Lapkričio 4 d. H. Pivoriaus atstovaujamas Šiaurės Kentukio „Norse“ universitetas žais su Floridos universitetu, o lapkričio 8 d., per lietuvio gimtadienį, Kentukio laukia NCAA vicečempionų „Purdue“ universiteto išbandymas.
188 cm ūgio snaiperis profesionalo karjerą ruošiasi pradėti po dviejų metų – 2026–2027 m. sezone. Iki tol H. Pivorius kasdien stiprina kūną, psichologiją ir siekia magistro diplomo ekonomikos ir verslo studijose.
Taikliarankis vilnietis 2023 m. tapo NCAA „Horizon League“ konferencijos čempionu ir pelnė galimybę žaisti garsioje „Kovo beprotybėje“ (angl. „March Madness“).
H.Pivorius žaidė įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinėse, o 2022 m. su Lietuvos rinktine tapo U20 Europos vicečempionu.
Beje, U16 Europos čempionate H. Pivorius tapo taikliausiu čempionatu snaiperiu, pataikęs net 18 metimų iš 34 (52,9 proc.).
Naujienų portalas tv3.lt su Kentukio valstijoje gyvenančiu lietuviu kalbėjosi apie laukiantį 2024–2025 m. sezoną, krepšininko ateities tikslus ir žymiausius praeities pasiekimus.
Išvykimas padėjo greičiau suaugti
Hubertai, papasakok, kuo dabar gyveni? Koks tai sezono etapas, ką veiki, kokia įprasta tavo savaitės ar dienos rutina?
Šiuo metu esame sezono pasiruošimo laikotarpyje, kadangi sezonas startuoja šiek tiek vėliau nei Europoj - lapkričio pirmąją savaitę. Kasdien vyksta treniruotės su komanda, individualios treniruotės, treniruoklių salėje – taip pat. Laisvo laiko metu visad dirbu papildomai kiek leidžia galimybės derinant laiką su paskaitom ir kitom veiklom.
Amerikoje gyveni nuo 2019 m. rudens. Kaip per tą laiką pasikeitei kaip žmogus ir krepšininkas?
Išvažiavimas būnant šešiolikos tikrai privertė greitai užaugti, patapti savarankišku, atsakyti už savo elgesį, požiūrį į mokslus bei krepšinį.
Pasikeitimas labai jaučiasi per paskutinius pora metų, kadangi einant profesionalo kelio link, dar labiau rūpinuosi kūnu, sveikata, mityba ir pan.
Galėtum apibūdinti savo kaip krepšininko profilį, koks esi šiandien ir koks, sakykime, norėtum būti dar po poros metų?
Esu žinomas kaip žaidėjas su geru pataikymu iš toli, tačiau tai nėra vienintelis dalykas kurį sugebu atlikti aukštam lygyje. Galiu susikurti progas pats sau ir komandos nariams, per paskutinius pora metų tapau geras gynėjas, pasižymiu mąstymu aikštelėje. Ateityje toliau tobulinsiu šiuos įgūdžius, fiziškumą profesionalų krepšiniui bei mokėjimą prisitaikyti prie skirtingų sistemų ir kuo geriau atlikti savo darbą aikštėje.
Karantininį laikotarpis tave taip pat užklupo būnant JAV. Papasakok, kaip pandemijos valdymas atrodė iš tavo taško? Juk buvai ką tik atvykęs, viskas nauja, o iš dangaus nukrito COVID-19.
Tuo metu ką tik buvau pabaigęs pirmus metus Kristupo Kolumbo vidurinėje mokykloje Majamyje. Tai daug mano planų bei krepšinio nesujaukė, kadangi grįžau į Lietuvą vasarai ir visą laiką skyriau pasiruošimui kitam sezonui su treneriu Gintaru Pociumi, kuris buvo mano treneris Šarūno Marčiulionio akademijoje (ŠMKA) Air labai daug prisidėjo prie mano žaidimo kilimo. Paskutiniais metais vidurinėje žaidėme tuščiose salėse, tačiau tai nesutrukdė gauti universitetų dėmesio, patekti į U19 Lietuvos rinktinę ir žaisti pasaulio čempionate bei po vasaros pasirašyti su universitetu, kuriame esu dabar.
Laukia atsakingas sezonas
Esi tapęs NCAA konferencijos „Horizon League“ čempionu. Ar gali prisiminti šį auksinį sezoną ir papasakoti savo įspūdžius?
Tas sezonas komandiškai gal ir neprasidėjo geriausiai, tačiau sezono pabaigoje radome savo žaidime aukso vidurį – laimėjome Konferencijos titulą ir gavome galimybę žaisti „Kovo beprotybėje“. Buvo labai gera patirtis, kadangi dėmesys, kurio sulaukė mūsų komanda, buvo labai didelis.
Galimybė skristi į rungtynes privačiu lėktuvu, policijos palyda visur kur bebūtume, media dėmesys, fanų palaikymas, jautiesi tarsi žvaigždė. Iš krepšinio pusės, ten susirenka geriausios tų metų NCAA komandos ir tu turi galimybę žaisti su ateities NBA šaukimais, Eurolygos žaidėjais.
Ar gali papasakoti apie JAV studentų krepšinio kultūrą? Ką labiausiai akcentuoja treneriai? Kokie didžiausi skirtumai nuo Europos krepšinio?
Čia labai akcentuojamas, kaip ir visi žino, individualus žaidėjų pasiruošimas bei komandinė gynyba. Europoje labai didelis dėmesys sistemai ar komandiniam žaidimui su vienu išreikštu lyderiu. Čia priklauso nuo trenerio, sistemos ir filosofijos. Kiek man teko susidurti, sistema bei vadinami „rėmai“ komandiniame žaidime yra, tačiau žaidėjams yra duodama laisvė atlikti sprendimus laisvai, pagal situacijas skatinant individualų vienas prieš vieną žaidimą.
Kokį vaidmenį ateinantį sezoną tikiesi atlikti Kentukio universitete?
Šiais metais, kadangi esu ketvirtame kurse, turiu svarią rolę komandoje. Šiais metais daug atsakomybės kris ant mano ir komandos bendraamžių pečių, kadangi mes daug praėję ir žinome ko ir kaip reikia, kad pavyktų vėl prasibrauti į „March Madness“. Aš atliksiu savo rolę remdamasis geriausiais savo ginklais, ar tai būtų metimai, kūrimas, ramus protas aikštelėje, tačiau tikslai nesikeis ir dirbsiu, kad komanda pasiektų kuo aukštesnių rezultatų.
Lietuvoje – ypatingi pasiekimai
Esi žaidęs Lietuvos jaunimo rinktinėse, o prieš pora metų tapai U20 Europos čempionu, kai rinktinės treneris buvo Mindaugas Noreika. Ar tai įsimintiniausia vasara su rinktine?
Taip, ta vasara išliko labai įsimintina. Labai džiugu, kad paskutiniais metais su jaunimo rinktine pavyko iškovoti medalius bei surasti gerą ryšį su ta vasarą buvusiais komandos nariais bei treneriais. Mano manymu, niekas iš mūsų to nesitikėjo, bet mes sau spaudimo nesukėlėme ir netgi pralaimėję pirmas dvi grupės rungtynes sugebėjome iškovoti sidabrą. Tai momentas, kuris išliks istorijoje ir man džiugu buvo būti to dalimi.
Būdamas moksleivis žaidei Tomo Purlio komandoje, kuri 3 sezonus iš eilės nepralaimėjo nė vienų rungtynių ir taip pasiekė MKL rekordą, kuris nėra pagerintas iki šiol. Kokie prisiminimai iš laikų ŠMKA?
Jei neklystu, laimėjome 72 rungtynes iš eilės per du ar tris metus. Turbūt įsimintiniausi vaikystės prisiminimai iš tų kelių metų, kadangi pavyko laimėti pirmąjį savo medalį Moksleivių lygoje, o čempionais iš viso tapome tris kartus.
Tie metai taip pat prisidėjo prie charakterio formavimo ir laimėtojo mentaliteto, nes tuo metu kiekvieną kartą atėjus į rungtynes, žinojom, kad nesvarbu prieš ką žaidžiam, aš bei kiti komandos nariai esam kalbėję, jog žinojom, kad mums nėra šansų pralaimėti.
Vėliau persikėlei į SKM, kur praleidai dar 2 sezonus. Kuo įsiminė šie sezonai?
Buvo tikrai geri įspūdžiai, kadangi tai buvo tarsi perėjimo laikotarpis iš vaikų į jaunimo krepšinį, kur dar labiau atsiskleidė mano žaidimas bei įgūdžiai. Pavyko laimėti bronzos medalius savo amžiaus grupėje su 2002 m. gimimo karta, bei metais vyresnių grupėje, tad prisiminimai tik šilčiausi.
Esi labiausiai vertinamas dėl savo pataikymo iš toli. Kas labiausiai prisidėjo ir suformavo tavo metimo techniką?
Nuo mažens visad mėgdavau mėtyti per treniruotes labiau, kadangi niekad ūgiu neišsiskyriau. Kai pastebėjau, jog neblogai sekasi, daug darbo įdėdavau papildomai su treneriais, ypač su treneriu Tomu Purliu bei savo tėvais, kurie mane iki šiol palaiko ir skatina aukštų tikslų link.
Ar kitą sezoną susitiksite su Cooperio Flaggo, Kasparo Jakučionio ir kitų daug žadančių krepšininkų atstovaujamais universitetais?
Su minėtais neteks susitikti, tačiau šiais metais mūsų komandos laukia pakankamai geras iššūkis metų pradžioje su tokiomis komandomis kaip „Florida State“, „Purdue“, „Cincinnati“, „Charleston“. Kai kurioms iš paminėtų komandų atstovauja ir lietuviai.
Rekomenduoja įsivertinti situaciją
Kada tikiesi grįžti į Europą ir kokiame lygyje tikiesi žaisti krepšinį profesionaliai?
NCAA turiu dar likusius du metus, per juos pabaigsiu bakalauro ir magistro studijas ir po to kelsiu sparnus į ten, kur toliau bus galimybė žaisti. Tikiuosi žaisti Europos komandose, kuriose būčiau įvertintas dėl savo įgūdžių bei galėčiau atsiskleisti dar labiau su tikslu, kad ateityje būtų šansas patekti į aukščiausią lygį.
Kaip atrodo pats gyvenimas Kentukyje? Kokie žmonės, kokia aplinka, kokie didžiausi skirtumai nuo Lietuvos? Kuo Kentukis skiriasi nuo likusios Amerikos?
Aplinka, oras labai panaši į Lietuvą, tad tas nesukelia daug šoko. Žmonės labai šilti, suprantantys bei nori bendrauti, ypač kai pats esu užsienietis bei studentas žaidžiantis krepšinį, dėmesio sulaukiu labai daug. Visa Amerika turi skirtingų vietų, kadangi pavyko beveik ją visą aplankyti. Išvada tokia, jog kiekviena valstija yra kaip skirtinga valstybė, turinti savo privalumų.
O gal ir Lietuvoje gyventi gera? Gal nebūtina niekur važiuoti? Ką patartum jauniems perspektyviems krepšininkams?
Žiūrint iš šalies, nors ir daug Lietuvių vyksta į Ameriką, Lietuvoje galimybės vis auga ir auga. Mano manymu, jauniems žaidėjams reikia įsivertinti savo realią situaciją ir daryti sprendimą, kuris atneštų naudos tik jiems, o ne tėvams, treneriams ar agentams.
Tie kurie yra vėlyvesnio brendimo ir nebijo iššūkių bei nėra daug pastebimi vietinėse sistemose, tikrai turėtų nepabijoti paieškoti savo laimės ir kitur. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, Lietuvoje dabar yra labai daug naujų galimybių, gerų trenerių, sistemų, kuriose vaikams yra tobulėti, todėl reikia įsivertinti ir pasverti rizikas.
