Apie sukauptą patirtį krepšinyje ir asmeninius potyrius gyvenime prakalbo ilgametis rinktinės žaidėjas Jonas Mačiulis. Jį kalbino žurnalistas Mindaugas Rainys.
Kaip galvoji, Jonai, ar bėgant metams tu tampi atviresnis, ar priešingai – uždaresnis?
Žiūrint kuriais klausimais. Labai nemėgstu duoti interviu apie šeimą. Kalbant apie krepšinį, visi viską mato, tad nėra ką ir slėpti. Pasakai, pasijuoki kartais iš kai kurių situacijų ir tiek.
Visada būni atviras ar dar 30 proc. pasilieki sau?
Visą laiką negali būti atviras, nes jeigu būsi atviras, tai gali kam nors ir karjeras sugriauti (juokiasi).
Tu esi tas žmogus, kuris tikrai ne kartą galvojo, ar važiuos kitais metais į rinktinę, ar ne. Kas lėmė, kad šiemet tu esi rinktinėje?
Galbūt daug nebuvo tokių mąstymų – važiuot ar nevažiuot. Apie karjeros posūkius mąsčiau po Rio olimpiados. Tada svarsčiau, kad galbūt jau atėjo tas laikas, kai reikia nustoti žaisti. Bet po to sekė vėl neblogi sezonai, kur tikrai viskas sekėsi gerai, tad noras atstovauti savo šaliai išlieka. Dabar didžiausias noras – sudalyvauti, laimėti kelialapį į olimpines žaidynes. Man tai jau būtų ketvirtos žaidynės, todėl tai vertinčiau kaip asmeninį pasiekimą.
Ar yra tas pojūtis, kad jau sensti?
Širdyje aš jaunėju, jau ir vaikėti pradėjau (juokiasi). Pagal tuos vaikus, kurie užaugo, galima pastebėti, kad sensti. Pavyzdžiui, Domantas Sabonis, kurį anksčiau dar Arvydas Sabonis laikydavo prie krepšinio lanko, o dabar jau matai, kad pats skraido aikštelėje. Yra tokių momentų, kuomet pats nesijauti senas, bet kai vaikai auga, tada susimąstai. Jutimo kūne ar galvoje, kad senstu, tikrai nėra, nes, kaip žmogus, esi jaunas, bet būtų blogai, jeigu pats nesuprastum, kad karjera eina žemyn, į antrą pusę.
Visą interviu kviečiame žiūrėti video reportaže.
