1955 metų rugsėjo 30 d. gimusi Lietuvos sporto legenda vaikystėje net nesapnavo, kad jos gyvenimo kelias užves į tokias viršūnes, apie kurias svajoja daugybė sportininkų, bet pasiekia tik vienetai. Ir kad jai olimpiniuose stadionuose plos tūkstančiai žiūrovų.
Nes ji pirmuosius žingsnius išmoko žengti Vilniaus kūdikių namuose, o vėliau lemties posūkiai vilnietę bloškė į Rokiškio vaikų namus, Kauno aklųjų internatą, vėl grąžino į Vilnių, nuvedė į Rusijos miestą Kislovodską, dar kartą sugrąžino į Lietuvos sostinę ir ant meilės sparnų nukėlė į Vokietiją.
Vokietija ir gimtoji Lietuva jau ne vienerius metus yra šalys, dalinančios D. Šmidek gyvenimą į dvi dalis. Vasaras ji leidžia Harco kalnuose esančiame šeimos name, o šaltesniu metu laiku dvejų paralimpinių žaidynių medalininkė gyvena savo bute Vilniuje.
Čia, Skroblų gatvėje, ant sienos kabo jos svarbiausi karjeros laimėjimai – trys neregių pasaulio čempionės medaliai, iškovoti 1986 metais Švedijoje, kur sportininkė pasiekė net du planetos rekordus (1500 m ir 3000 m distancijos), 1988 m. Seulo paralimpinių žaidynių sidabras (800 m) ir bronza (400 m) bei 1992 m. Barselonos paralimpinė bronza, laimėta 3000 m nuotolyje. Tai – patys brangiausi jos trofėjai. Bet tarp apdovanojimų yra ir ne vienas, laimėtas varžantis su negalios neturinčiais sportininkais. Pavyzdžiui, 1991 m. D. Šmidek tapo Lietuvos maratono čempione,
Dalis D. Šmidek apdovanojimų yra ir Vokietijoje, į kurią ją atvedė santuoka su Olafu Schmiedecku, taip pat buvusiu lengvaatlečiu.
Paprašyta papasakoti apie savo vaikystę, D. Šmidek neslepia: „Mama Vilniuje mane atidavė į kūdikių namus. Nes sakė, kad neturi kur gyventi, o 1956 metais niekas nenorėdavo nepriimdavo nuomotis kambarių su vaikais. Kaime mama nenorėjo gyventi, nors močiutė ir siūlė grįžti. Pridavė mane ir pasirodė gal tik kartą. Nes tais laikais į kūdikių namus nepriimdavo turinčių tėvus. Bet mane kažkaip įkišo.“
Iš kūdikių namų regėjimo negalią turinčią mergaitę perkėlė į vaikų namus Rokiškyje. O iš ten jai teko kraustytis į aklųjų internatą Kaune.
„Internate mane pašalino iš dešimtos klasės, nes netilpau į režimo rėmus. Ėjau ten, kur man reikėjo. Internate visą laiką reikėjo viską pasiklausti, gauti leidimą. Aš to nepaisiau. Neleido baigti vidurinės“, - atskleidė tada jau sporto kelią pasirinkusi lengvaatletė.
Vidurinę mokyklą ji baigė Vilniuje, vakariniame skyriuje, jau dirbdamas aklųjų kombinate, esančiame toje pačioje Skroblų gatvėje, kurioje dabar yra D. Šmidek butas.
„Tie dveji metai, kai persikėliau į Vilnių, buvo labai sunkūs. Sportuoti norėjau, keldavausi penktą ryto. Eidavau bėgioti. Po to – į cechą. Po darbo – dar viena treniruotė, 17 val. – į vakarinę mokyklą. Ir taip – kiekvieną dieną, kol baigiau vidurinę. Buvo labai sunku, nes viską dariau sąžiningai“, – teigė vilnietė.
1975 m. gyvenimo kelias ją nuvedė į Kislovodską. Šiame Rusijos mieste ji baigė masažuotojų mokyklą i įgijo profesiją, padėjusią jai išgyventi sportinės karjeros metu.
– Danute, kaip jūsų gyvenime atsirado sportas?
– Sakyti tiesą? Gerai. Aš bėgau iš namų. Internato. Nes norėjau kuo mažiau ten būti. O treniruotės ir varžybos buvo pateisinama priežastis iš ten pabėgti.
Mokykloje man sakė, kad esu labai muzikali ir turėčiau rinktis muzikos kryptį. Bet aplinka buvo tam visiškai netinkama.
Internate buvo vertinama, kas stipresnis, greitesnis. Todėl aš ir pasirinkau sportą. Taip išsprendžiau kelias problemas. Ir iš namų dažniau išvykdavau, ir visą laiką buvau užimta.
Pradėjau lankytis pas sunkiaatletį Joną Burakovą aklųjų kombinato salėje. Ten priimdavo visus.
Vilniuje buvau visiška vargšė, nieko neturėjau. Padėjo draugai, tai pas vieną pavalgydavau, tai pas kitą. Sportavau, tad man davė aprangą. Tai su ja, galima sakyti, ir gyvenau. Labai jaučiau sporto instruktorių palaikymą. Atmosfera buvo labai draugiška.
O štai sveikieji mūsų vengdavo. Kai jau grįžau į Vilnių, vėlai vakare eidavau į „Dinamo“ maniežą, sargas įleisdavo ir ten viena bėgiodavau, nes paprastai neįgaliųjų nenorėjo priimti. Nei į varžybas, nei į treniruotes.
Kislovodske jau buvo kitaip. Mūsų buvo grupelė. Kiekvieną rytą bėgdavome po 10 kilometrų. O savaitgalį – ir apie 30 km iki krioklių. Labai graži vieta. Iki šiol dažnai ją sapnuoju.
Sugrįžus į Lietuvą padėtis kiek pagerėjo. Atsirasdavo gerų žmonių. Štai „Darbo rezervų“ (dabar – Vingio stadionas) stadione dirbo sargas, kurį vadinome Tima. Tai jis ir patreniruodavo, ir laiką pamatuodavo.
– Vienas svarbiausių gyvenimo lūžių įvyko jums išvažiavus į Kislovodską. Kaip ten atsidūrėte?
– Tam, kad gaučiau siuntimą į masažuotojų mokyklą, Lietuvos aklųjų draugija kreipėsi į Maskvą, nes Kislovodsko mokykla priklausė Rusijos aklųjų draugijai. Siuntimą gavau. Bet staiga atsirado vieno valdininko sūnus, beje, mano klasiokas, ir norėjo jam atiduoti mano siuntimą. O juk aš taip stengiausi gauti tą vietą. Gerai, kad tuo metu jau buvau dalyvavusi sąjunginėse varžybose Almatoje, užmezgiau daug kontaktų. Ir pažįstami padėjo gauti dar vieną siuntimą iš Maskvos. O tas klasiokas taip ir neįstojo į masažuotojų mokyklą.
Ten pirmas pusmetis buvo sunkesnis, reikėjo priprasti prie rusiškos terminologijos. O po to viskas labai lengvai ėjosi, kai apsipratau su kalba. Baigiau mokslus 1977 metais ir grįžau į Lietuvą. Kaip tik į sąjungines varžybas Vilniuje. Tada laimėjau bronzą 400 m distancijoje.
Paskui vedybos – su baltarusiu Anatolijumi, mano bendramoksliu, gimė dukra Ingrida. Kol vaikas užaugo, šioks toks tarpas buvo didžiajame sporte. Nors dalyvavau vietinėse varžybose. Tik 1984 metais jau visa jėga grįžau į sportą.
Atėjo 1986 metai, vieni geriausių mano gyvenime. Švedijoje iškovojau tris pasaulio čempionato medalius ir pagerinau du pasaulio rekordus. Ir ištekėjau tais metais antrą kartą. O dar po metų gimė mano antroji dukra Martyna.
– 1986 metais – pasaulio medaliai ir rekordai, 1987 metais – dukros gimimas, o 1988 jau važiavote į Seulo paralimpines žaidynes. Kaip viską spėjote?
– 1987 metais Maskvoje vyko Europos čempionatas. Dar būdama nėščia nuvažiavo pas SSRS rinktinės trenerį ir jam aiškiai pasakiau, kad 1988 metais ruošiuosi paralimpinėms žaidynėms. Sako – pirma pagimdyk, po to ateik. 1987-ųjų gruodžio 11 dieną pagimdžiau ir 1988 metų vasarį nuvažiavau į sąjungines uždarų patalpų varžybas. Nedalyvavau, bet nuvažiavau. Kad nepamestų manęs iš akiračio. Pasakė, kad birželį vyks atranka. Atvažiuok ir įrodyk. Birželį varžybos vyko Volgograde. Tada aš pasamdžiau žmogų, kuris prižiūrėjo dukterį, nutraukiau žindymą, kad tik galėčiau treniruotis. Ir visose trijose rungtyse užėmiau pirmąsias vietas. Iki šiol turiu tuos diplomus.
– Jūsų rungčių amplidutė – įspūdinga. Nuo vidutinių nuotolių iki maratonų. Kaip pavykdavo pasiruošti tokioms skirtingoms distancijoms?
– Esu prabėgusi dešimt maratonų. Pradėjau nuo trumpesnių nuotolių, bet rungtys, kuriose reikėjo staigumo, dažnai traumas lemdavo. Net ir stadione. Todėl perėjusi į ilgesnes distancijas jaučiausi geriau.
Man dievas nedavė sportininkės kūno. Bet davė charakterį, ištvermę. O ją galima visur panaudoti – ir sporte, ir muzikoje. Juk ir sėdėti po keturias valandas prie instrumento reikia ištvermės. Imunitetas mano pakankamai stiprus.
– Sportas neatsiejamas nuo sveikos mitybos. Kaip buvo jūsų sportavimo laikais?
– Buvo labai sunku. Atsimenu, kokius kyšius nešdavau į sporto dispanserį, kad patikrintų mano sveikatą – krūviai buvo dideli, traumų vis atsirasdavo. Išgirsdavai apie kokius papildus, ieškodavai, už savus pirkdavai. Juk tada juk niekur nebuvo informacijos.
Tai kai palyginu su dabartine situacija... Kai grįžau 1986 metais su trimis aukso medaliais, niekas net dėmesio nekreipė. Gal laikraštyje „Sportas“ straipsnis tik buvo. Dabar ir stipendijas gauna, turi ir vedlius, ir trenerius, ir medicininį aprūpinimą. Viskas sukramtyta ir paduota. O bėga panašiais rezultatais, kaip aš bėgdavau.
– Kai grįžote iš Seulo žaidynių, jūs ir ten du aukso medalius iškovojęs Vytautas Girnius buvote pagerbti Vilniaus sporto rūmuose kartu su Seulo olimpiečiais, tarp kurių buvo ir Arvydas Sabonis, ir kitos Lietuvos sporto garsenybės. O kokią nors finansinę naudą davė jūsų laimėti paralimpiniai medaliai?
– Taip. Bet už tai galima dėkoti vienam žmogui – Lietuvos aklųjų draugijos vadovui Juozui Dzidolikui. Jo dėka pirmą kartą pajutau, kad pergalės gali būti ir materialiai vertingos. Jis padėjo man gauti būtą. Jau anksčiau turėjau gauti, bet visą laiką kažkokie biurokratiniai trukdžiai buvo. Numatytas buvo dviejų kambarių, o Juozo Dzidoliko dėka gavau keturių kambarių butą Fabijoniškėse. Tiesa, po to jį pardaviau, nes Vokietijoje teko pirkti kitą būstą, kad su dukra galėtume skambinti pianinu.
Paskui, kai truputį prakutome, pasakiau vyrui, kad būtinai pirksime Lietuvoje butą. 2010 metais nusipirkau ir grįžau į Skroblų gatvę.
Juozas Dzidolikas visiems neįgaliesiems sportininkams atvėrė kelius. Manau, kad ir tai, kad mus priėmė į Seulo apdovanojimus sporto rūmuose, irgi jis daugiausia prisidėjo. Nes prieš tai buvo galvos daužymas į sieną.
– Po to Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Ir vykote Barselonos žaidynes, kuriose vėl iškovojote medalį. Arvydas Sabonis, lygindamas Seulo auksą ir Barselonos bronzą, sakė, kad ten tik auksas, o čia dūšia įdėta. Ar ir jums Barselonos medalis brangesnis nei Seulo sidabras dėl to, kad atstovavote Lietuvai, o ne SSRS?
– Žinoma. Iškovoti medalį su Lietuvos rinktinės apranga buvo daug svarbiau.
Gaila, kad Barselonoje sveikata šlubavo. Gerai, kad pavyko bronzą iškovoti 3000 m distancijoje. Ir po to jau geresnių rezultatų nebebuvo. Ketvirtos vietos daugiausia. Man tai buvo ženklas, kad reikia trauktis. Dabar tai būtum erelis su tokiomis vietomis.
1994 metais sudalyvavau savo paskutinėse varžybose mano paskutinis bėgimas buvo į Brokeno kalną, kur tarp moterų iškovojau trečiąją vietą. Ten distancija yra 26 km ir 14 km bėgi į kalną. Tris kartus dalyvavau šiame seniausiame Vokietijoje kalnų bėgime. 1990 metais antra buvau, o po to du kartus trečia. Ir visur save pristatydavau Lietuvos sportininke.
– O už Barselonos medalį gavote kokį nors atlygį?
– 5000 dolerių.
– Nors buvote aukščiausio lygio sportininkė, bet atlyginimo už sportavimą negaudavote. Iš ko pragyvenote?
– Visą laiką masažuotoja pramonės įmonių poliklinikoje. Neįsivaizduoju, iš kur turėjau tiek energijos. Šešių valandų pamainą dirbdavau. Ryte po treniruotės grįždavau namo, aprengdavau dukrą į darželį arba mokyklą, pati greitai susiruošdavau – ir į darbą. Po darbo griūdavau valandą pamiegoti. Tada – vėl treniruotė, po jos pasiimdavau dukrą iš darželio. Taip ruošiausi 1986 metų čempionatui Švedijoje. Dar ir aukštąjį baigiau neakivaizdžiai tuo metu.
Masažuotoja dirbau nuo 1977 iki 1990 metų. Po to dar metus medicinos mokykloje dėsčiau masažą.
– O jus pačią masažuodavo stovyklose, varžybose? Ar buvo medicininė priežiūra?
– Visaip būdavo. Kai Seului ruošdavausi, tai treneris Rimantas Lazauskas padėdavo. Jis mane ir paruošė toks žaidynėms. Po to 1989 metais Šveicarijoje Europos pirmenybėse iškovojau po du aukso ir sidabro medalius. Barselonai jis irgi paruošė, planus rašė, atvažiuodavau į Lietuvą pasitreniruoti su juo.
Į Vokietiją persikėliau jau Letuvai atkūrus nepriklausomybę.
– Kaip lietuvė sovietmečiu susipažino su vokiečiu ir sukūrė su juo šeimą?
– 1984 metais dėl SSRS paskelbto boikoto mes neišvažiavome į paralimpines žaidynes JAV. O mano sportinė forma buvo labai gera. Tačiau likus savaitei iki numatytos kelionės mums pasakė, kad nevažiuosime.
Tarsi kompensuodama šį praradimą Lietuvos aklųjų draugija mus išvežė į Rytų Vokietiją, į silpnaregių ir aklųjų pensionatą prie Baltijos jūros. Ten ir sutikau būsimą vyrą. Jis taip pat turėjo regėjimo negalią.
– Meilei netrukdė kalbos barjeras?
– Šiek tiek. Nors mokykloje mokiausi vokiečių, bet kalbėti nemokėjau. Todėl grįžusi iš pensionato lankiau vokiečių kalbos kursu. Tačiau mažai gelbėjo. Net kai nuvažiavau gyventi į Vokietiją, persilaužiau per kokius trejus metus. Nesu gabi kalboms. Mokausi anglų dabar, tai irgi sunkiai sekasi.
Mano vyras buvo rytų vokietis, gyveno apie 6 km nuo sienos su Vakarų Vokietija, Harco kalnuose. Ten yra mūsų namas. Ir dar likę sovietų pėdsakai, nes jie buvo nutiesę kelią tankams iki pat Brokeno viršūnės. Tame pasienio miestelyje visi turėjo su dokumentais vaikščioti. Nebuvo labai laisvi.
Mano vyras mirė prieš ketverius metus, tad tuose namuose aš šeimininkauju. Gyvenu dviejuose šalyse. Jei aš turėčiau Lietuvoje tvirtą pagrindą, tikrai galėčiau grįžti čia gyventi. Bet jo neturiu. Man iki šiol niekas nieko neskiria. Vasarą lygių galimybių tarnyba pripažino, kad esu diskriminuojama. Nes paralimpinių žaidynių medalininkai gauna rentas, o aš ne. Dėl kažkokios niekam nežinomos biurokratinės kliūties. Juk atitinku visus reikalavimus pagal sporto įstatymą.
– Kiek laiko praleidžiate Vokietijoje?
– Vasaras. O žiemą būnu čia. Tenai labai graži gamta. Turiu didelį sodą, matosi kalnai. Visi, kas aplanko, negali atsižavėti vaizdu. Bet kai kiekvieną dieną matai, tai pripranti. Kiekvieną rytą išeinu į kalnus, pasimankštinu sode esančiame baseine.
Auginu gėles. Ir tris valandas per dieną skambinu pianinu.
Pradedu galvoti – jei būčiau pasirinkusi muziką, o ne sportą. Įdomu...
– Ne vienerius metus dalyvaujate pianistų konkursuose. Kur iškovojote daugiau laimėjimų – sporte ar muzikoje?
– Sporte – daug daugiau. Be to, sporte matai rezultatą ir visiems akivaizdu, kas laimėjo. O muzikos konkursai labai subjektyvūs. Vienam patiko, kitam ne. Todėl nekreipiu dėmesio į pasiekimus muzikoje. Svarbiausia, kad man gera muzikuoti.
Martyna irgi skambino nuo mažens. Ji ir labai gražiai dainavo Vyras sakė, kad čia jo senelio genai gal, šis jodliuodavo.
Martyna ėjo į muzikos mokyklą, mokėsi skambinti fortepijoną. Tada aš irgi pradėjau dirbti Vokietijoje. Man pasakė, kad jei noriu, jog ten būtų pripažintas mano aukštasis išsilavinimas, turiu baigti vieną discipliną universitete. Įstojau į muzikos mokytojų specialybę. Ir kartu su dukra pradėjome mokytis – ji grojo ir aš grojau. Sėdėjau visose jos pamokose, klausiau ausis įtempus, ką jai mokytojai sakydavo. Ji kopė į viršų ir aš tobulėjau.
Su Martyna kopėme muzikos laiptais. Ji dalyvavo daugybėje konkursų. Tai dabar jau soti. O man svarbiausia, kad ji baigė aukštąjį mokslą ir dirba pianino mokytoja. Dukra irgi labai patenkinta, dėkoja man, kad įgijo šią profesiją.
Ji su dukrele Mina atvažiuoja vis į Lietuvą. Šiemet balandį buvo.
– Tai jūs – močiutė?
– Taip. Turiu tris anūkus. Ingrida su savo vyru, irgi lietuviu, augina du vaikus – dukrą Kristiną ir sūnų Damianą. Jie taip pat įsikūrę Vokietijoje, Hanoveryje.
Martyna su savo vyru olandu Vokietijoje gyvena labai toli nuo manęs, traukiniais reikia septynias valandas važiuoti.
– Į Vokietiją persikėlėte praėjus ketveriems metams po vestuvių. Kaip pavyko išsaugoti meilę per atstumą?
– Buvo jau ir trintis atsiradusi. Juk tekėjau, nes vyras pažadėjo persikelti gyventi į Lietuvą. O po vestuvių jis grįžo namo ir giminės jam pradėjo aiškint, kad nevažiuotų čia, nes Lietuvoje daug banditų, primušti, net užmušti gali. Nepasitikėjimas buvo didžiulis. Ir jis pasakė, kad nevažiuos, kad aš atvažiuočiau. Jau ir link skyrybų krypo reikalai. Bet nusileidau. Buvo mažas vaikas. Jo tėvai dievino Martyną. Kai močiutė atvažiuodavo čia, nepaleisdavo jos iš rankų. Pagalvojau, kad sunkiau nebus. Aš galėsiu bėgioti, nes yra mylinti močiutė. Taip ir buvo. Su vyru nuolat galėjome bėgioti.
– Esate baigusi ir tiflopedagogikos – darbo su neregiais – studijas. Ar dirbote pagal šią specialybę?
– Diplome parašyta, kad galiu dėstyti lietuvių kalbą iki aštuntos klasės. Ir būti pradinių klasių mokytoja – baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Po to dar buvo įstojusi į Kūno kultūros institutą, bet ten baigiau vieną kursą ir išvažiavau į Vokietiją.
Po Seulo vaikus treniravau vaikus aklųjų mokykloje. Bėgiodavau su jais kartu. O kai dėsčiau medicinos mokykloje masažą, man davė ir sporto mokytojos etatą. Masažo specialybės mokėsi tik neregiai, tai ir su jais pabėgiodavau.
Pedagogės specialybę, pasimokiusi dar, panaudojau Vokietijoje. Ten 15 metų dirbau protiškai atsilikusių vaikų mokykloje. Tie vaikai turėjo ir intelekto, ir fizinę negalią. Bet pavyko su jais daug pasiekti. Važinėjau po Vokietiją, skaičiau pranešimus.
2003 metais baigiau ir muzikos pedagogės mokslus.
Tačiau 2005-2006 metais Vokietijoje buvo per daug pedagogų. Tai valstybė pažadėjo sumokėti kompensaciją tiems, kurie užleis darbo vietą. O mano santykiai su kolegomis jau buvo įtemti, nes jutau pavydą, kad aš, atvykusi iš kitos šalies, čia sėkmingai dirbu, todėl nenorėjau gadinti nervų ir išėjau. Bet tik per teismus pavyko gauti kompensaciją. Išmokėjo 30 tūkstančių eurų.
– Gaunate pensiją Vokietijoje. O Lietuvoje?
– Ne. Iš Lietuvos negaunu nei cento, nors esu Lietuvos pilietė. Nežinau, ar persikėlusi čia toliau gaučiau iš Vokietijos pensiją ir socialines garantijas. Kas mėnesį 250 eurų sveikatos draudimą moku. Nors juo beveik nesinaudoju, nes labai nepatogu – gyvenu kaime, tai pas gydytojus toli važinėti. Tai geriau čia atvažiuoju ir privačiai nueinu.
– Kokia jūsų įprasta kasdienybė?
– Pirmą dienos pusę ji visąlaik vienoda. Keliuosi penktą ryto, dvi valandas groju, valandą mankštinuosi. Jei geras oras – einu į gamtą prasieiti kelis kilometrus, jei blogas – sportuoju ant dviračio treniruoklio, gimnastiką. Po to valandą ar dvi mokausi anglų kalbą. Vėl groju. Pamiegu valandą. Ir popiet Vokietijoje užsiimu sodo darbais, o čia einu kur nors su draugėmis.
Tris kartus prie savaitę plaukioju netoli namų esančiame baseine. Ten Aklųjų draugijai yra skirtas laikas.
Tradiciniai ir ratukai Vingio parke. Ir dabar, kai baigsime pokalbį, keliausiu ten su drauge. Visada, kai einame į miestą, einame per Vingio parką, Žvėryną.
– Dienotvarkė nesikeis ir jubiliejaus rytą?
– Aišku ne. Kodėl turėtų? Tik popiet eisime su artimiausiomis draugėmis į miestą. Jau jubiliejaus išvakarėse buvome susitikusios, pakilome į televizijos bokštą.
– Draugai – iš senų laikų?
– Iš mokyklos laikų. Patys geriausi. Tikrieji. Bet kada, diena ar naktį gali kreiptis. Ir jie taip pat gali į mane kreiptis.
Aišku, yra ir naujų draugių. Jos dėl veiklos atsiranda. Susipažinau su viena pianino mokytoja, su ja draugauju. Ji mane dar pamoko, jei reikia.
– Tebedalyvaujate pianistų konkursuose?
– Šiemet negalėjau dalyvauti, nes buvo daug visokių biurokratinių kliūčių Vokietijoje. O aš negaliu dviejų darbų vienu metu gerai daryti. Ir jei susitelkiu į muziką, negaliu rūpintis biurokratiniais reikalais.
Bet kitąmet visur dalyvausiu.
O šiemet užsisakiau Vilniuje gruodžio 11 dienai salę fortepijono salone „Organum“. Ten bus mano pusantros valandos rečitalis.
– Pastaruoju metu regėjimo negalią turintiems žmonėms padeda šiuolaikinės technologijos. Ar naudojatės jomis?
– Pakankamai nedaug. Tik programėle, kuri sustojime pasako, koks autobusas ar troleibusas atvažiuoja.
Turiu išmanųjį laikrodį, į jį gaunu pranešimus apie skambučius, žinutes, elektroninius laiškus.
O per televizorių žiūriu tik žinias. Nuo karo Ukrainoje pradžios nesu peržiūrėjusi nei vieno filmo. Gyvenu tik karo naujienomis. Ir visi tie įsibrovimai į Lietuvą, kitas Europos Sąjungos šalis kelia nerimą. Tie dronai, naikintuvai. O visą kitą informaciją randu internete.
Nuolat klausau knygų. Per savaite po dvi tris knygas.
Grožinės literatūros, istorines, biografines. Nemėgstu tik detektyvų. Ir draugės visus taip pat knygų graužikės. Pasidaliname įspūdžiais. Klausau viską, ką įgarsina.
– Kokia jūsų regėjimo negalia?
– Matau tik 3 procentus. Anksčiau kiek geriau mačiau, apie 10 procentų, bet man sportuojant vedlių nereikėjo. Aišku, būdavo ir traumų. Gal penkis kartus kojų pirštus buvau susilaužiusi Vingio parke už šaknų užkliuvusi.
– Nesisaugojote?
– Ne. Man svarbiausia buvo bėgioti, treniruotis. Kai pagalvoju su savo subrendusia galva, gal nereikėjo visko daryti per jėgą, per negaliu. Bet tikriausiai veikė charakteris, kova už būvį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
