Būtent čia 1991-ųjų komanda gegužės mėnesį susirinko švęsti prieš 30-metį iškovoto pirmojo ir vienintelio lygos titulo. Doriani šią šventę vadino „scudetto“, ir tai buvo vakaras, kai žmonės kėlė taures ir linksminosi.
Ir vis dėlto, Mancini stebint vandenį, jo mintys krypo į pralaimėjimą „Wembley“ stadione, kurį „Sampdoria“ patyrė po pratęsimo 1992-ųjų Europos taurės finale.
„Mes visuomet laimėdavome „Wembley“, – atsiduso jis.
Tai tiesa, „Sampdoria“ reguliariai žaisdavo ir triumfuodavo dabar nebevykstančiame „Makita“ turnyre.
„Visuomet yra pirmas kartas“, – guodė jį Vialli. – Tu arba laimi, arba mokaisi, argi ne taip? Niekada nepralaimi. Pagalvok apie gerus laikus.“
Pamatyk gerąją pusę, nusišypsok ir išmok teigiamų pamokų – tipinis Vialli.
Ryšys, gilesnis nei jūra
Praeitą šeštadienį, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po jų susitikimo Genujoje, jie iškovojo pergalę „Wembley“ stadione. Europos čempionato žiūrovai pamatė kaip Vialli bėgo laiptais žemyn, prasibrovė pro nedidelius vartus, skiriančius tribūnas ir aikštę, ir apsikabino euforijos apimtą Mancini, kuris atsisuko į jo rankas lyg būtų žinojęs, kad jo buvęs komandos draugas atbėga link jo.
Visa tai įvyko po Federico Chiesa įvarčio į austrų vartus. Ateityje, kai Vialli lieps Mancini pagalvoti apie gerus laikus, jie visada pagalvos apie šį šeštadienio vakarą, kartu su prisiminimais iš laikų, kai stadione žaidė jie patys.
Šių dviejų žaidėjų ryšys yra gilesnis nei jūra, arba genujietiškai „o Ma“.
„Roberto mano herojumi tapo kai buvau 14-os“, – Vialli pasakojo televizijos „RAI“ laidoje „Che Tempo Che Fa“, kurią veda „Sampdoria“ fanas Fabio Fanzio. – Pirmą kartą susitikome „Converciano“ (nacionalinės komandos būstinė, kur dabar jiedu dirba). Žmonės jau tada apie jį kalbėjo. Mes jau kiek laiko pažįstame vienas kitą? Keturiasdešimt metų? Jis man padėjo siekti mano tikslų, o aš jam – jo.“
Šokiai ir puotos
Turėti tokių draugų norime visi. „Sampdoria“ komandos buvęs savininkas Paolo Mantovani, tėvo figūra tiek Mancini, tiek Vialli, džiaugėsi ypatingu jųdviejų ryšiu ir bandė juo save apsupti. Kai jis užsinorėjo naujo augintinio, jis nusipirko ne vieną, o du šunis, dabar bėgiojančius po jo vilos sodą. Jis juos pavadino Roby ir Luca.
„Nežinau, ar tuo džiaugtis, ar ne, – juokėsi Vialli, – bet tai tiesa.“
Luca ir Mancio buvo kambariokai „Astor“ viešbutyje, kuriame „Sampdoria“ apsistodavo prieš rungtynes namuose. Jie paskambindavo savo komandos šefui Giorgio Parri, kurį žaidėjai vadindavo Karaliumi Giorgio, kad šis surengtų tikras vidurnakčio puotas su spaghetti alla bucaniera.
„Kai naktį prieš kovą praleidi po vienu stogu, kai patiri tą patį džiaugsmą ir skausmą, kai sieki to paties tikslo ir esi maždaug to paties amžiaus, kaip galima netapti draugais“, – klausė Vialli.
Kai „įvarčių dvyniai“ neleisdavo laiko „Carmine“, jie iki paryčių šokdavo klube „Carollon“ Portofine arba „Edilio“ restorane žaisdavo kortomis su kitais komandos nariais, kuriuos jie vadindavo septyniais nykštukais. Vialli buvo Miegalius, Mancini Kvailys, o Moreno Mannini, senasis „Sampdoria“ dešinysis gynėjas, Vagis.
Pažadas, virtęs titulu
1990 m. Italijos „Serie A“ čempionatas tikrai nebuvo Notti Magiche – magiškos naktys – nei Mancini, kuris nesužaidė nė vienos minutės, nei Vialli, kuris susižeidė kirkšnį, pasitempė šlaunies raumenį, susirgo bronchitu ir prarado savo vietą Toto Schillaci‘iui. Po čempionatos abu žaidėjai išskrido į Mauricijų pailsėti ir nuo visko atsiriboti. Su jais keliavo ir Fausto Pari – dabartinis Mancini asistentas – ir Caru pravardžiuojamas Pietro Vierchowodu.
Grįžęs į Genują, Vialli, vis dar jausdamas didelį nusivylimą, paprašė Mantovani daugiau laiko atsipalaidavimui. Sugrįžęs, Vialli nusprendė neigiamus dalykus paversti pozityviais. Jis prisižadėjo, kad „Sampdoria“ laimės „scudetto“. Būtent tai jie sugebėjo padaryti pirmą ir paskutinį kartą istorijoje.
Tai buvo sporto stebuklas, lygiai taip pat kaip ir pliko Lombardo paskutiniąją sezono dieną „ataugę“ plaukai. Jis visą savaitę nešiojo peruką laikydamasis savo pažado. Jis prižadėjo tai padaryti, kai komanda autobusu važiavo į Turiną, kur traumuota „Sampdoria“ susikovė su „Juventus“. Žaidėjai stengėsi pralinksmėti klausinėdami vienas kito, ką jie padarytų, jei jų klubas gegužę laimėtų čempionatą.
Būtent Lombardo praeitą savaitgalį vijosi Vialli žemyn „Wembley“ laiptais, ir buvo vienas iš žmonių apgulusių Mancini. Ir kas žino, galbūt šią savaitę jo plaukai vėl netikėtai „ataugs“, jei Italija laimės Europos čempionatą.
Kova su vėžiu
„Netikėkite tuo, kas sako, kad futbolas yra karas“, – sakė Vialli. – Tai yra sportas, žaidimas, o žaidimus reikia žaisti su draugais.“
Kas nenorėtų to savo komandai? Grupė brolių, geriausių draugų visam gyvenimui. „Bet kokia priežastis susitikti su jais yra gera“, – pasakojo Vialli. O pati geriausia proga pasitaikė 2018 m. žiemą, kai Gabriele Gravina, Italijos futbolo federacijos prezidentas, pasiūlė jam tapti delegacijos vadovu – arba komandos lyderiu – Europos čempionate.
Tuo metu Vialli buvo vykdomas antrasis žiaurus chemoterapijos raundas. Kasos vėžys, kurį jis jau kartą buvo įveikęs, sugrįžo. Iš pradžių Vialli galvojo, kad jis tiesiog žaisdamas golfą pažeidė nervą. Jis paprašė savo draugo Gigi Buffono pasidalinti specialisto, pas kurį jis lankėsi po 2010 m. pasaulio taurės Pietų Afrikoje, kontaktais.
„Pradėjau jaustis taip, kaip dar niekada nesijaučiau“, – rašė Vialli. – Atrodo, lyg tapau kitu žmogumi. Jaučiuosi tuščias, pervargęs, neturiu nei lašelio vilties ar džiaugsmo. Dažnai verkiu. Bandau išeiti pasivaikščioti, bet net žengti kelis žingsnius yra sunku. Taip sunku, kad aš paprasčiausiai pasidaviau.“
Jis numetė 16 kilogramų, todėl pradėjo vilkėti kelis rūbų sluoksnius, pavyzdžiui, džemperius po stambaus rašto mezginiais, kad atrodytų stambesnis. Chemoterapijos metu jo dukros nupiešdavo jam antakius ir padarydavo makiažą, kad padėtų jam: „Atrodyti taip, kaip Gianluca Vialli turėtų atrodyti.“
Filosofinis požiūris
Senasis jo treneris savimi pasitikintį jauną Vialli yra apibūdinęs kaip iš miško pasirodžiusį elnią. Jis nenorėjo, kad jo draugai ir artimieji nerimautų. „Tai yra apsaugos priemonė. Noriu apsaugoti ir juos, ir save. Kaip jie kalba su manimi, susitapatina su manimi, juokauja su manimi... nenoriu, kad tai pasikeistų. Niekada.“
Būtent gydymo metu Vialli pradėjo studijuoti Azijos filosofiją ir rinkti citatas, mantras ir istorijas, kurios padėtų jam viską apmąstyti ir išlikti pozityviam. Visa tai buvo publikuota antroje jo knygoje „Goals“, kurią į anglų kalbą išvertė Gabriele Marcotti.
„Dabar tai yra dalis manęs, – aiškino Vialli, – tai yra mano dvasinė stiprybė... mano šarvai.“
Tačiau Vialli niekada nežiūrėjo į vėžį, kaip į kovą. „Aš nesu karys. Aš nesikaunu su vėžiu. Jis per stiprus priešas ir aš neturiu nė menkiausio šanso. Aš esu keliautojas, o vėžys prisijungė į šią mano gyvenimo kelionę, kaip koks nepageidaujamas kompanionas. Mano tikslas yra toliau judėti pirmyn, eiti toliau, kol jam atsibos ir jis paliks mane vieną.“
Vialli priėmė šį pasiūlymą iš meilės savo šaliai ir dėl galimybės turėti veiklos kartu su savo draugais.
„Esu tokiame gyvenimo etape, kai noriu įkvėpti žmones“, – jis sakė „La Gazzetta dello Sport“ sporto festivalyje. – Noriu pabandyti padėti žmonėms. Tikiuosi, kad būsiu vertingas, bet kartu noriu ir ko nors išmokti, nes esu smalsus žmogus.“
Geriausias draugas ir įkvėpimas
Smalsumas visuomet padėjo Vialli išsiskirti. Tai galima pamatyti ir jo universiteto darbuose, ir jo knygoje „Italian Job“, kurioje jis siekia suprasti savo paties futbolo kultūrą, ir tą, su kuria jis susidūrė Anglijoje, valstybėje, tapusioje antrais vyro namais.
Kultūra jį žavi, todėl Vialli dalyvavimas „Coverciano“ buvo naudingas abiem pusėms. Jo prarastas „džiaugsmingas nusiteikimas“ staiga sugrįžo jo iniciacijos metu, kai jis prieš visą komandą sudainavo Lucio Battisti dainą „Canzone del Dole“ – baladę apie įsimylėjimą, pirmus kartus ir apie tai, kaip buvimas lauke ir ryšys su gamta gali turėti atgaivinantį poveikį.
Kai Mancini padėjėjas Lele Oriali lapkričio mėnesį negalėjo dalyvauti Tautų lygos mače prieš Lenkiją, Vialli pirmą kartą nuo tų dienų, kai vadovavo „Watford“ klubui, grįžo ant komandos suolelio. Žaidimo metu kamuolys išriedėjo iš aikštės ir atsidūrė šalia Italijos suolelio. Vialli, prieš grąžindamas jį į aikštę, kamuolį pabučiavo. Tai buvo meilės gestas. Vialli buvo vos dveji, kai jis jau žinojo, kuo bus suaugęs. Jo motina metė jam oranžinį kamuolį ir jis instinktyviai jį nuspyrė. Ir viskas. Tas kamuolys nulėmė jo karjerą, padėjo jam susirasti draugų ir suteikė prasmę jo gyvenimui.
Kai Vialli atsisėsdavo šalia Mancini, jis paprastai apmąstydavo, ką tuo metu jis jaučia. „Aikštėje visada būdavau šalia Roberto. Tai sugrąžino daug prisiminimų, pažadino senas emocijas.“
Tas pačias, kurias jie jautė „Wembley“ stadione, kurios taip primena 9-ojo dešimtmečio pabaigą ir 10-ojo pradžią, kai jie sveikino vienas kitą įmušę gražų įvartį „Sampdoria“ komandai. Kaip sakė jis pats: „Kaip Gianluca Vialli ir turi atrodyti.“ Tai žmogus, kurį visi žino ir myli. Geriausias Mancini draugas ir įkvėpimas daugeliui.
„Gyvenimas tėra 10 proc. to, kas mums nutinka, – sako Vialli, – ir 90 proc. to, kaip su tuo tvarkomės...“
Italija sekmadienio vakarą kausis Europos futbolo čempionate finale. Mačas su Anglija prasidės 22 val. Lietuvos laiku.
Paruošta pagal „The Athletic“ straipsnį.
