67 minutę rungtynėse prieš Latvijos nacionalinę komandą lietuviai išlygino rezultatą – 1:1. Gražiu ir tiksliu smūgiu kaire koja latvių vartininką įveikė jauniausias rinktinės žaidėjas, 21 metų talentas Paulius Golubickas.
Ignalinoje gimusiam ir Alytuje užaugusiam P. Golubickui tai buvo pirmasis įvartis atstovaujant Lietuvos rinktinei, taip pat pirmasis tikslus smūgis per pusantrų metų laikotarpį oficialiose rungtynėse.
Lietuviai vis tik pralaimėjo 1:3, bet šiam futbolininkui būtent šios rungtynės turėtų ilgam įstrigti atmintyje – vienu talentingiausių jaunųjų žaidėjų Lietuvoje laikomas P. Golubickas savo karjeroje pagaliau „atsidarė“ ir nacionalinėje komandoje.
Vos pasibaigus dvikovai Latvijoje, lietuvių rinktinė pakilo skrydžiui į Ispaniją, kur gavo dar skaudesnių pamokų. Iš Ispanijos grįžęs P. Golubickas jau kitą dieną apsivilko Alytaus „Dainavos“ treniruočių aprangą ir įprastu rėžimu darbavosi su klubo treneriais.
Bendrai tai, kad P. Golubickas šiame „Optibet A lygos“ sezone vilki „Dainavos“ marškinėlius, buvo vienas didžiausių, jei ne pats didžiausias šio tarpsezonio siurprizų.
Praėjusius metus jaunasis šalies talentas leido Kroatijoje, kur atstovavo „Gorica“ klubui.
P. Golubickas dalyvavo tiesioginiame pokalbyje Tv3.lt portalo studijoje, kur aptarė slogią rinktinės atkarpą, pasidžiaugė pirmuoju savo įvarčiu, įvardijo gyvenimo lūžį ir net kelis kartus drąsiai ištarė, kad labai laukia sugrįžimo į Kroatiją – į vietą, kur kiekvieną dieną gali matyti aukštesnį futbolo lygį.
„Užsienyje traumų nemažai turėjau, sezonas gal ir nebuvo labai geras, bet malonu pamatyti aukštesnio lygio komandas, pabūti ten. Labai tikiuosi, kad sugrįšiu į Kroatiją (...) Tikrai norėčiau išvykti, kad ir po šio sezono. Jei taip įvyks, kad kroatai manęs nenorės, tai ieškosime kito plano“, – sakė P. Golubickas.
Plačiau – interviu:
Pauliau, ar jau įpratote, kad jus visada vadina vienu talentingiausių šalies futbolininkų?
Tenka dažnai tai girdėti, bet aišku, kad viską reikia įrodyti aikštėje. Žodžius reikia paversti veiksmais.
Nuolat girdėti kitų žmonių pagyras – tai įpareigoja, slegia, ar motyvuoja?
Tai nė kiek neslegia. Aišku, tai įpareigoja, nes norisi parodyti, kad Lietuvoje turime aukšto lygio žaidėjų, kad mes galime jų turėti. Noras yra Europai ir pasauliui parodyti, kad Lietuva gali žaisti futbolą.
Gyvenate itin įtemptu rėžimu. Skrydžiai, rungtynės, treniruotės. O jūs nepavargstate nuo tokio tempo?
Manau, kad futbolininkų toks gyvenimas. Turime daug rungtynių, daug treniruočių. Nesijaučiu pavargęs, turiu laiko atsigauti. Su komanda būsime pasiruošę, kol kas tikrai nėra sudėtinga atsistatyti.
Kada Paulius Golubickas suprato, kad jis pragyvens iš futbolo?
Tas lūžis įvyko tada, kai šešiolikos metų išvykau į Angliją. Tuo metu jau ir mokslai nebuvo pagrindinis prioritetas, koncertavausi futbolui. Patikėjau, kad gyvensiu iš futbolo.
Nusikelkime į Ispaniją. Pralaimėjimas 0:4, kuris galėjo būti ir dar skaudesnis. Kas nepavyko toje dvikovoje?
Rezultatas kalba pats už save. Praleidome keturis įvarčius, dar daugiau galėjome praleisti. Progų patys neturėjome. Mano bendraamžiai iš Ispanijos užkūrė tikrą pirtelę. Tai aukštesnio meistriškumo žaidėjai, tas matėsi akivaizdžiai. Mums trūko ugnelės, užsidegimo, noro pakovoti.
Rungtynėse prieš Latvijos rinktinę pelnėte pirmąjį savo karjeros įvartį atstovaujant Lietuvai. Koks tai buvo jausmas?
Tai tikrai labai daug reiškia. Daug džiaugsmo. Išorėje gal to neparodžiau, bet viduje labai džiaugiausi. Tai buvo realiai mano pirmas įvartis per pusantrų metų laikotarpį. Tas prideda daugiau pasitikėjimo – pagaliau tas įvartis atėjo, dabar labai tikiuosi, kad pamatysime jų daugiau ir A lygoje.
Praėjusiame sezone jus sustabdė ir žandikaulio trauma. Ką iš tos visos situacijos pasilikote sau ateičiai?
Traumos šiek tiek tave pristabdo, bet tai yra psichologija. Nereikia nuleisti rankų, turi judėti į priekį, tikėti, kad viskas bus gerai. Užsienyje traumų nemažai turėjau, sezonas gal ir nebuvo labai geras, bet malonu pamatyti aukštesnio lygio komandas, pabūti ten. Labai tikiuosi, kad sugrįšiu į Kroatiją.
O kur jums lengviau ir maloniau leisti dienas – Lietuvoje, ar Kroatijoje?
Lietuvoje juk namai ir draugai. Iš gyvenimo prasmės – maloniau būti čia. O futbolo prasme – esu labai jaunas, norisi save pabandyti užsienyje, patirti naujų iššūkių. Tikrai norėčiau išvykti, kad ir po šio sezono. Jei taip įvyks, kad kroatai manęs nenorės, tai ieškosime kito plano.
Alytaus „Dainava“ pasižymi įspūdingu „Dzūkų tankų“ sirgalių grupuotės palaikymu. Jums tai kelia įspūdį?
Žinoma, kad kelia. Jei žiūrėti Lietuvos mastu, tai vienareikšmiškai Alytus turi geriausius sirgalius visoje šalyje.
Aptarkime Europos futbolo čempionatą. Ką jums reiškia jo pradžia?
Labai džiugu. Pagaliau išvysime stipriausias Europos komandas. Pats labai laukiu, ten bus visko. Labai daug stiprių komandų. Nekantrauju.
Pabandykime atspėti – bent trupinėlis jūsų palaikymo keliauja Kroatijos rinktinei?
Visai nepataikėte. Aš pats palaikau Ispanijos rinktinę. Paskutiniai trys čempionatai jiems nenusisekė, labai tikiuosi, kad būtent šiame čempionate jie kažką gali nuveikti.
O kokius jaunuosius žaidėjus iš pirmenybių galėtumėte išskirti, kuriuos jų verta stebėti akyliau?
Būtent, pats labiau stebiu jaunus žaidėjus. Labai domina Phillas Fodenas, Kylianas Mbappe. Bet juos žino visi. Aš stebėsiu kelis mažiau žinomus – Švedijoje žaidžia Alexandas Isacas, Italijoje rungtyniaus Locatelli, taip pat Ukrainoje Ruslanas Malinovski. Klubuose jie labai įsiminė, tikiuosi, kad ir Europos čempionate parodys kažką nuostabaus.
O jūs, kaip profesionalas, futbolo rungtynes stebite taip, kaip tai daro visi žmonės, ar pastebite kitus akcentus?
Visada kai žiūriu rungtynes, stengiuosi žiūrėti labiau iš taktinės pusės. Įdomu, kaip komanda juda, ką žaidėjas veikia atlikęs perdavimą. Taip, futbolą žiūriu kitu kampu. Nežiūriu tik tam, kad pamatyčiau rungtynes ir rezultatą. Yra ką pastebėti, pasekti.
Kokius šių pirmenybių favoritus išskirtumėte?
„Išskirčiau Prancuziją, Belgiją. Tikiuosi, kad ir Portugalai taip lengvai neatiduos titulo, galbūt ir antrą kartą iš eilės laimės. Nors ir Anglijos rinktinė labai traukia akį – ten yra pakankamai jaunų, perspektyvių žaidėjų.
Cristiano Ronaldo jau 36 metai. Kaip jūs manote, įmanoma futbolą žaisti būnant keturiasdešimties?
Futbolas juda į priekį su amžiumi. Nenustebčiau, jei artimiausiu metu pamatysime ir keturiasdešimtmečių aikštėje.
