„Pavyko pasiekti ir tikslą, ir svajonę. Iš visų startavusių moterų komandų užėmėme 9 vietą. Tai rezultatas, kurio nedrįsome tikėtis“, - apie Katare praėjusį savaitgalį vykusį pasaulio 100 km bėgimo čempionatą kalbėjo viena iš trijų ten dalyvavusių lietuvių Danguolė Bičkūnienė.
„Radau, kad druskoje saldumas, baimėje drąsumas, kad už Lietuvą – daug stipriau nei už save, radau, kad žodis, gestas – ryšys tarp mūsų, duodantis stiprybės ir jėgų, vėliava trispalvė ir daina „Ant kalno mūrai“ kabina iki ašarų, o Ukrainos stajerio pynutė prieš startą užrišta ant riešo – įkvėpimas, kai jau neberadau į ką įsikabint... Ar bėgsiu dar „šimtuką“? Jei tik sutiksiu tokią progą, paspausiu ranką jai“, - taip socialiniame interneto tinkle apie bėgimą Dohoje rašė sportininkė.
„Smagiausia, kad pavyko. Visų pirma reikėjo ryžto priimti šią galimybę, atlaikyti intensyvų treniruočių periodą, susitvarkyti su įvairiom išankstinėm nuomonėm, išlaikyti moterų komandą ir sėkmingai startuoti. Sėkmė susideda iš detalių visumos“, - Balsas.lt pasakojo D. Bičkūnienė, „šimtuką“ įveikusi per 11 val. 20 min. ir 16 sek.
Pasaulio 100 km bėgimo čempionate debiutavusi vilnietė užėmė 43-ą vietą, o kartu su Viktorija Tomaševičiene ir Vaiva Skipitiene moterų komandinėje įskaitoje Lietuvą užkėlė į devintą poziciją.
– Kiek truko pasirengimas, kaip jis vyko?
– Pasiruošimas šiam čempionatui truko pora mėnesių, nes tik rugsėjo viduryje gavau kvietimą prisijungti prie komandos. Buvo praėję tik pora savaičių po UTMB (Ultra trail du Mont Blanc), 168 km bėgimo aplink Mont Blaną. Įveikusi šį „trailą“ kurį laiką neplanavau rimtų startų, bet galimybės dažnai ateina, kai jų nelauki.
Po trumpo svarstymo sutikau būti moterų komandoje ir pasinėriau į intensyvias treniruotes. Paprastai per savaitę nubėgdavau apie 100 km, o ruošiantis čempionatui kilometražas padidėjo iki 200 km, atsirado taip vadinamos greitosios atkarpos. Tikriausiai pirmą kartą teko pagyventi ritmu artimu sportininko: kai dvi treniruotės per dieną yra privalomos ir turi joms surasti ir laiko, ir jėgų.
Turiu pripažinti, kad suderinti treniruotes, intensyvų darbą, šeimos atsakomybes nebuvo lengva. Bet džiaugiuosi turėdama puikius kolegas (dirbu personalo vadove UAB DPD Lietuva), iš kurių visada jaučiu palaikymą, domėjimąsi mano startais. Dažnai kartu startuojame bėgimuose Lietuvoje, kartais randu kolegų paliktą „Snickers“ šokoladą už automobilio valytuvo. Mažos smukmenos ir supratimas leidžia ir įkvepia siekti vis daugiau.
– Kada ir kodėl pradėjote bėgioti tokius ilgus atstumus?
– Pirmąjį maratoną įveikiau 2005 metais. Kai nubėgau 15 maratonų, pradėjau žvalgytis, kokie yra kiti galimi bėgimai. Pabandžiau 68,8 km bėgimą Vokietijoje, Bavarijos Alpėse. „Trailas“ pagavo iš karto: gamtos vaizdai, įspūdingos įkalnės, smagios nuokalnės, įvairi bėgimo technika. Po to sekė 100 km „trailas“, 320 km etapinis bėgimas per Alpes, kurio pradžia Vokietijoje, o finišas Italijoje, UTMB ir kitos ilgos distancijos.
– Ar bėgiojate ilgai? Kada pradėjote, pas paskatino?
– Rimčiau bėgioti pradėjau įveikusi pirmąjį maratoną. Jį ryžausi bėgti, nes buvo tiesiog smalsu. Prie starto linijos stojau žinodama, kad galiu nubėgti 25 km, kišenėje turėjau troleibuso talonėlį – atsargai. Po 25 km ir prasidėjo visas smagumas, bet pasiekti finišą pavyko. Pirmasis maratonas buvo pats sunkiausias, bet kartu jis mane įkvėpė siekti geresnio rezultato, auginti ištvermę, domėtis bėgimo technikomis ir taktikomis, sistemingai treniruotis.
– Papasakokite įspūdžius apie ultramaratoną Katare. Kas įdomu, neįprasta, nustebino?
– 27-asis pasaulio 100 km bėgimo čempionatas vyko Kataro sostinėje Dohoje. Vienas didžiausių iššūkių buvo karštis ir oro drėgnumas. Dieną oro temperatūra siekia 32 laipsnius, laimei, vakare ji nukrinta iki 23-25 C. Tokių šalių kaip JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Prancūzijos atletų delegacijos, kurios gali sau leisti atvykti anksčiau, į Dohą atskrido likus savaitei iki starto, kad sportininkai turėtų laiko priprasti prie oro sąlygų.
Bėgimas vyko „Aspire“ trasoje, sporto miestelyje mieste, kuriame jau yra keli įspūdingi stadionai ir sporto kompleksai. Beje, „Aspire“ baseinų komplekse gruodžio pradžioje varžysis mūsų plaukimo perliukas Rūta Meilututė. Ruošiantis 2020 metų futbolo čempionatui „Aspire“ sporto komplekse kyla kiti nemažiau įspūdingi statiniai. Darbas sustoja tik kelioms valandoms naktį. Tai teko stebėti bėgant, nes startavus 18 val. artėjant vidurnakčiui milžiniški kranai vis dar dirbo, o ryte jie pajuda nuo 6 val. „Aspire“ trasa laikoma sudėtinga dėl U formos posūkių, įvairaus tipo grindinio – asfaltas, čerpinės plytelės, gana slidžios šlifuotos plytelės. Teko įveikti 20 ratų po 5 km.
– Kas padeda bėgant tokį ilgą atstumą? Kur „padedate“ mintis visas tas 11 valandų?
– Bėgant ilgą distanciją mintyse ją padalinu į trumpesnes atkarpas. Šį kartą tai buvo viso labo du su puse maratono. Taip ir tariausi su savim: pirmiausia reikėjo nubėgti pusmaratonį, o tai juk dariau daugybę kartų, po to artėjau prie maratono kilometražo, o įveikus maratoną, nebelieka nei dešimties kilometrų iki pusės šimto, įveikus 50 km, lieka tik mažiau nei pusė (juokiasi).
Nuo starto iki finišo reikia su savim tartis, jausti, kas vyksta, kas pavyksta ir nepavyksta. Svarbu neperspausti pradžioje, nepulti vytis nepavejamų. Pasaulio čempionate, kai esi vienoje trasoje su lyderiais ir jau trečiame rate jie tave lenkia ir nepavejamai tolsta, tai gana stipriai „kerta per smegenis“, prireikia pastangų tiesiog bėgti į priekį sau įprastu ritmu ir nenukabinti nosies.
– Kiek pasisekė įgyvendinti tai, kam ruošėtės ir buvote suplanavusi prieš varžybas?
– Šis startas buvo mano pirmasis už Lietuvą. Ir nors kiekvienam startui ruošiuosi, šioms varžyboms ruošiantis atsakomybė buvo didžiulė. Per du pasiruošimo mėnesius nuolat kartodavau sau, kad turiu bėgti dar daugiau, greičiau, geriau ir tai padėjo išlaikyti treniruočių intensyvumą. Treniruotės paprastai duoda ir rezultatą. Mano tikslas buvo įveikti distanciją per nustatytą laiką. Svajonė – kad mums visoms trims moterims tai pavyktų. Pavyko pasiekti ir tikslą, ir svajonę. Iš visų startavusių moterų komandų užėmėme 9 vietą. Tai rezultatas, kurio nedrįsome tikėtis.
– Kokios emocijos buvo kirtus finišą? Kai jaučiasi žmogus prabėgęs 100 km? Kiek reikia laiko atsigauti?
– Po finišo pasakiau: 100 km druskos ir 1 gramas cukraus (juokiasi). Man smagiausi paskutiniai kilometrai, metrai, kai nežinia iš kur dar randu jėjų pagreitėjimui. Finišo akimirka trumpa. Po jos tenka sustoti ir išgirsti savo organizmą, kurio dainelė būna panaši į merdėjančio liūto riaumojimą. Tai dar vienas etapas, kuris yra gal net sunkesnis nei pats bėgimas. Džiaugiuosi, kad po kelių valandų poilsio jau stovėjau ant kojų, o galvoje jau sukosi mintys ką kitą kartą daryčiau kitaip, kiek dar galėčiau paspausti save.
– Kur planuojate toliau bėgti?
– Bėgimų, kuriuos svajoju nubėgti, yra ne vienas. Rinktis yra iš ko. Gruodį skirsiu skaidymui, planavimui ir konkretiems pasirinkimams. Tikiu, kad kitais metais bus maratonų ir pusmaratonių, ilgesnių distancijų tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Vienas iš startų galbūt bus Gran Kanarijoje.
– Kaip reaguoja į jūsų tokius bėgimus šeima, draugai?
– Laikas, kai jie reaguodavo, jau praeityje. Šeima man suteikia galimybę daryti tai, kas man patinka, aš taip pat stengiuosi prisidėti prie vaikų pomėgių, planų, rasti laiko pabūti kartu. Draugams, kolegoms dažnai sakau: jei aš galiu, ir tu gali. Pradėkime nuo 5 km, nuo šiaurietiško ėjimo, nuo atsikėlimo nuo sofos ir išėjimo į mišką. O kiek toli eisim ar bėgsim, ko sieksim, tai mūsų pasirinkimas.
– Kas jums yra bėgimas?
– Dažnai girdžiu sakant, bėgime yra startas, finišas ir tavo parodytas laikas. Randu bėgime kur kas daugiau dalykų. Bėgimas man laikas su savim, vienas iš būdų leidžiantis pažint save, suteikiantis daug geros energijos, kartais padedantis nuleisti garą, dovanojantis puikių minčių, įdėjų, mokantis susikoncentruoti, apjungti galimybes, nusiteikimą, tikėjimą.
TIK FAKTAI
Dohoje (Kataras) vykusiame 27-ajame pasaulio 100 km bėgimo čempionate Aleksandras Sorokinas (7:30:26) užėmė trisdešimt trečią vietą – aukščiausią per visą mūsų ultramaratonininkų dalyvavimo šiose varžybose istoriją. Vaidas Žlabys finišavo 57-as (8:08:51) , o Vaidotas Baužys - 85-as (9:33:17).
Moterų grupėje Viktorija Tomaševičienė (10:33:47) buvo 40-a, Vaiva Skipitienė (11:20:16) - 42-a, Danguolė Bičkūnienė (11:20:16) - 43-a. Komandinėje įskaitoje Lietuvos vyrų komanda užėmė šešioliktą vietą, moterų - devintą.
