Prancūzija pusfinalyje 95:54 nušlavė lenkus, o Ispanija dramatiškai 96:91 palaužė pilnos Berlyno „Mercedes Benz“ arenos palaikomus šeimininkus.
Prancūzai finale žais trečią kartą – tą darė 2011 ir 2013 m. Savo ruožtu ispanams tai bus šeštasis finalas vien per šį amžių.
Europos čempionato finalas bus žaidžiamas sekmadienį, 21.30 val. Kova dėl bronzos medalių prasidės kiek anksčiau – 18.15 val. Abu šiuos mačus galėsite tiesiogiai stebėti naujienų portale tv3.lt.
Prieš tai kviečiame pažvelgti į tai, kas vyko pusfinaliuose.
Prancūzai parodė slovėnų bėdą
Pralaimėjimas pusfinalyje 41 taško skirtumu – naujas Europos pirmenybių antirekordas. Anksčiau jis priklausė tai pačiai Lenkijai, kuri dar 1967 m. nusileido tuometinei Sovietų Sąjungos rinktinei.
Prancūzai netruko parodyti tai, kad lenkų gyvenimas nebus lengvas ir šių metų pusfinalyje. Lenkija per pirmą mačo pusę sukrapštė vos 18 taškų, iš žaidimo atakuodama vos 23 proc. tikslumu.
Toks prastas varžovų puolimas leido prancūzams susikrauti 16 taškų pranašumą įpusėjus susitikimui, o po pertraukos šis laipsniškai augo ir vienu metu buvo pasiekęs 44 taškų ribą.
„Įvyko dviejų, labai skirtingo lygio komandų akistata. Vaizdžiai būtų galima palyginti tai su Eurolygos ir trečio šalies diviziono klubų akistata. Lenkų negali negerbti, jie nugalėjo slovėnus, ten buvo jų gyvenimo rungtynės, bet prancūzai parodė slovėnams pirštu į jų problemą, kad jie buvo nenusiteikę, nesusikaupę.
Prancūzai nuo pradžių pradėjo su labai gera gynyba ir turėjo žaidėjus, galinčius stabdyti lenkų lyderius – Andrew Albicy ėmėsi A.J. Slaughterio, Terry Tarpey – Mateušo Ponitkos. Lenkai negalėjo susikurti jokių metimų, o Rudy Gobertas dar puikiai saugojo krepšį ir nupūtinėjo vieną kamuolį po kito – kažkur nuo Berlyno sienos iki Varšuvos. Liūdna, kad pusfinalis toks, bet lenkai išsikovojo teisę jame žaisti. Prancūzai puolime kažkokių stebuklų nerodė, bet su tokia gynyba vis didinosi pranašumą ir turime istorinį rezultatą“, – kalbėjo Berlyne dirbantis krepšinio komentatorius ir ekspertas Rytis Vyšniauskas.
Lenkijos rinktinėje nė vienas žaidėjas nesurinko dviženklio taškų skaičiaus. Minėti A.J. Slaughteris ir M. Ponitka kartu pelnė vos 16 taškų.
Geriausiai rungtynes uždaranti rinktinė
Ispanijos ir Vokietijos mačas priminė amerikietiškus kalnelius – vokiečiai dukart buvo surengę spurtus 14:0, trečiame kėlinyje turėjo dviženklį pranašumą, bet paskutinį žodį tarė ispanai.
Ketvirto kėlinio viduryje Ispanija šovė į priekį 13:0 ir atitrūko 83:77. Įdomu tai, kad ispanai visuose atkrintamųjų mačuose turėjo dviženklius deficitus, bet galiausiai aikštę paliko kaip nugalėtojai.
„Ispanų rinktinė yra tuo išskirtinė, kad jie niekada nepanikuoja, išlieka ramūs, net tokiose stresinėse situacijose. Tuos deficitus jie panaikindavo labai ramiai, žaisdami solidų krepšinį ir vedami Lorenzo Browno, kuris vėl buvo nuostabus, tikras lyderis.
Jeigu su šita Ispanijos komanda nueni apylygiu rezultatu į paskutines minutes – jiems tinka, jie yra patenkinti tuo, nes žino, kad L. Brownas gali nulemti pabaigą. Šį kartą buvo taip, kad likus trims minutėms ispanai ne tik turėjo apylygį rezultatą, bet ir pliusą, o tai jiems buvo labai patogu. Reikia pripažinti, kad Ispanija yra geriausiai sunkias pabaigas užsidaranti rinktinė.
Negali sakyti, kad vokiečiai prastai atrodė ar sudegė. Ketvirtame kėlinyje komanda sustojo, Dennisas Schroderis atrodė kažkiek išsisėmęs, nepavyko jam taip plėšyti varžovų gynybos. Franzo Wagnerio metimai taip pat nesukrito, tas pats Andreasas Obstas buvo išgaudytas ir uždengtas. Nepavyko vokiečiams solidžiai sužaisti ketvirto kėlinio, nors prieš tai jie atrodė pakankamai geroje pozicijoje“, – pastebi R. Vyšniauskas.
Sergio Scariolo taip pat pavyko išsitraukti kelis „X faktorius“ – R. Vyšniauskas išskyrė du iš jų.
„Alberto Diazo gynyba ir indėlis puolime, o Usmanas Garuba atsiskleidė ne tik kaip atkovotų kamuolių ir gynybos specialistas, be išlaisvino ir vidinio Gasolio gyslelę, pradėjo dalinti perdavimus kaip įžaidėjas“, – 7 rezultatyvius perdavimus atlikusiu centru žavėjosi jis.
Viską pasakanti lyderio auka
Vokietija yra rezultatyviausia turnyro komanda ir nors nuo savo vidurkio buvo netoli – pritrūko tik 3 taškų, tačiau ketvirtame kėlinyje turėjo bėdų, kai nesugebėjo užpulti beveik keturias minutes.
Po mačo vokiečiai pripažino, kad juos išmušė besikeičianti varžovų gynyba, sulėtinusi tempą – įveikti šiai jie taip ir nerado ginklų.
„Buvo pajungta aikštės, mišri gynybos sistema, bet manau, kad viskas atėjo ne tiek iš gynybos sistemos, o iš žaidėjų valios pastangų ir noro gintis kiečiau, agresyviau, maksimaliai kiek leidžia taisyklės. Išskirčiau tris žaidėjus – A. Diazą, kuris spaudė iki negalėjimo D. Schroderį arba kitą žaidėją, prieš kurį atsidurdavo. Taip pat Juancho Hernangomezą, kuris labai gerai kovojo ir stengėsi nenusileisti F. Wagneriui, taip pat komandinėje gynyboje gerai rotavosi. Ir U. Garubą, kuris tiek po susikeitimo yra labai solidus, tiek ir arčiau krepšio – aukštai šoka, pasiima kamuolius, turi stiprų kūną, atsitveria varžovus. Man šitie trys žaidėjai savo gynyba paliko didžiausią įspūdį. Kai turi tinkamai pasiruošusius žaidėjus, gali parinkinėti ir gynybos sistemas“, – analizavo R. Vyšniauskas.
Po mačo ispanai įprastai sau siautėjo keliaudami rūbinės link, o su žiniasklaida pasikalbėti sustoję žaidėjai kartojo tą patį – ši komanda yra kaip šeima, o didžiausia jos stiprybė – vienybė. Pasak R. Vyšniausko, tą labiausiai iliustruoja vienas faktas – Willy Hernangomezo pasiaukojimas.
Nors čempionate jis vos per 22 minutes renka 17,6 taško, 6,8 atkovoto kamuolio ir statistiškai yra naudingiausias ispanų žaidėjas (20,8 n.b.), bet jam nesukelia jokių problemų tai, kad svarbiausias akimirkas stebi nuo suolo.
„Teigiamos ispanų savybės atvedė iki finalo. Kaip bepažiūrėsi, tai yra įspūdinga. S. Scariolo prieš tai buvo vadinamas žvaigždžių treneriu, kuris eina į finalus ir laimi medalius su žvaigždėmis. Šį kartą jis finalą pasiekė su viena didesne žvaigžde ir vienu labai gero lygio vidurio puolėju, kalbu apie W.Hernangomezą. Bet kaip jis puikiai supranta, kad komanda yra aukščiau asmenybės – treneris pabaigas žaidžia su U.Garuba, nes jis gerai ginasi. Willy turi ilgiau sėdėti ant suolo, nors pagal efektyvumą ir taškus jis gal net yra geriausias čempionato centras. Bet jam dėl to nėra jokių problemų, jis eina už komandą ir tas vieningumas daro įspūdį“, – pastebėjo R. Vyšniauskas.
