„Kitą dieną jau laimės buvo liaudiškai kalbant pilnos kelnės. Pajaučiau tą euforiją. Dar labau džiaugiuosi, kad yra minimalus traumų skaičius ir esu beveik nepavargęs“, - Vilniaus kolegijoje veterinarijos specialybę baigiantis studijuoti 22 metų klubo „Shin“ kovotojas.
– Minėjote, kad varžybas baigėte beveik be traumų ir nepavargęs. Taip dažniausiai nebūna?
– Niekada taip nebuvo. Kai varžybas baigdavau, dažniausiai tekdavo tris savaites gydytis, reabilitacija ir visa kita.
– Kas pirmas įvardijo jus Europos čempionu?
– Priėjau prie rinktinės vadovo Romo Vitkausko ir paklausiau, ar galiu save vadinti Europos čempionu. Jis linktelėjo. Gediminas Varkala mane taip pat pavadino Europos čempionu. Savimi netikėjau, o kiti tikėjo. Pirmą kartą gyvenime kovojau ne dėl savanaudiškų paskatų, o dėl kitų. Yra mano mokiniai – suaugę ir studentai. Nenorėjau jų nuvilti, norėjau būti jiems pavyzdys, kad manimi didžiuotųsi, kad nereikėtų man teisintis, kodėl antras, o ne pirmas. Dabar nieko nereikėjo sakyti.
– Nokautai pirmame raunde trijose kovose iš eilės – jūsų stilius?
– Iš tikrųjų per visą istoriją tik Mindaugas Pavilionis ir Orestas Procas aštuntfinalyje, ketvirtfinalyje ir pusfinalyje yra laimėję nokautais. Man šie kovotojai buvo pavyzdžiai. Maniau, kad niekada jiems neprilygsiu nei universalumu, nei aštrumu. Tai buvo tikrai mano diena. Kažkur pasisekė, kažkur sugebėjau tinkamu laiku smūgiuoti į tinkamą vietą.
Pastebėjau, kad išėjus kovoti varžovo akyse, nors nesu mėgėjas žiūrėti į akis, trumpą akimirką mačiau, kad jis mažiau pasitiki savimi, turi baimės. Man tai buvo stimulas judėti pirmyn. Motyvacija mano buvo didesnė nei varžovo.
– Galbūt tai jau meistriškumas, kai galite smūgiuoti tinkamu metu ir į tinkamą vietą?
– Negaliu ginčytis. Gal ir apdovanotas talentu, kaip mano brolis.
– Ar turite tikslą aplenkti brolį Darių?
– Jis dukart Europos čempionas. Anksčiau turėjau tikslą jį aplenkti. Dabar negalvoju, kad aplenkti titulais reiškia daugiau pasiekti. Manau tikrai su juo tapau lygus. Niekas nevadina dukart ar triskart Europos čempionu. Daugiau pasiekti man dabar reiškia pasaulio čempionate pakilti daugiau nei šešta vieta. Tokią vietą buvo iškovojęs brolis. Gal man ir pavyks. Man svarbiausia buvo tapti suaugusiųjų čempionu. Pagaliau tai įgyvendinau. Jei Europos čempionu tapau, tai tapsiu ir Lietuvos. Finalas ne iš piršto laužtas.
– Motyvacijos kovoti Lietuvoje nepritrūks?
– Tai ir važiuojant į Europos pirmenybes tos motyvacijos trūko, tačiau kai užlipau ant tatamio, kaip mano treneris Dmitrijus Aleksandrovas minėjo, jaučiau, kad tai mano žemė ir aš jos šeimininkas. Niekas iš manęs jos negali atimti. Palietęs kairės kojos pirštukais tatamį jaučiau, kad kažkas ne taip. Gyvenime taip nebuvo. Gerąja prasme. Tuomet tie nokautai...
– Ar brolis Darius turėjo įtakos, kad atėjote į kiokušin karatė sportą?
– Žinoma. Treniruotes iš pradžių pradėjau pas jį lankyti. Dvejus ar trejus metus. Galvojau apie krepšinio karjerą, bet kai 8 metų pradėjau, niekuomet nesustojau. Ką pradedu, tiek studijose, tiek sporte, darbe ar asmeniniame gyvenime, niekuomet nesustoju. Net jei nepatinka. Net televizijos serialą pradėjęs žiūrėti jį pabaigiu, net jei jis man nepatinka.
– Kuo esate stiprus ant tatamio?
– Šis Europos čempionatas buvo išskirtinis. Buvau kitas žmogus. Visuomet pasikliaudavau savo ištverme, charakteriu. Varšuvoje buvau ne savimi. Atrodė, kad ne Valdemaras išėjo ant tatamio. Labai aštrūs smūgiai, platus technikos arsenalas, universalumas. Nesigiriu, bet žiūrėdamas vaizdo pakartojimus mačiau veiksmus, kuriuos tik treniruotėse kartais pavykdavo atlikti. Tie nokautai atnešė daug džiaugsmo.
– Buvo ir kitokių dienų?
– Taip. Paskutiniame Lietuvos čempionate teko trys kovos. Visi sakė man, ar tu neprivalgei, ar neišsimiegojai. Per pirmą kovą labai pavargau ir traumą gavau. Antra taip pat sunki kova teko, o finale išėjau kovoti su jaunu devyniolikmečiu ir per pratęsimą jis mane necenzūriškai tariant „sudaužė“. Pralaimėjau. Nesu toks, kaip Valerijus Dimitrovas, kuris laimi, laimi ir laimi. Artimiausiose varžybose bus matyti, ar bus mano diena, ar ne.
– Pernai teko treniruotis su Jeanu Claude‘u Van Damme‘u. Koks įspūdis?
– Milžiniškas įspūdis. Daug išmano apie tempimo techniką, kovos pritaikymą. Likau sužavėtas. Jis galėtų būti labai geras treneris.
– Ar tie veiksmai, kuriuos J. C. Van Damme‘as filmuose demonstruoja, atliekami realioje kovoje ant tatamio?
– Varžybose kaip tik ir taikomi. Tai nokautinė technika. Jie skausmingi, daro didelį įspūdį teisėjams. Pažiūrėkite įrašų. Kovotojų arkliukas – smūgis koja į galvą.
KOMENTARAS
Lietuvos kiokušin karatė rinktinės treneris Gediminas Varkala
„Iš kitų Valdemaras išsiskiria temperamentu, charakteriu. Gali kovoti ir artimoje distancijoje ir optimalioje. Čia greitis, jėga ir technika. Varžovui kova su juo nėra kada mėgautis, nes kiekviena sekundė gali lemti viską. Stipriai siekia užsibrėžto tikslo. Padaro viską, kad laimėtų. Vienas iš tų, kurie atiduoda visas jėgas ant tatamio. Jei yra šansas ar galimybė, jis ja pasinaudoja. Kaip kovotojas jis man patinka. Nemažos perspektyvos jaunuolis. Nuo Lietuvos rinktinės jis galėtų aukštokai šoktelėti pasaulio čempionate.“
