visiems aplink žaisti pasidaro žymiai lengviau. Ir čia, pirmiausia, mėgaujasi centrai. Mosesas Wrightas dėl savo atletiškumo ir įgūdžiais su kamuoliu apskritai buvo pirmos savaitės ryškiausias centras Eurolygoje, bet visai kitaip jaučiasi ir Laurynas Birutis, kai jį išnaudoja pozicijose prie krepšio.
Ir kad ir kiek kalbu apie visus kitus, būtina žodį atiduoti rungtynes prieš „Fenerbahče“ nulėmusį Edgarą Ulanovą. Kapitonas per pirmą savaitę žaidė daugiausiai minučių komandoje (vid. po 28) ir jau dabar aišku, kad jis bus šito „Žalgirio“ klijai. Niekas nepasikeitė, Ulė yra svajonių žaidėjas treneriams, rungtyniaujantis per abi pozicijas. Tereikia jį mokėti išnaudoti, o T.Masiulis vėl priminė, kokių pranašumų E.Ulanovas turi ir kaip gali atrodyti kūryba iš puolėjo pozicijos.
Ir kokį komandos stuburą pamatėme per pirmąją savaitę. Jei Monake viskas sukontroliuota buvo be didesnio vargo nuo pirmos minutės iki finalinio švilpuko, tai prieš Eurolygos čempionus reikėjo grįžti po to, kai per kelias minutes ketvirtajame kėlinyje buvo iššvaistyta 14 taškų persvara.
Aišku, stipriai „Žalgirio“ vaizdą pakeitė ir pataikymas – 20 tritaškių iš 46 (43,5 proc.), pridedant lemiamus metimus iš Ąžuolo Tubelio, Arno Butkevičiaus ar to paties E.Ulanovo. Kalbant apie „Žalgirio“ puolimą, tai išlieka didžiausiu klausimu, ar žalgiriečiai sezono metu sugebės stabiliai išlaikyti procentus aplink 40. Nes kad jie metimų laisvų susikurs, jau galėjome suprasti per pirmas sezono savaites.
Kitas momentas – susikeitimo gynyba, kuri veikė prasčiau nei pasyvioji, leidžiant oponentus į silpnas rankas. M.Wrightui keistis ginamaisiais atrodė sudėtinga ir dar nuo prastesnio šios gynybos rezultato apsaugojo varžovų keli pramesti geri metimai iš vidutinio nuotolio, o ir geriausiai šioje sistemoje atrodančiam Ą.Tubeliui judėti kojomis prieš elitinius Eurolygos gynėjus bent jau kol kas nėra lengva.
Bet žinoma, vėl reikia grįžti prie to, su kokiais varžovais mes žaidėme. Mike'as Jamesas, Elie Okobo, Wade'as Baldwinas ar Devonas Hallas – individualiai tai yra visiškas Eurolygos elitas. Žaidėjai, kurių nesustabdo ir geriausios gynybos antroje sezono pusėje.
Ir čia būtent – kaip pirmai Eurolygos savaitei, „Žalgiris“ atrodo bauginančiai gerai. Jei ir sakome, kad tokioms komandoms kaip „Žalgiriui“ sezono starte yra gerai žaisti prieš favoritus, bet prisiminkime Šaro laikus. Tuomet diegiama sistema trukdavo iki Naujų metų ir dėl to buvo kaip tik kenčiama sezono startuose, o čia T.Masiulis, juk, diegia labai panašius dalykus.
„Žalgiris“ – drąsus ir užtikrintas. O pasitikėjimas savo jėgomis pasijautė ne tik aikštėje, bet ir šalia jos, kai klubo vadovai per rekordinio biudžeto pristatymą drąsiai iškėlė tikslą – Eurolygos atkrintamosios. Ne kautis kiekvienose rungtynėse, ne rodyti žaliai–baltų mentalitetą ar ne tos pačios įkrintamosios. Atkrintamosios. Konkretu ir aišku, ko „Žalgiris“ šiemet nori ir siekia.
„Konkretu ir aišku“ būtent yra ir apie visą šių metų komandą, pradedant nuo trenerio, kuris spinduliuoja žmogiškumu nuo pirmos savo dienos klube.
Pirmoji savaitė išsikeltų tikslų siekiamybei įpučia papildomo tikėjimo viduje, o aplinkoje – sukelia lūkesčius ir verčia tuos pačius komentatorius, kurie po T.Masiulio atvykimo garsiai rėkė apie „Žalgirio“ fiasko, pakeisti dūdelę ir dabar jau siūlyti tautietį į Lietuvos rinktinės trenerius.
Krepšinyje ir Eurolygoje viskas labai trapu. Kaip ir sakė T.Masiulis, šiandien galima pasidžiaugti, o rytoj – vėl į darbus. Konkretu ir aišku, išliekame ant žemės ir, svarbiausia, be traumų!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
