Grįžęs iš Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, nedelsdamas įsijungiau televizorių. Priežastis tam buvo aiški – tiesiog norėjosi įsitikinti, kad futbolas dar gali būti žaidžiamas su aistra, ugnele bei nenumaldomu siekiu nugalėti. Be to, norėjosi išvysti, kad žaisti galima su mintimi, remiantis komandiniu tarpusavio supratimu, o ne tiesiog spiriant ir bėgant. Norėjosi įsitikinti ir tuo, kad šis sportas įdomus ne tik penkiasdešimčiai šiltą vasaros popietę turiningesnės veiklos nerandančių žmonių.
Mūšis tarp lenkų bei vokiečių pateisino visus lūkesčius. Prisipažinsiu, šiame čempionate palaikau lenkus, tačiau turiu nusilenkti galingai vokiečių futbolo mašinai, kuriai Leo Beenhakkerio auklėtiniai tikrai neprilygo. Tai buvo jau 15 abiejų ekipų tarpusavio susitikimas ir lenkai ir toliau lieka tuščiomis kišenėmis – pergalių, žaidžiant su vokiečiais, jiems iškovoti dar nepavyko.
Tuo tarpu vokiečiai nutraukė savo nesėkmių finaliniuose Europos čempionatų etapuose seriją. Priminsime, kad paskutinę pergalę Senojo žemyno pirmenybių finaliniame etape jie buvo iškovoję dar 1996 metais, kai finale palaužė čekus. Nuo to laiko vokiečių sąskaitoje buvo vos kelios lygiosios ir pralaimėjimai, neleidę per pastaruosius porą čempionatų šiai futbolo valstybei netgi peržengti grupės turnyro barjero.
Parodyk, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas tu esi...
Taip teigė publicistas Eduardo Galeano. Ką, remdamiesi šio publicisto įžvalga, galime pasakyti apie Vokietijos ir Lenkijos rungtynes?
Vokiečiai yra tikra komanda, kurios žaidėjai vardan bendro tikslo, bendros idėjos, galų gale vardan visų tėvynainių yra pasiryžę atsisakyti savo asmeninių ambicijų bei užgaidų ir aukotis bendram labui. Vien ką pasako Miroslavo Kloses elgesys. Jis be jokios abejonės, atsidūręs vienas prieš vartus, galėjo smūgiuoti pats ir niekas dėl to nebūtų galėjęs reikšti jokių pretenzijų. Tačiau M. Klose visada ieškojo geresnėje padėtyje atsidūrusio komandos draugo. Aukojosi šis puolėjas ir žaisdamas Miuncheno „Bayern“ gretose, kur sutiko pasistūmėti į italo Luka Tonio šešėlį, tačiau ir toliau dirbo komandai, o ne savo statistikai.
Kalbant apie lenkus, verta pažymėti, kad prieš čempionatą buvo itin nerimaujama, ar atsiras žmogus, galintis tinkamai pakeisti Jakubą „Kubą“ Blaszczykowskį. Po šių rungtynių galima teigti, kad Woijcechas Lobodzinskis tikrai nenuvylė, tačiau Kubai ir neprilygo. Ne itin gerai sužaidė ir vidurio saugai, turėję kamuoliais maitinti rezultatyviausią lenkų žaidėją Ebį Smolareką. Mariuszas Lewandowskis bei Dariuszas Dudka yra labiau griovėjai, o ne kūrėjai, tuo tarpu veteranui Maciejui Zurawskiui šios rungtynės tikrai nesusiklostė taip, kaip jis pats tikėjosi.
Vis dėlto lenkų po šių rungtynių nurašyti tikrai negalima. Jie tikrai nebuvo skriaudžiami berniukai, o pralaimėjo vieniems iš čempionato favoritų. Antrose rungtynėse lenkams tiesiog būtina įveikti šeimininkus austrus, o po to viskas turėtų spręstis rungtynėse su kroatais.
Įdomiausia dvikova
Šįkart įdomiausia buvo stebėti ne aikštėje verdančias dvikovas, bet dviejų strategų – L. Beenhakkerio bei Joachimo Loewo - akistatą. J. Loewas tikrai įrodė, kad buvusio vokiečių stratego Jurgeno Klinsmanno žodžiai, kad Joachimas visada buvo žymiai daugiau nei tik trenerio asistentas, nebuvo iš piršto laužti.
Tuo tarpu L. Beenhakkeris taipogi nusipelno pagyrų už tai, kad į Lenkijos vienuolikės gretas sugebėjo įkvėpti komandinės dvasios bei disciplinos. Tiesa, pastarosios bent jau gynėjams šiandien trūko. Jei praėjusiame Pasaulio čempionate lenkai atrodė ganėtinai graudžiai, tai šįkart prošvaisčių tunelio gale tikrai matyti.
Galbūt nesuklysiu teigdamas, kad šiandien matėme vieno seno, patyrusio futbolo vilko dvikovą su sparčiai į geriausių trenerių elitą besibeldžiančiu J. Loewu. Laimėjo pastarasis.
Geriausias rungtynių žaidėjas
Lukasas Podolskis tapo pirmuoju šio Europos čempionato žaidėju, sugebėjusiu per rungtynes pelnyti du įvarčius, todėl neabejotinai nusipelno šio titulo. Verta pastebėti ir tai, kad šįkart Lukasas žaidė ne puolėjo, o kairiojo krašto saugo pozicijoje. Ne veltui rungtynių pabaigoje stadionas skandavo būtent L. Podolskio vardą.
Tiesa, geriausio rungtynių žaidėjo titulą, autoriaus subjektyvia nuomone, šis Miuncheno „Bayern“ žaidėjas turėtų pasidalinti su savo bendraklubiu bei tautiečiu M. Klose. Šis puolėjas savo įvarčių sąskaitos kol kas dar neatidarė, tačiau būtent jis dukart „pagavo“ lenkų gynėjus spendžiant dirbtinę nuošalę ir nė karto nepagailėjo perdavimo komandos draugui. Būtent po antrojo perdavimo L. Podolskis pelnė savo pirmąjį įvartį. Nevengė Miroslavas atsitraukti ir į aikštės gilumą.
Rungtynių nevykėlis
Šį kartą reikėtų rinkti ne rungtynių nevykėlį, o nevykėlius. Šį titulą kolektyviai turėtų pasidalinti visa lenkų gynyba. Pirmajame kėlinyje lenkai porą kartų grubiai suklydo spęsdami dirbtinės nuošalės spąstus, o antrajame kėlinyje užsižaidė savo baudos aikštelėje ir padovanojo kamuolį vokiečių snaiperiams. 3 neleistinos klaidos kainavo lenkams 2 įvarčius.
Dar apmaudžiau yra tai, kad abu kartus pasižymėjo būtent L. Podolskis, kuris yra etninis lenkas. Kiek keista buvo vokiečių gretose matant žaidžiančius lenkų tautybės futbolininkus, kai tuo tarpu mūsų kaimynų sudėtyje rungtyniavo natūralizuotas brazilas Rogeris Guereiro. Panašu, kad Lenkijos futbole pilietybė jau tampa preke ir neslėpsiu, jog tokia praktika mane tiesiog pykina. Galbūt tokiu atveju ir mes galime pasiūlyti, kad Lietuvos vienuolikės marškinėlius užsivilktų jokių lietuviškų šaknų neturintis Rafaelis Ledesma. Laimei, kol kas atrodo, kad niekas tokių svajonių nepuoselėja.
Žmogus su švilpuku
Teisėjas iš Norvegijos Tomas Henningas Ovrebo nusipelno pačių aukščiausių įvertinimų vien dėl to, kad netrukdė futbolininkams daryti to, ko jie ir susirinko, t.y. žaisti ir kovoti kietai. Dažnai įtikti abiems pusėms yra itin sudėtinga, tačiau akmens į norvego daržą mesti veikiausiai negalėtų nė vieni, nė kiti. Geltonos kortelės buvo dalijamos tiems, kas jų nusipelnė, savavališkų pagulėjimų ant žemės imituojant traumas taipogi pavyko išvengti (pati vokiečių futbolo filosofija vargu ar pateisina tokius pietietiškus triukus). Be to, veltis į diskusijas su šiuo gana grėsmingos išvaizdos vyriškiu niekas taipogi nenorėjo.
Pastaba kritikams. Taip, Lietuvos futbolas šiuo metu atrodo gana apgailėtinai, tačiau tai ne priežastis spjauti į jį. Galbūt stadionai ir aplūžę, tačiau juk suolelis, kurį trini daugelį metų, jau spėjo tapti savu. Galbūt dažnai ir norisi keiksnoti aikštėje bindzinėjančius žaidėjus, tačiau jų vilkimų marškinėlių spalvos tau yra itin brangios, o kiekviena mylimos ekipos nesėkmė yra tarsi dūris į paširdžius. Tuo tarpu Europos čempionato rungtynės gali pasiūlyti gerą dozę adrenalino bei aistringos kovos, tačiau vos praėjus kelioms valandoms po varžybų veikiai viską užmiršti ir lauki laiko, kada sugrįši į tą nušiurusį, tačiau vis dėlto savą stadioną. Taip ir yra ir dabar...Dabar tikrai galvoju ne apie tai, kaip rytoj sužais mirtininkų grupės C ekipos, o apie tai, ar Viačeslavas Mogilnas pagaliau dings lauk iš vyriausiojo „Žalgirio“ trenerio posto ir nebedarys gėdos legendiniam Vilniaus klubui. Galvoju ir apie tai, kaip seksis Panevėžio „Ekranui“, kuris visada išliks brangiausia mano komanda. Juk Europos futbolas palauks bent iki rytojaus vakaro.