Tai buvo pirmasis kartas Lietuvos istorijoje, kuomet paplūdimio tinklinio atstovai sugebėjo patekti į šios prestižinės sporto šakos olimpinį turnyrą.
Paplūdimio tinklinio turnyras vyko ikoninėje vietoje – Eifelio bokšto papėdėje.
Sėkmingiausią savo sezoną sužaidusios tinklininkės jau pradėjo pasiruošimą naujajam sezonui, o šiemet planuoja sužaisti bent 15 turnyrų, o svarbiausi tikslai – patekimas į Europos ir pasaulio čempionatus.
Šiuo metu daugkartinė Lietuvos čempionių pora pasauliniame reitinge užima itin aukštą 10 vietą.
Už sportininkų pasiekimų dažnai slypi daug nematomo darbo ir ne tik aikštėje. Ne mažiau svarbi ir sporto vadybos dalis – finansų sutelkimas, biudžeto sudarymas, sportininko sąlygų gerinimas, galimybė dalyvauti konkurencinguose turnyruose.
Visa tai – Ainės ir Monikos komandos vadybininko Simo Pauliko darbas.
„Viskas prasidėjo nuo Monikos. Kai susipažinome, dirbau IT srityje. Visada turėjau aistrą tinkliniui, todėl pamažu ėmiau domėtis tinklinio vadyba, turnyrais. Iš pradžių kelionių organizavimas, pigesnių bilietų radimas buvo tarsi hobis, o dabar tai tapo užsiėmimu, kuriam reikia skirti žymiai daugiau laiko“, – kalbėdamas su naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistu sako S. Paulikas.
Dar 2023 m. Lietuvos sporto apdovanojimuose A. Raupelytės ir M. Paulikienės pora laimėjo „Metų proveržio“ statulėlę, o 2024 m. Lietuvos sporto vadybos apdovanojimuose S. Paulikas pateko tarp trijų geriausių šalies sporto vadybininkų.
Pašnekovas atvirauja, į sporto vadybą jis atkeliavo tikrai ne dėl pinigų:
„Sakykime, kad viena iš pagrindinių. šiandien tam skiriu pusę savo darbo dienos laiko. Žvelgiant iš finansinės pusės, jei esi geras IT specialistas, tai geriau ir likti IT sektoriuje nei keliauti link sporto vadybos. Bet yra ir kiti dalykai – saviraiška, savirealizacija. Be to, tai yra galimybė mums būti kartu ir į tinklinio turnyrus keliauti kartu su visa šeima.“
Naujienų portalas tv3.lt su geriausios Lietuvos paplūdimio tinklinio poros vadybininku kalbėjosi apie jo darbo kasdienybę, didžiausius iššūkius renkant metinį komandos biudžetą ir ateities tikslus.
Beje, save kaip sporto vadybininką atradęs S. Paulikas užsiminė, kad gegužę ruošiasi dalyvauti Lietuvos tinklinio federacijos prezidento rinkimuose.
„Mano požiūris į šitą sportą ir jo vystymą yra šiek tiek kitoks nei jis buvo iki šiol“, – teigia pašnekovas.
Plačiau – naujienų portalo tv3.lt parengtame interviu.
Istorinis lietuvių kelias link Paryžiaus
Ką jums asmeniškai reiškia šis Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) įvertinimas, kai buvote pripažintas vienu geriausių sporto vadybininkų?
Niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad galėčiau tokiame renginyje sudalyvauti. Labai džiugu, kad konkurso organizatoriai atkreipė dėmesį į mane. Aš ir konkurso nugalėtojas Mindaugas Bilius valdome visiškai skirtingus biudžetus ir šiuo atveju skiriamės kaip diena ir naktis (šypsosi). Bet, manau, esame panašūs savo aistra, pastangomis ir indėliu. Aišku, pats įvertinimas, kaip faktas, yra smagus ir duoda stimulą nesustoti.
Kas sporto vadybininkui yra svarbiausia partnerių paieškose?
Manau, man padeda tai, kad esu baigęs bakalauro vadybos mokslus, finansuose padeda įgytas ekonomikos magistro laipsnis. Taip pat turiu daugiau nei 10 metų patirtį IT sektoriuje, todėl gaunasi toks, sakyčiau, neblogas kokteilis.
Jei žmogus dirba tokį darbą, kurio metu bendrauja su daugiau verslo žmonėmis, įmonių vadovais, akcininkais, šios pažintys išties duoda naudos. Jei tai yra monotoniškas darbas, pavyzdžiui, sėdi prie kompiuterio ir nebendrauji su žmonėmis, tai ir pažinčių ratas yra siauresnis.
Be to, ilgą laiką dirbęs pardavimų vadybininku esu išsivedęs tam tikrą „formulę“. Pateikus 100 užklausų bendradarbiauti, atsakymų sulauki iš 5 įmonių ir tik keli procentai iš kalbėti nusiteikusių galiausiai tampa tavo partneriai. Tad svarbiausia nenukabinti nosies daug kartų išgirdus žodį „ne“.
2024 m. jūsų kuruojama Monikos ir Ainės pora pirmą kartą Lietuvos istorijoje prasibrovė į olimpinį paplūdimio tinklinio turnyrą. Daugeliui tai dar prieš 1–2 metus atrodė lyg miražas. Papasakokite, kaip siekėte šio tikslo?
Tokia idėja Monikos mintyse virpėjo nuo pat tada, kai ji pradėjo žaisti tinklinį. Monika visada norėjo siekti aukštumų, o ne tik žaisti dėl to, kad tai įdomu ir linksma. Jai pradėjus žaisti su Aine, supratome, kad tai tikrai gera pora ir verta pabandyti, kadangi esame sukaupę tikrai didelį bagažą patirties ir žinių šiame sporte.
Užsibrėžėme tikslą patekti į Paryžiaus olimpines žaidynes, o reitingo taškų rinkimas truko dvejus metus. Žinojome, kokie finansai tam reikalingi. Būtent šita dalis yra svarbiausia ir jei jos neišspręsi, apie Olimpiadą gali tik svajoti.
Kitose sporto šakose gali sudalyvauti varžybose, įvykdyti normatyvą ir tokiu būdu patekti į olimpines, bet pas mus reikia sužaisti tam tikrą turnyrų kiekį ir tie turnyrai turi būti geri. Aišku, vien sudalyvauti juose irgi neužtenka. Labai didelę finansų dalį sudaro išvykos, kurios vyksta 5 žemynuose. Kelionės tolimos – Brazilija, Kinija, Meksika, Filipinai ir pan.
Kaip pavyko įtikinti investuoti į jūsų porą rėmėjus ir partnerius?
Didžioji dalis draugų–partnerių atsirado mano gimtuosiuose Šiauliuose. Kai turėjome pagrindą po kojomis, pasidarė lengviau. Atsirado optimizmas ieškoti rėmėjų Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose, o projektas įgavo prasmę.
Ainės ir Monikos biudžetas 2024 m. siekė apie 200 tūkstančių eurų. Suprantama, paplūdimio tinklinis yra išties labai brangus sportas. Trečdalį išlaidų sudaro pačios varžybos ir pasiruošimas, visa kita yra kelionės ir viešbučiai. Tai reikalauja daug vadybinio darbo – rinkti finansus ir jų „neištaškyti“. Bilietų ieškodavome iki turnyrų likus likus 3–4 mėnesiams, ieškodavome pigesnių viešbučių ar apartamentų. Yra daug būdų sutaupyti. Smagu, kad mes tą išmokome.
Pinigai – svarbu, tačiau reiškia tikrai ne viską
Pasitelkime visiems suprantamą pavyzdį. Kauno „Žalgirio“ biudžetas – vienas mažiausių tarp 18 Eurolygos klubų, tačiau klubas kasmet siekia patekti tarp 8 ar 10 geriausių lygos komandų. Kaip Paryžiaus žaidynių kontekste atrodė jūsų piniginė?
Paryžiaus žaidynių tinklinio turnyre žaidė 24 poros. Mūsų biudžetas, sakyčiau, svyravo ties 20–21 vieta. Pavyzdžiui, JAV, Kinijos, Brazilijos sportininkų biudžetai, manyčiau, didžiausi, todėl jie į turnyrus vežasi papildomą 6 žmonių personalą – trenerį, masažuotojus, kineziterapeutus, mitybos, fizinio pasirengimo specialistus ir pan.
Mums tenka pasitelkti lietuvišką gudrumą – pasaulio taurės turnyruose kviečiame kartu sportuoti minėtų šalių sportininkes. Jie ateina su visu savo personalu ir aikštėje tu jau ne vienas lakstai ir padavinėji tuos kamuolius (šypsosi).
Ar ženkliai didesnis biudžetas reikštų tai, kad Monikos ir Ainės pora galėtų ne tik patekti į olimpines, bet ir pakovoti dėl medalių?
Sakyčiau, kad sporte ir rezultatuose yra miksas dedamųjų. Yra komandų, kurios nevargsta ieškodamos pigesnių bilietų ar viešbučių, o tiesiog nusisamdo agentūrą. Kiek pasikalbame su sportininkais, tokiu atveju tenka sumokėti žymiai didesnes sumas nei mokame mes. Aišku, turėti daugiau pinigų visada gerai, bet kitas klausimas, kaip juos išleisi. Jeigu vadybininkas nemoka taupyti, leidžia pinigus į kairę ir dešinę – naudos iš to nedaug.
Kita vertus, kai kalbate apie papildomą finansavimą ir klausiate, ar jis leistų turėti geresnius rezultatus, atsakyčiau, kad taip, leistų. Su dabartiniu biudžetu galime leisti sau nuvykti į stovyklą, o prieš 2 metus, kai turėjome iki 60 tūkst. eurų biudžetą, to leisti sau negalėjome.
Vasario pradžioje išvykstame į treniruočių stovyklą Tenerifėje. Ten galima žaisti lauke, nereikia treniruotis uždarame aikštyne. Ten yra saulė, vėjas, žaidybinės sąlygos, kurios būna turnyrų metu. Lietuvoje tokias sąlygas turime tik kelis mėnesius per metus, todėl tam reikia finansavimo.
Link svajonės teko pasitelkti formules ir „ekselio“ lenteles
Ar galite duoti dar konkrečių pavyzdžių, kokie niuansai svarbūs šios sporto šakos vadyboje?
Prieš porą metų mums bilietai į Braziliją ar Kiniją buvo beveik neįkandami. Kalbėti apie lagaminus, į kuriuos galėtume įsidėti papildus ar masažuoklius, buvo neįmanoma. Tiesiog mąstėme, kaip įsidėti reikiamus drabužius į kuprines. Pirkdavome pigiausius bilietus, kelionės trukdavo ir 2–3 dienas. Atvykus į turnyrą kitoje laiko juostoje reikia dar kelių dienų aklimatizacijai ir prisitaikymui. Aišku, neskrisi 2 savaites prieš turnyrą, nes reikės papildomai mokėti už viešbučius. Visus šiuos iššūkius reikia vienu ar kitu būdu išspręsti.
Naudomasis proga taip pat norėčiau padėkoti treneriui Pauliui Matuliui, kuris pirmaisiais metais su sportininkėmis dirbo neatlygintinai.
Kaip pavyko viską tiksliai „išskaičiuoti“, kad tų reitinginių taškų pakaktų patekimui į Paryžiaus olimpines žaidynes?
Buvome „užsivedę“ tikrai daug „ekselio“ lentelių. Buvo daug formulių ir skaičiavimo. Labiausiai skaičiavome ir kreipėme dėmesį į 5–6 komandas esančias aukščiau ir žemiau mūsų – kiek ir ko jos turi laimėti, kad mes patektumėme ar nepatektumėme į Olimpiadą.
Kitaip tariant, jeigu krepšinio treneris prieš rungtynes analizuoja būsimą varžovą, tai ir mes analizuojame ne tik varžoves, bet ir turnyrus, kuriuose apsimoka dalyvauti, o kuriuose – ne.
Visa ši informacija padėjo mums turėti tą „gyvą“ jausmą ir neiti „va bank“. Galima pasakyti, kad teko panaudoti ir savo IT žinias (šypsosi).
Pakalbėkime apie Monikos ir Ainės pasirodymą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Lietuvių pora puikiai atrodė kovose su aukštesnį rangą turinčiomis favoritėmis iš Brazilijos ir Nyderlandų. Vis tik lemiamoje kovoje dėl patekimo į kitą etapą neatsilaikėme prieš japones, nors būtent mes buvome favoritai. Nurimus emocijoms ir praėjus pusmečiui, galbūt radote atsakymus, kodėl taip nutiko?
Nemanau, kad kažkoks konkretus kriterijus ar faktorius tam turėjo lemiamos įtakos. Tai buvo galybė kintamųjų. Pradėkime nuo to, kad pirmosiose rungtynėse, kai tu žinai, kad rezerve turi dar du mačus, niekas „nedega“, yra žymiai lengviau žaisti. Tos kritinės klaidos žaidžiant prieš japones dėl to ir atsirado. Reiktų pasakyti, kad gyvenimas olimpiniame kaimelyje irgi yra ne iš lengvųjų. Tai nėra penkių žvaigždučių viešbučiai, kur visi miegai patogiai, vėsiai, be triukšmo ir panašiai. Poilsis tikrai nebuvo idealus, kambariuose buvo karšta, miegas – prastas, atsigavimas – ne pats geriausias.
Galiausiai, ir lazda išauna kartą per šimtą metų (šypsosi). Mes prieš šitą japonių komandą iki tol buvome laimėję visus kartus ir bijojome, kad tas pirmas pralaimėjimas vis tiek kažkada ateis. Deja, tas pirmasis kartas atėjo būtent per olimpines žaidynes.
Ar pajautėte, kad po patekimo į olimpines žaidynes tapo lengviau ieškoti ilgalaikių partnerių?
Žmonės Ainę ir Moniką kartais atpažįsta gatvėje, bet biudžeto paieškose tai didelės įtakos, manau, neturės. Dabar laukia 3 neolimpiniai metai ir jie partneriams nėra labai įdomūs. Galbūt yra galvojama, kad Olimpiados reikia siekti tik vienerius metus, o kitus tris vyksta poilsis, atostogos ar dar kažkas, nors vien pats taškų rinkimas vyksta du metus, o pasiruošimas – visą gyvenimą.
Atrodo, tapus „Top 10“ tarp visų porų pasaulyje ir neginčijamu „Numeris 1“ Lietuvoje, turėtų būti lengviau, bet jeigu tai ne olimpiniai metai, nemažai partnerių tiesiog nusprendė padaryti „pauzę“. Dabar prie kompiuterio tenka prasėdėti po 16 valandų, dedu visas pastangas, kad reikiamą biudžetą susirinkti. Norisi nelikti vien tik planavime, o ir įgyvendinti tikslus, kuriuos esame užsibrėžę. Laukia didelis darbas, kurį reikia padaryti, kad šiais metais žaistume Europos ir pasaulio čempionatuose.
Svajoja apie medalius
Užsiminėte apie tikslus. O koks yra konkretus ir galutinis jūsų tikslas?
Monika ir Ainė, kaip žaidėjos, turi savo tikslus, mūsų norai ir siekiai vis auga. Jau trečius metus iš eilės įgyvendiname savo išsikeltus tikslus šimtu procentų. Aišku, 2024 m. pagrindiniai tikslai buvo patekti į Paryžiaus olimpines žaidynes ir būti tarp „Top 5“ porų Europos čempionate ir abu juos įvykdėme.
Šiemet keliame tikslą ne tik patekti į Europos čempionatą, bet pasvajojame ir apie medalį. Pasaulio čempionate labai norime patekti tarp dešimties geriausių komandų. Čia kaip ir versle – uždirbus pirmą milijoną niekas nepuola to verslo parduoti ar „uždaryti“. Įvykdžius vieną tikslą, norisi daugiau. Jeigu sugebėtume pelnyti Europos ar pasaulio čempionato medalį, kitas tikslas būtų turėti antrą, trečią ir taip toliau (šypsosi).
Jeigu žiūrint ilgąją perspektyvą, turime užsibrėžę minimalų tikslą, kad mūsų komanda niekur neišsibėgiotų ir kartu dirbtų iki 2028 m. Los Andželo olimpinių žaidynių. Bent jau Monika, žinau, nori dalyvauti ir 2032 m. Brisbano žaidynėse. Su Aine apie tokią tolimą ateitį dar nekalbėjome, nes ji yra jaunas žmogus, nenorime jos įpareigoti ir spausti, bet bent jau artimiausi ketveri metai – tikrai suplanuoti.
Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kiek dienų 2024 m. praleidote keliaudami, o kiek – namuose?
Tikslaus dienų skaičiaus nepasakysiu, bet procentaliai sporto kelionėse praleidome maždaug 50 proc. laiko. Tai buvo pasiruošimai, stovyklos ir turnyrai. Praėjusiais metais dalyvavome 20 turnyrų, šiais metais jų bus apie 15. Šiemet kelionėse bus praleisti kokie 4 mėnesiai, gal šiek tiek daugiau.
Pakalbėkime apie dabartinę Lietuvos tinklinio situaciją. Ar ji jus tenkina?
Mano požiūris į šitą sportą ir jo vystymą yra šiek tiek kitoks nei jis buvo iki šiol. Kalbu apie tai, kad reiktų rodyti deramą dėmesį ir pagarbą geriausioms mūsų poroms ir komandos, kurias turime šiandien. Pavyzdžiui, Monikos ir Ainės pora Lietuvos tinklinio federacijai atneša labai nemažus pinigus, todėl norisi, kad federacijos biudžetą kasmet ženkliomis sumomis papildančioms poroms būtų skiriamas atitinkamas dėmesys.
Žaidėjai garsina Lietuvą, nori ir gali siekti aukščiausių rezultatų, bet tam reikalingos investicijos. Dabartinė politika iš esmės yra tokia – duokime visiems po truputį ir galbūt gausime kažkokį rezultatą. Mano vizija yra tokia, kad reikia duoti visiems, bet pagal tam tikrą logiką.
Kol kas nėra paskelbto šių metų biudžeto, bet pagal mano preliminarius skaičiavimus, už pastarųjų dviejų metų Monikos ir Ainės rezultatus, federacija gaus papildomus 90 tūkstančių eurų. Jau esu federacijai pateikęs pasiūlymą, kad komandos ir žaidėjai gautų tam tikrą procentą nuo savo pasiekimų ir atitinkamai į federaciją „atnešto“ biudžeto. Tai įtraukti į federacijos įstatus, kad komandų finansavimas būtų labai aiškus ir skaidrus, o sportininkai suinteresuoti ir motyvuoti siekti aukščiausių rezultatų.
Gegužės mėnesį vyks federacijos prezidento rinkimai, kuriuose žadate dalyvauti. Ką darytumėte kitaip?
Tikrai reiktų išspręsti federacijos rėmėjų klausimą. Vien valstybės, Tarptautinės tinklinio federacijos (FIVB) ir Europos tinklinio konfederacijos (CEV) lėšų visiems sportininkams, komandoms, renginiams, kt. visada bus per mažai. Jei federacijos finansavimas išaugtų ir iki milijono, atsirastų noras rengti didesnius turnyrus, turėti daugiau rinktinių ir t.t. Todėl federacija turėtų aktyviau veikti rėmėjų paieškos klausimais, kad šis papildomas finansavimas sudarytų reikšmingą procentą biudžete.
Esate pagrįstai siejamas su Monikos ir Ainės pora. Ką atsakytumėte tiems, kurie jus mato tik kaip vienos tinklinio poros vadybininką?
Niekas nekalba, kad dabar reikia didžiąją dalį, ar pusę federacijos biudžeto skirti vienai porai. Ne apie tai kalba. Federacija tiesiog turėtų daugiau prisidėti prie sportininkų, kurie gali parodyti tam tikrą rezultatą per artimiausius metus.
Tikėtina, kad kitąmet Ainės ir Monikos duetas į tinklinio federacijos biudžetą atneš 130, o po dviejų metų 180 tūkstančių eurų. Palyginimui, šiandien visas valstybės skiriamas federacijos biudžetas yra apie 180 tūkst. eurų. Vadinasi, dviejų žmonių pora gali padvigubinti šį biudžetą.
Turime būti suinteresuoti investuoti į tas poras, kurios jau šiandien gali rodyti aukštą rezultatą ir į federacijos biudžetą gali atnešti dar didesnį indėlį. Ir aš nekalbu tik apie Moniką ir Ainę. Tikrai yra sėkmingų vyrų ir moterų porų, turime sėkmingų salės tinklinio komandų. Tuo pačiu tai yra kelias, kaip į tinklinį įtraukti daugiau vaikų, jaunimo, išlaikyti esamus jaunuolius, juos ugdyti, vystyti, nes kai jie mato televizijoje, spaudoje, ar socialiniuose tinkluose laiminčius sportininkus ir patys užsinori sportuoti. Tai yra būdas auginti federaciją. Jeigu mes toliau eisime tuo pačiu keliu ir sportininkai nebus suinteresuoti siekti aukščiausių tikslų, o žaidimas bus tik hobis, rezultato dar ilgai neturėsime ir šita sporto šaka, mano manymu, nesivystys.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti sėkmingas sporto vadybininkas ir būsimas Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas?
Nesvarbu, tai tinklinio federacija, kitos federacijos ar kiti darbai, bet reikia bendradarbiavimo, skirtingų nuomonių išklausymo, teisingų išvadų darymo, sugebėjimo greitai ir logiškai mąstyti, rasti kompromisus ir tuo pačiu priimti svarbius sprendimus. Manau, šie gebėjimai vadovui tiesiog būtini.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
