Nuo vaikystės futbolo čempionatus sekantis Giedrius Ribinskas šioms pirmenybėms pradėjo ruoštis jau prieš metus, o dabar jau gali džiaugtis ir dalintis patirtomis emocijomis.
Ištikimas Portugalijos rinktinės sirgalius savo akimis galėjo pamatyti legendinio Cristiano Ronaldo pasirodymą, o ši patirtis jam įstrigs visam gyvenimui.
„Įspūdinga. Dar nėra tekę būti tokio dydžio stadionuose, tik Dariaus ir Girėno stadione. Pamačius 40-50 tūkst. sirgalių ir aukščiausio lygio stadionus, renginį, tai didžiuliai įspūdžiai, visam gyvenimui sužavėjo.
Mačas Portugalija-Čekija iš viso saldainis šioje kelionėje. (...) Kai buvo atšauktas įvartis ir paskutinę sekundę išplėšė pergalę Portugalija, tai stadionas sprogo tiesiog iš emocijų. Paliko labai didelį atsiminimą, žymę gerą“, – dar šviežiomis emocijomis dalinosi pašnekovas.
Su naujienų portalu tv3.lt bendravęs lietuvis atskleidė čempionato vidų sirgalio akimis ir papasakojo, kas labiausiai nustebino bei nuvylė.
Tikra futbolo šventė
Galimybė nuvykti į futbolo čempionatą Giedrių viliojo jau seniai, o faktas, kad jis vyks visai netoliese – Vokietijoje – nepaliko dvejonių.
„Tokia mintis iš tikrųjų labai seniai kirbėjo, nes sirgalius esu daug metų, nuo vaikystės. Visada norėjosi nuvažiuoti kažkur. Kai sužinojau, kad bus Vokietijoje, gal metai prieš jau pradėjome dėliotis datas su draugais, kada kas vyks, o intensyvesnis pasiruošimas prieš pusę metų prasidėjo“, – pasakojo Giedrius.
Jei jam tai buvo pirmasis tokio lygio futbolo renginys, tai TV3 sporto žurnalistas Vilius Stalgaitis jau yra ragavęs ir pasaulio čempionato. Tiesa, jo įspūdžiai iš Vokietijos – kur kas geresni.
„Futbolo šventė, kitaip ir nepasakysi. Yra tekę būti pasaulio futbolo čempionate Katare, bet tai nėra Europa, tai visai kita kultūra ir atvažiuoja mažiau sirgalių.
Čia Europos futbolas – visiška klasika. Tu pamatai kultūrų susidūrimą, kiek anglų atvažiavo… Man tai yra vis dar kosmosas“, – įspūdžiais laidoje „Futbolo pulsas“ dalinosi žurnalistas.
V. Stalgaitis lankėsi Gelzenkirchene vykusiose Serbijos ir Anglijos rungtynėse, o štai Giedrius spėjo pabuvoti net keturiuose mačuose. Su draugų kompanija jis apsilankė Belgijos ir Slovakijos susitikime Frankfurte, Portugalijos-Čekijos Leipcige, Italijos-Ispanijos Gelzenkirchene bei Slovakijos-Ukrainos Diuseldorfe.
„Palaikau portugalus jau nuo mažens, ypač Cristiano Ronaldo, tai šitą mačą labai norėjau pamatyti. Vykome į čempionatą turėdami bilietus į dvejas varžybas, į tas, kurių bilietus gavome per oficialų puslapį – Slovakija su Ukraina ir Belgija su Slovakija.
Kitus įsigijome čia vietoje, kai susižinojome, kaip veikia sistema, kad nėra kažkokių didelių rizikų perkant per kitus perpardavinėtojus ir tada jau įsigijome kitus“, – pasikeitusius planus nupasakojo Giedrius.
Kainos neišgąsdino
Žinoma, kalbant apie tokio lygio sporto renginius, daugeliui darosi įdomu, kokios galimybės apskritai yra į juos patekti ir kiek už tai reikia pakloti pinigų.
Visgi tiek Giedrius, tiek Vilius teigė, kad biletai į mačus kainuoja ne tiek ir daug, kiek galėtum pagalvoti.
„Yra keli būdai gauti bilietų – yra oficialus pardavimo puslapis, yra neoficialesni puslapiai. Iš esmės į ketverias varžybas už bilietus mes mokėjome nuo 200 iki 550 eurų. Jeigu į nepopuliaresnes varžybas, tai būtų galima ir apie 150 eurų įsigyti, jei nėra skirtumo, kokią komandą palaikai“, – pasakojo G. Ribinskas.
„Mes turėjome mintį nuvažiuoti iki austrų mačo su prancūzais, iki Diuseldorfo. Mačiau, kad dieną prieš rungtynes kaina buvo 150 eurų.
Sakyčiau eiti į Kauno „Žalgirio“ rungtynes už 150 eurų yra brangu, bet Europos futbolo čempionato lauki ketverius metus ir atsidedant tam tikrą finansinį rezervą tau nėra labai daug.
Kas mane nustebino, kad apskritai yra tų bilietų, netgi galėjome du žmonės atsisėsti šalia“, – pridūrė ir V. Stalgaitis.
Tuo tarpu apgyvendinimo kainos jau didesnės. Giedrius džiaugėsi, kad čempionato metu su draugais gali apsistoti pas artimuosius, nes kitaip tektų pakloti nemenkas sumas.
„Buvome pasidomėję apgyvendinimu, tai jei paskutinę minutę, tai kosmosas, milžiniški pinigai“, – sakė jis.
Žinoma – koks gi čempionatas be maisto, gėrimų bei atributikos. Nors įprastai tokio lygio renginiuose šių atributų kainos gali mušti lubas, tačiau G. Ribinskas pasakojo, kad šįkart tai nenustebino.
„Mes jau kai europiečiai esame, tai mūsų kainos nebegąsdina Vokietijoje (juokiasi). Alaus bokalo kaina 7 eurai, maisto kaina nuo 5,50 iki 10 eurų įvairių patiekalų. Tikrai negąsdina mūsų lietuvių, – juokėsi pašnekovas. – Oficialus mačo šalikas kainuoja 25 eurus, marškinėliai – 100 eurų, kamuoliukas – 15 eurų.“
Gera fanų kuriama atmosfera
Nors žiniasklaidoje jau pasirodė ne vienas pranešimas apie įvairias sirgalių konfrontacijas Europos čempionate, tačiau jų gyvai nepamatė nei Vilius, nei Giedrius.
„Mini konfliktų buvo, buvo labai daug verbalinių apsišpagavimų tarp serbų ir anglų, bet policijos buvo daug ir viskas sklandžiai praėjo“, – pasakojo V. Stalgaitis.
Su kitų šalių sirgaliais iki mačo spėjantis pabendrauti Giedrius džiaugėsi fanų kuriama emocija ir teigia, kad ore tvyro šventinės nuotaikos.
„Kadangi tos šalys (kurias matėme – aut. past.) gan draugiškos, iš sirgalių pusės nebuvo tų vadinamų ultrų nė vienose varžybose, tai incidentų nebuvo.
Šiaip nuotaika aplink stadioną, pačiame stadione yra labai gera ir matosi, kad šventė yra, kad žmonės atvyko švęsti futbolo. Visi gerai nusiteikę, duoda vieni kitiems penkis, su skanduotėmis eina. Ir fanų zonose, nesvarbu, su kokiais tu marškinėliais, kokią šalį palaikai, tiesiog šventė vyksta“, – kalbėjo jis.
Keturiuose mačuose pabuvojęs sirgalius iš Lietuvos stebėjosi, kad neišvydo aistringo palaikymo iš Ispanijos ir Italijos fanų, o pagyras dalino galbūt kiek neįprastai šaliai.
„Iš tikrųjų labai daug tikėjomės iš ispanų ir italų, nes atrodo karšti pietiečiai, linksmi, su dainomis ir atrodo, kad jų palaikymas būdavo gan geras, bet labiausiai nuvylė jie. Buvo pati tyliausia atmosfera iš trejų varžybų, net švilpuką girdėjome teisėjo, kas tikrai nustebino.
Prieš varžybas ir dainos, ir emocijos, bet stadione buvo žiauriai tylu. Aišku, kažkiek mačas darė įtaką, kad sąlyginai buvo nuobodus ir italams kamuolio neteko turėti, tai jie tylūs buvo (juokiasi).
Bent jau mūsų nuomone geriausias palaikymas yra čekų sirgalių. Jie tikrai nustebino, jų įvairiausias palaikymas. Užveda visą stadioną su pasišokinėjimais, su dainomis, skanduotėmis. Jie stipriausiai iš mūsų matytų“, – kalbėjo jis.
Skirtingos patirtys su „vokiška tvarka“
Jei prieš tai abiejų vyrų nuomonės daug kur sutapo, tai jos išsiskyrė kalbant apie organizacinę čempionato pusę.
V. Stalgaitis laidoje „Futbolo pulsas“ pasakojo, kad taip dažnai minimos „vokiškos tvarkos“ jis pasigedo, o daugiausiai problemų buvo su transportu ir srautais.
„Iš organizacinės pusės gal ir viskas gerai, bet iš fano pusės patogumo prasme yra labai daug, liaudiškai tariant, kliūrkų. Tai labai įstrigo. (...)
Kaip atrodo 60 tūkst. sirgalių, kurie išeina iš stadiono? Tai yra įspūdingas vaizdas, nes visas tas skruzdėlynas plūsta į stadiono aikštę. Bėda ta, kad išėjimas iš stadiono yra tik per vieną viaduką, o tai reiškia, kad žmonės užsikiša.
Dar kita problema, kad vokiečių transportas vėlavo, kas yra nebūdinga vokiečiams, bet jis tiesiog stovėjo.
Yra didžiulė anglų futbolo sirgalių zona padaryta ir tie žmonės neturi, kaip iš jos išeiti. Jie nori važiuoti į stadioną, bet jie stovi didžiulėse kilometrinėse eilėse, nes jie laukia kelių autobusiukų ar vieno tramvajaus, kuris atvažiuoja“, – pasakojo TV3 žurnalistas.
Tuo tarpu Giedriaus patirtis – kitokia.
„Srautų suvaldymas, apsauga, pagalba sirgaliams – viskas idealiai, vokiška tvarka kaip laikrodukas. Viskas aišku, visur greitai patenkama, nėra kažkokių spūsčių bereikalingų“, – džiaugėsi sirgalius.
Fanų zonoje sirgalius kiek nuliūdino ne Viliaus minėtos spūstys, tačiau užklupusi stichija. Jau anksčiau tv3.lt rašė, kad dėl didelės liūties viename iš stadionų nuo stogo pradėjo bėgti dideli kiekiai vandens, o Giedrius paminėjo ir kitą to padarinį.
„Mes keliavome iš Frankfurto į Leipcigą ir gan ilgas kelias buvo 400-500 km. Visą tą kelią tiesiog liūtis pliaupė ir labai sudėtinga buvo važiuoti. Atvažiavus į Leipcigą gavome ledų krušos, tai iš tikrųjų jautėsi, net fanų zoną uždarė“, – pasakojo jis.
Nors vokiečių organizaciniais sugebėjimais pašnekovas per daug nesiskundė, du nedidelius trūkumus jis įžvelgė.
„Nustebino nebent tualetų trūkumas aplink stadioną. Pačiam stadione viskas gerai, bet prie stadiono tų vadinamų „TOI TOI“ tikrai trūksta, beveik nėra. Pas mus mažo miestelio šventėje būna jų privežta dideliais kiekiais, – juokėsi jis. – Dėl maisto, dėl gėrimų viskas tvarkoje, bet su atributika būna, kad 2 val. likus iki mačo jau nebelieka oficialių mačo šalikų ar marškinėlių.“
Akivaizdu, kad tokios nedidelės nemalonios detalės G. Ribinsko entuziazmo nenumušė, o tik dar labiau padidino norą dar kartą sudalyvauti tokiame renginyje:
„Būtinai kartočiau ir visiems rekomenduočiau. Reikia vieną kartą pamatyti, pajausti, negu šimtą kartų perskaityti ar per televizorių pažiūrėti.“
